9782253124665-T

Prancūzų ateizmas Europos visuomeninės minties istorijoje užima ypatingą vietą. Čia pirmiausia prisimintini XVIII a. Prancūzų švietėjų (Žano Melje, Deni Didro, Polio Anri Holbacho, Žiuljeno de Lametri ir kt.) darbai. Lietuvoje žinomi ir po II pasaulinio karo išgarsėję vadinamojo ateistinio egzistencializmo kūrėjai Žanas Polis Sartras (esė „Egzistencializmas – tai humanizmas“, 1946) ir  Alberas Kamiu („Sizifo mitas“, 1942). Apie šiuolaikinius save ateistais įvardijančius prancūzų filosofus beveik nieko nežinome.

Nežinomas pas mus ir Andre Kont-Sponvilis (André Comte–Sponville), laikomas vienu žymiausiu prancūzų šiuolaikiniu filosofu. Kaip teigiama internetinėse Vikipedijose, Andre Kont-Sponvilis,  gimęs 1952 metais,  ilgą laiką dėstė filosofiją Prancūzijos universitetuose, parašė dešimtis filosofinių veikalų, kurie išversti į 24 kalbas. Ypač didelio populiarumo susilaukę jo veikalai Dictionnaire philosophique („Filosofijos žodynas“), L’Esprit de l’athéisme (2006, pažodžiui „Ateizmo dvasia“).

Veikalas Dictionnaire philosophique buvo išverstas į daugelį kalbų, tame tarpe ir į rusų kalbą (2012), išleistas atskiromis knygomis bei išplatintas internete. Pateiksiu keletą minčių iš šio žodyno straipsnių Ateizmas ir Dvasingumas.

 ATEIZMAS (ATHÉISME). Pagrindinė  termino reikšmė išreiškiama neigiamu priešdėliu a-. Būti ateistu, vadinasi, egzistuoti be dievo (a-theos), arba netikint nė į vieną dievą, arba teigiant, jog neegzistuoja jokie dievai.[…]

Į didįjį metafizinį „sociologinių apklausų“ klausimą „Ar tikite į Dievą“ [agnostikas] pasirinks atsakymą „Neturiu savo nuomonės“. Ateistas į tą patį klausimą atsakys tvirtu „Ne“. Kuo jis vadovaujasi? Žinoma, tai daug priklauso nuo ateisto asmenybės, bet paprastai svarbiausias jo motyvas – nenoras bet kam, kas tai bebūtų, lankstytis. Ateistas nėra tokios aukštos nuomonės apie pasaulį, žmoniją ir patį save, kad pripažintų panašia į tiesą versiją, jog visa tai sukūręs Dievas. Per daug šiame pasaulyje siaubo, o žmogus per daug paprastas ir netobulas. Daug protingiau galvoti, kad dėl viso šito „kalta“ materija, o gyvybės egzistavimas – tik atsitiktinumo rezultatas. Be to, be galo gero ir be galo galingo Dievo (Dievo-Tėvo!) paveikslas taip atitinka pačius stipriausius ir pačius infantiliausius mūsų troškimus, kad nenorint kyla klausimas, ar jis tik nebuvo specialiai sugalvotas, kad nuramintų ir paguostų mus, įpūstų mums tikėjimo ir būtinybės paklusti. Tikinčiųjų įsitikinimu, Dievas yra patikimiausias iš visko,  kuo mes galime pasikliauti. Būtent dėl to jis ir yra įtartinas. Begalinė, visaapimanti meilė, meilė, kuri stipresnė už mirtį ir už viską pasaulyje!. Per daug jau viskas gerai, kad būtų tiesa.

Ateistas neliūliuoja savęs pasakomis. Jis akis į akį susitinka su baime, skausmu, neviltimi, vienatve ir laisve. Tai nereiškia, kad jis atsisako ramybės, džiaugsmo, vilties ir įstatymų. Tai tik reiškia, kad viską, kas čia išvardinta, jis laiko grynai žmogiškais reiškiniais, egzistuojančiais išimtinai tik šiame gyvenime.[…]. Gebėjimą šitaip mąstyti mes vadiname išmintimi, kuri ir yra ateisto šventenybė.

(Versta iš: http://bookz.ru/authors/andre-kont-sponvil/filosofs_993/page-6-filosofs_993.html) 

DVASINGUMAS (SPIRITUALITÉ). Dvasios gyvenimas. Klysta tas, kas sutapatina šią sąvoką su religija, kadangi religija yra tik viena iš dvasinio gyvenimo formų.[…].

Riba tarp dvasinio ir psichinio yra labai plona. Pavyzdžiui, meilė, gali priklausyti ir dvasiniam, ir psichiniam pradui. Tikėjimas yra toks pat psichinio gyvenimo objektas, kaip ir bet kuris kitas. Bet kartu tikėjimas yra dvasinė patirtis. Taigi galime pasakyti: viskas, kas priklauso dvasiniam gyvenimui, susiję su psichika, bet toli gražu ne visos psichikos apraiškos yra dvasingumo apraiškos. Psichika yra daugelio elementų visuma, o dvasingumas – jos aukščiausias taškas. Juo paprastai vadiname tą psichinio gyvenimo dalį, kuri mums atrodo prakilniausia.

Tikinčiajam dvasingumas turi griežtai apibrėžtą objektą (tegul ir neįrodomą), kuris kaip subjektas vadinamas Dievu. Todėl tikinčiajam dvasingumas – tai susitikimas, dialogas, meilės ir šeimos istorija.  „Tėve mūsų“, – sako tikintieji. Ir ko čia daugiau – dvasingumo ar psichologizmo? Mistikos ar nuoširdaus jausmo? Religijos ar infantilizmo?

Ateistas ta prasme yra nuskriaustas, bet dėl to jame mažiau vaikiškumo. Jis neieško Tėvo, į kurį galėtų kreiptis, ir nesitiki užmegzti su juo dialogo. Jis neįgyja „šeimos“ ir jos meilės… Jis įgyja Visatą, begalinę ir bekalbę. […].

Tai kas gi tas dvasingumas be Dievo? Tai imanentinis, o ne transcendentinis dvasingumas, tai apmąstymai, o ne maldos, tai vienybė su viskuo, kas egzistuoja,  o ne susitikimas su vienu elementu, tai pasitikėjimas, o ne tikėjimas, proto blaivumas, o ne jausmų ekstazė, įsižiūrėjimas, o ne šnekėjimas… .

 (Versta iš: http://bookz.ru/authors/andre-kont-sponvil_/filosofs_993/page-19-filosofs_993.html)

Veikalas L’Esprit de l’athéisme – dažniausiai aptariamas, tame tarpe ir  internetinėse svetainėse. Pats autorius ateizmo ir dvasingumo santykio klausimu yra davęs  interviu įvairiems internetiniams portalams prancūzų, anglų, rusų ir kt. kalbomis. Tiek knyga, tiek interviu susilaukė gyvos, bet nevienareikšmės reakcijos. Krikščionybės išpažinėjams kelia nepasitenkinimą autoriaus mintis, kad dvasingumas nepriklauso nuo religingumo, kad ateistai gali gyventi turiningą dvasinį gyvenimą.

Savo ruožtu ateistai, pritardami autoriui jo pasaulietinio dvasingumo koncepcijai, jo mintims apie sąžinės laivę, toleranciją, pasaulietinio dvasingumo ugdymą, vis dėlto pasigenda kritiškesnio požiūrio į autoriaus dažnai minimą Europos civilizacijos judeo-krikščionišką tradiciją.

Spausdiname André Comte-Sponville interviu internetiniam žurnalui Psychologies.ru (žr. http://www.psychologies.ru/self-knowledge/smysl-zhizni/andre-kont-sponvil-vyisota-duha-dostupna-ne-tolko-veruyuschim/

 

Psychologies: Kodėl jūs propaguojate pasaulietinį dvasingumą?

A,Comte-Sponville: Yra trys pagrindinės priežastys. Pirmoji ir pati svarbiausia: jau daug metų aš ruošiuosi pareikšti savo nuomonę dėl dvasingumo. Aš ateistas, materialistas ir racionalistas, bet tai ne pretekstas atsisakyti dvasinio gyvenimo. Kad aš ateistas, tai dar nereiškia, kad aš sutinku „kastruoti“ savo dvasią. Ateistai ne mažiau, negu tikintieji, domisi dvasiniu gyvenimu. Antroji priežastis – tai religijos renesansas, pasireiškiantis ir pačiomis pavojingiausiomis formomis: fundamentalizmu, obskurantizmu, fanatizmu… Man atrodo, kad su tuo reikia kovoti išvengiant nepakantumo, taip būdingo fanatiškai tikintiesiems. Tai kaip tik trečioji priežastis – noras parodyti, kad galima ginti Apšvietos idealus ir pasaulietinę visuomenę be neapykantos religijai.

