Biblijos suformuotas požiūris į moterį
27 Trečiadienis Lap 2024
Autorius: Marius Balkevičius
Žymos: Mizoginija, Mizoginiškos Biblijos citatos, Moteriai priskiriamas nešvarumas, Moteris šv. Rašte, Nešventas raštas, Patriarchalinė Biblija, Vyrų parašytas šventraštis, Vyrų pranašumas prieš moteris
Ar Jums, moterys, nekyla klausimas – kodėl tiek dangiškasis „Tėvas“, tiek žemiškasis „Sūnus“ yra vyrai? Kam jiems reikia tos “patinų” atributikos? Ir kodėl krikščionybėje nėra deivių? Kaip „Tėvas“ galėjo įsigyti „Sūnų“, neturėdamas žmonos? Kuo gi moteris taip neįtiko Dievui? Panašu, kad visos moters problemos prasidėjo su Ievos “nepaklusnumu” Viešpaties diktatui (suvalgant uždraustą vaisių), bet pradėkime nuo pradžių.
„Ponas Dievas padarė žmogų iš žemės grumto ir įkvėpė jam gyvą dvasią į jo nosį. Ir šitaip žmogus gyvą dūšią įgijo“ (Pr 2, 7. Biblija. 1931. Berlynas). Kvėpavimas (dvėsavimas, dvasia) – toks buvo pirmasis žmogaus sielos įvaizdis, nes buvo neaišku, kokia „jėga“ kilnoja žmogaus krūtinę. „Dievo žodžio“ kūrėjai dar nežinojo, kad organizmui reikia deguonies, kurį išskiria pulsuojantys plaučiai, [Antrasis sielos įvaizdis – „kraujas“ (žr. Įst 12, 23), trečiasis – „sąmonė“, dabar jau kuriamas ketvirtas – grynai mistinis, „dvasinis“…]. „Viešpats Dievas tarė taip pat: ‚Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją, į jį panašią‘ “ (Pr 2, 18).
Gerai, kad ta „padėjėja“ vis tik panaši į žmogų. Tačiau teologai beveik tūkstantį metų ginčijosi, ar moteris turi sielą. Mat neparašyta, kad Dievas „dvasią“ įkvėpė ir Ievai…
Vyriškumu persunktas visas nelabai šventas Raštas – jį parašė vien vyrai. Jėzus savo apaštalais pasirinko tik vyrus. Angeliukai – ir tie berniukai! (Net ir šėtonas pasigyrė, kad demonai, velniai – vien vyrai.) Šventi vyrai – „tai tie, kurie nesusitepę su moterimis“ (Apr 14, 4). Jie tiksliai nustatė, ir kas yra moteris. Tai pirmoji šėtono sąjungininkė. Nes „Adomas nesidavė suvedžiojamas, o Ieva buvo apgauta ir nupuolė“ (1 Tim 2, 14). Šie vyrai, nesuprasdami, kodėl giltinė šienauja visa, kas gyva, kaltę suvertė moteriai: „Iš moteriškės gavo pradžią nuodėmė, ir per ją visi mes mirštame“ (Sir 25, 33).
Bet Šventraščio kūrėjai pamiršo tris „smulkmenas“. Pirma, per ją visi mes gimstame. Antra, jos gimdo, o vyrai žudo (todėl problemos, ar leisti moterims stoti į kariuomenę, „demokratiškas sprendimas“ yra priešingas moters prigimčiai). Trečia, Ievos noras pažinti ir suprasti tikrovę – ne mirtina nuodėmė, o gyvenimiškas būtinumas. Be žinojimo nebūtų paties žmogaus… Todėl moters kaltinimas už mirtį, „velnio apsėstų“ raganų gaudymas ir deginimas bei skandinimas (pagal inkvizitorių vadovėlį „Raganų kūjis“) beveik trijų šimtmečių bėgyje – ne tik istorinė žmonijos GĖDA, bet ir pasibaisėtinas nusikaltimas.
O kai kurie „Dievo žodžio“ posakiai tiesiog šokiruoja savo obskurantizmu: „Geriau yra vyro piktumas, kaip gera daranti moteriškė“ (Sir 42, 14); „Argi gali gimusis iš moteriškės pasirodyti nesuteptas?“ (Job 25, 4); „Žmogus, gimęs iš moteriškės, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas daugelio nelaimių“ (Job 14, 1); „Radau vieną vyrą tarp tūkstančio, bet moteriškės tarp tų visų neradau“ (Koh 7, 28); „Kartesnė už mirtį yra moteriškė, kuri yra tinklas ir kurios širdis yra slastai, o rankos virvės“ (Koh 7, 26); „Gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7, 1).
