Šiuolaikinė visuomenė – tai žemėlapis, kuriame gretimai egzistuoja ir mokslo pažanga, ir religinės dogmos. Vienas žvelgia į teleskopą, kitas – į šventąją knygą. Vienas ieško atsakymų per tyrimą, kitas – per maldą. Tačiau kuo toliau žengiame į XXI amžių, tuo labiau turime užduoti esminį klausimą: ar religija dar tebėra reikalinga? Ir jei taip – kokia forma?

Esu ateistas. Tą sakau labai atsakingai. Mano pasaulėžiūra nėra tuščia. Ji nėra „netikėjimas“. Tai mąstymas be baimės. Tai vertybių sistema be antgamtinės grėsmės. Tokio mąstymo išmokau iš savo senelio – Vlado Balkevičiaus, garsaus Lietuvos ateisto, mąstytojo ir rašytojo, kurio mintys formavo mano vertybinį stuburą nuo pat vaikystės.

Religijos istorinė galia ir žala

Religija neabejotinai turėjo savo laiką. Viduramžių Europoje ji padėjo išlaikyti tvarką, suteikė žmonėms paguodos ir atsakymus į egzistencinius klausimus. Tačiau už šio šydo slypi kruvinas šešėlis. Kryžiaus žygiai, inkvizicija, raganų deginimas, žydų pogromai – visa tai buvo daroma ne tik Dievo vardu, bet ir su bažnytinės valdžios palaiminimu. Tie, kas tikėjo kitaip – buvo persekiojami, kankinami ar žudomi.

Šie pavyzdžiai nėra istorinės detalės – tai struktūrinis religijos bruožas: sukurti „teisingą tikėjimą“ ir išskirti „kitus“. Ir šis bruožas gyvuoja iki šiol. Modernioje formoje jis reiškiasi kaip priešinimasis progresui, žmogaus teisėms, švietimo reformoms ar net medicininiams sprendimams, paremtas „dieviška tvarka“.

Religija prieš mokslą – arba kodėl vis dar ginčijamės dėl evoliucijos

Joks kitas mąstymo būdas nebuvo taip sistemingai stabdomas kaip mokslas. Religinės institucijos per šimtmečius slopino, cenzūravo ir naikino joms nepalankius mokslo atradimus. Nuo Giordano Bruno, kuris buvo sudegintas, iki Galileo Galilėjaus, kuris buvo priverstas atsižadėti heliocentrizmo. Ši kova nesibaigė.

Ir šiandien kai kurios religinės grupės neigia evoliuciją, klimatinius pokyčius, vakcinas. Jos moko vaikus, kad Žemė – 6000 metų senumo, o dinozaurai gyveno kartu su žmonėmis. Tai ne „įvairovė“. Tai melo industrija, maitinama baimės prarasti autoritetą.

Moralė be dievų

Vienas dažniausių religijos šalininkų argumentų – kad be tikėjimo žmonės neturės moralės. Bet šis teiginys iš esmės žeidžia žmogaus protą. Ar mes geri tik todėl, kad bijome bausmės po mirties? Ar tikėjimas Dievu – tai moralės garantija?

Istorija sako kitaip. Religinės valstybės dažnai pasižymėjo žiaurumu ir netolerancija. Tuo tarpu sekuliarios šalys (pvz. Skandinavija) pasižymi aukščiausiu gyvenimo kokybės, švietimo ir žmogaus teisių lygiu. Kodėl? Nes moralė yra ne Dievo dovana, o žmogaus gebėjimas jausti, suprasti ir kurti bendrą gėrį.

Kaip mano senelis Vladas Balkevičius mėgdavo sakyti: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo.“ Tai viena iš svarbiausių minčių, kuri mane lydėjo nuo vaikystės. Ji atspindi principą, kad tikėjimas negali būti naudojamas valdyti kitus. Net jeigu jis nuoširdus. Net jeigu geranoriškas. Kai tikėjimas tampa įstatymo pagrindu – gimsta tironija.

Tikėjimo monopolija: Lietuviškoji realybė

Lietuvoje katalikybė vis dar turi stiprų institucinio poveikio laipsnį. Nors Konstitucija deklaruoja valstybės ir bažnyčios atskyrimą, praktikoje tai dažnai atrodo kaip fikcija. Kunigai kalba Seime, dvasininkai dalyvauja politinėse diskusijose, o mokyklose vaikai mokomi religijos, ir dažnai net neturi realios alternatyvos.