Ką reiškia būti ateistu?

A.C.–S. Tai reiškia tikėti, kad dievas neegzistuoja. „Neigiamas“ tikėjimas – taip pat tikėjimas. Tuo ateistas skiriasi nuo agnostiko, kuris netiki į nieką. Jis paprasčiausiai nenori apsispręsti. Aš laikausi visiškai kitos pozicijos. Aš nesu neutralus ir indiferentiškas. Aš neturiu įrodymų – šiuo klausimu jų neturi niekas. Bet argumentai, neigiantys dievo egzistavimą, man yra įtikinamesni, negu argumentai jo naudai.

Kodėl, nepaisant įrodymų silpnumo, tikėjimas į Dievą visuomenėje išlieka?

A.C.–S. Mūsų laikais dauguma tikinčiųjų atsisakė garsiųjų „Dievo buvimo įrodymų“. Ir priekaištauti dėl to jiems būtų nekorektiška — negalima tikėti neįmanomu. Jie Dievą jaučia daugiau širdimi, negu suvokia protu. Jų Dievas laikosi daugiau tikėjimu, negu jo buvimo liudijimais. Tikėjimas į Dievą išlieka ir todėl, kad nėra ir jo nebuvimo įrodymų. Todėl, kad Kūrėjo egzistavimas, kaip jiems atrodo, paaiškina dar mįslingesnį Visatos egzistavimą. Bet kas paaiškins patį Kūrėją? Pagaliau, ir tai svarbiausia, religinis tikėjimas tenkina žmonių poreikius – pritarimo, saugumo, meilės, užuojautos…Visagalis, kupinas meilės ir gailestingumo Tėvas – tai gyvenimo ramstis, nors tik įsivaizduojamas. Viso to sunku atsisakyti!  O juk egzistuoja dar ir mirtis – tavo ir tavo artimųjų… Tikėti į Dievą –  beveik visada tikėti į pomirtinį gyvenimą. Tai guodžia. Ateizmas kai kuriais atvejais daug sunkesnis ir sudėtingesnis.  Bet argi tiesa turi būti paprasta? Mes pajėgūs, suvokdami tą „sunkumą“, savyje ugdytis drąsą, dvasinę ramybę, laimę.

Kuo tada skiriasi Biblijos dievas nuo pasakų fėjų, vilkolakių?

A.C.–S. Trimis tūkstančiais metų civilizacijos. Taip pat keletu per visą žmonijos istoriją genijų. Tai ypač teisinga filosofijos atžvilgiu. Šventasis Augustinas, Dekartas, Paskalis, Leibnicas, Kantas, Kierkegoras, Bergsonas, Levinas, Rikioras ir daugelis kitų išpažino Abraomo ir Jokūbo dievą. O fėjomis ir vilkolakiais tiki tik vaikai ir nemokšos. Aš į judeo–krikščionišką tradiciją žiūriu rimtai.

Tai dėl to jūs vadinate save „tikru ateistu“?

A.C.–S. Taip. Aš ateistas, todėl kad netikiu į jokį dievą. Bet aš ištikimas principams, kurie būdingi šiai tradicijai.  Evangelijų moralė man priimtina. Ir pasikartosiu – visa mūsų civilizacija yra judeo-krikščioniška. Argi dėl to, kad aš ateistas, turiu siekti ją sunaikinti?  Taip galvoti, vadinasi, neskirti ateizmo nuo barbarybės ar nihilizmo. Tai ne mano pozicija. Greičiau aš noriu perduoti savo vaikams tas dorovines vertybes, kurios man buvo diegiamos, kurios suformavo mūsų istoriją, mūsų visuomenę, tai, kaip mes gyvename ir ką mylime. Netikėjimas į dievą – ne pretekstas atsisakyti teisingumo, taikos ir  meilės.