Nieko neprimena? Ko verti šie teiginiai doroviniu atžvilgiu, klausimų nekyla… Kyla klausimas, koks procentas vyrų, parašiusių šį nelabai šventą Raštą, buvo gėjai ir pedofilai? Jie už savo įgimtus netradicinės lytinės orientacijos polinkius nėra atsakingi (kurių, kaip žinome ir dabar bažnyčioje apstu), bet tai nereiškia, kad jie dėl savo nukrypimo gali žeminti ir diskriminuoti moteris. Šios Šventraščio tezės pasitarnavo (šalia kitų priežasčių) tam, kad katalikų bažnyčia XI a. įvedė celibatą – draudimą kunigams tuoktis ir išvis turėti su moterimis intymius santykius. Daugiaamžei moterų diskriminacijai pasitarnavo ir tokia „dieviškoji“ išmintis:
„Jos priklauso silpnesniajai lyčiai“ (1 Pt 3, 7); „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui“ (1 Tim 2, 12). „Moterys tegul susirinkimuose tyli. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia name savo vyrų“ (1 Kor 14, 34–35); „Vyras yra žmonos galva“ (Ef 5, 23). „Ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui“ (1 Kor 11, 9).
Buvo laikoma, kad pagimdžiusi moteris yra ilgam sutepta krauju ir išvalomis – „Nieko, kas šventa, ji neprisilies, nei į šventovę eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos“ (33 dienas ji negalėjo eiti į bažnyčią, jei pagimdė berniuką, ir 66 dienas, jei pagimdė mergaitę (Kun 12, 2 – 5)).
Mat nešvarus padaras tokį pat pagimdė…
Dar XX a. mano močiutė, pagimdžiusi mano tėvą, kurį laiką meldėsi bažnyčios prieangyje, vad. „bobinčiuje“, kol kunigas, paėmęs ją už rankos, įvedė į navą… Dabar, tiesa, ši „nečystų“ motinų įvesdinimo apeiga jau panaikinta…
Gal religinis moters žeminimas ir jos diskriminacija – jau istorija? Juk net musulmonai jau leidžia moterims dalyvauti rinkimuose, vairuoti automobilį ir kalbėti mobiliuoju telefonu… Deja…
Mūsų religija pasižymi dideliu „šventų tiesų“ konservatizmu, todėl modernizuojasi visada pavėluotai. Katalikų bažnyčia tik diakonams (tai žemiausias dvasininkų laipsnis) leidžia turėti žmoną. Moterims jau leidžiama eiti ir pačių diakonų pareigas, tačiau moteris, kaip ir seniau, negali būti ne tik kunigu, bet ir kunigo žmona.
Mielos moterys – prieš eidamos į bažnyčią, klaupdamosios ir aukodamos pinigus – paskaitykite atidžiai „šventą raštą“, parašytą 62 vyrų, kelių šimtų metų bėgyje. Tiek nepagarbos, žeminimo, niekinimo jūs nerasite niekur daugiau. Dabar kunigai šio švento šventraščio vietų neskaito, necituoja, net nemini, kad tokios apskritai yra. Matyt net patiems gėda būtų cituoti tokį „Dievo žodį“. O juk būtent tai formavo daugelį amžių požiūrį į moteris. Daugiau kaip tūkstantmetį moterys išvis negalėjo kovoti su vyrais už vietą „po saule“, už lygias teises ir laisves būtent dėl šventosios Vatikano politikos – o kokia nors sumanesnė ar išradingesnė dama dar ir supleškėdavo ant laužo kaip ragana. O didysis paradoksas yra tai, kad moterys – pačios uoliausios šios „tamsiųjų viduramžių“ vyriškosios organizacijos saugotojos ir gynėjos – ieško gėrio ir prasmės bei klaupiasi prieš tą, kuris tiek šimtmečių jas žemino, engė ir degino. Jos mato keleto mielų kunigėlių veidus, šypsenėles ir „išsilydo“, bet nemato iš kur visa tai atėjo ir ką teko moterims išgyventi, kad ši organizacija įgautų žmogiškąjį ir civilizuotą veidą.