Sociologai, tokie kaip Milda Ališauskienė, jau seniai kalba apie tai, kad religija Lietuvoje dažnai peržengia privatumo ribas ir veikia viešąją erdvę. Tai sukuria situaciją, kurioje netikintys asmenys tampa „antrarūšiais piliečiais“, jų požiūris į gyvenimą – marginalizuojamas, o pasaulėžiūrinis neutralumas – ignoruojamas.

„Mažosios“ religijos – dar labiau stigmatizuotos

Kalbant apie religijos įtaką, negalima nepaminėti ir religinės diskriminacijos. Lietuvoje egzistuoja daugybė religinių mažumų bendruomenių, tačiau jos dažnai laikomos „sektomis“, nepagrįstai tapatinamos su pavojumi ar net nusikalstamumu. Tai parodo, kad religinė tolerancija – dažnai deklaratyvi, o ne reali.

Tolerancija neturi būti vien „didžiųjų“ tikėjimų prerogatyva. Tikras pasaulėžiūrinis pliuralizmas atsiranda tada, kai tiek katalikas, tiek ateistas, tiek budistas gali jaustis lygiai vertingi valstybės požiūriu ne tik formaliai, bet ir realiai.

Religija ir politika – pavojingas žaidimas

Vienas iš pavojingiausių reiškinių – religijos ir politikos susiliejimas. Kai politikai remiasi religiniu naratyvu, kad pateisintų savo sprendimus, jie iš esmės stabdo demokratinį procesą. Vietoje to, kad diskutuotume apie argumentus, kalbame apie „Dievo valią“. Bet ar Dievas balsavo referendume? Ar jo nuomonė buvo pateikta Konstitucijos 56-ame straipsnyje?

Tokia retorika tampa ginklu – ne ginčų pagrindu. Ir dažnai, paslėpta už „vertybių“, slypi gryniausia ideologinė prievarta. Ar žmogaus teisės priklauso nuo to, ką apie jas mano bažnyčia?

Ateistinis patriotiškumas – meilė be mitų

Kai sakau, kad esu ateistas, daugelis iškart klausia: „O tai ką tu jauti Lietuvai?“ Atsakymas paprastas – meilę. Gilią, tikrą, sąmoningą meilę. Ne tą, kuri priklauso nuo maldaknygės ar mišios, o tą, kuri kyla iš atsakomybės už žmones, kalbą, kraštą.

Mano senelis Vladas Balkevičius buvo vienas tų, kurie man įskiepijo supratimą, kad patriotiškumas neprivalo būti religingas. Tėvynę galima mylėti ne garbinant jos šventoves, o kovojant už tiesą, teisingumą, pažangą. Ir kartais – net ją kritikuojant, jei reikia. Nes laisvė nėra duotybė. Ji – procesas. O tam, kad jis vyktų, reikia ne tik maldos, bet ir minties.

Ateizmas – ne priešas, o alternatyva

Ateistai nėra bedvasiai ar morališkai tušti žmonės, kaip mano daugelis tikinčiųjų. Priešingai – daugelis jų remiasi humanistinėmis vertybėmis, kurios skatina pagarbą, rūpestį, teisingumą. Jie neturi šventų raštų – todėl turi mąstyti patys. Jie neturi autoriteto – todėl prisiima atsakomybę.

Būti ateistu nereiškia kovoti prieš tikinčiuosius. Tai reiškia kovoti prieš dogmą. Ir jei religija tampa dogma – ateizmas tampa priešnuodžiu. Tai balansas, kuris leidžia visuomenei augti. Be melo. Be baimės. Be iš viršaus nuleistos tiesos.

Religija nėra priešas, bet neturi būti viršininkas

Religija gali turėti vietą visuomenėje – bet tik tuomet, kai ji nėra virš visko. Kai ji – asmeninis kelias, o ne įstatymas. Kai tikėjimas nėra primetamas, o išgyvenamas. Kai jis neslopina klausimo – o kviečia ieškoti.

Kaip rašė mano senelis Vladas Balkevičius, „Dievai juokų nemėgsta, bet žmonės be juoko – ne žmonės.“ Tad pažvelkime į religiją su šypsena, bet ne su baime. Gerbkime tikinčiuosius, bet dar labiau gerbkime teisę netikėti. Ir svarbiausia – niekada nesustokime klausti, nes tik klausimai kuria pažangą.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį