Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Visos religijos laikosi iš esmės ant prasimanymų, kartais labai naivių, tiesiog absurdiškų. Leo Taxilis  krikščioniškąjį Šventąjį Raštą yra pavadinęs kvailų ir melagingų prasimanymų rezginiu“.

Tačiau ar toks vien neigiamas vertinimas yra adekvatus? Nuo tikrovės sunku pabėgti net tiems, kurie kuria fantazijas. Neatsitiktinai pasaulėžiūrinė TV laida vadinasi „Anapus čia ir dabar“. Nors „čia ir dabar“ yra tik „šiapus“, bet nežinomas „anapusis“ pasaulis visada aiškinamas naudojant tik „šiapusias“ mąstymo ir kalbos priemones. Net ir dievų įvaizdžiai buvo realių objektų, gyvulių ir žmonių kopijos. Krikščionybė – taip pat grubus antropomorfizmas. Jos „Dievas tėvas“ – kūrėjas, teisėjas, baudėjas, tvarkdarys, meilus ir rūstus, atlaidus ir kerštingas, vadinasi, toks pat, kaip ir žmogus, tik galingesnis už jį.

O jo „Dievas sūnus“ yra kartu, pagal teologus, ir „tikras žmogus“, anot jo paties, netgi netobulas, „nes geras tiktai vienas Dievas“ (žr. Mk 10, 18). Kaip maištininkas, „tautos kiršintojas ir kurstytojas“ (žr. Lk 23, 2 ir 5), „jis buvo nukryžiuotas iš silpnumo (žr. 2 Kor 13, 4).

Tai gana tikroviška Jėzaus charakteristika, paneigianti jo dieviškumą. Kadangi Jėzus NT- te parodomas ne vien kaip „Viešpats“, bet ir kaip pažemintas bei kenčiantis vargšų gynėjas, menininkai jį dažnai vaizduoja kaip prislėgtą gyvenimo sunkumų „Rūpintojėlį“.

Šventasis Raštas buvo sukurtas per pusantro tūkstančio metų apie keturiasdešimt skirtingo sąmoningumo autorių. Kai kurie jų, greta religinių įsitikinimų, išreiškė ir vertingas realistines mintis.

Trumpai peržvelkime tą, nors ir retą, bet reikšmingą jų išmintį įvairiose gyvenimo srityse. Šie Biblijos tekstai, kurių kunigai paprastai necituoja per pamokslus, čia pateikiami dažniausiai be komentarų, kad skaitytojas pats galėtų nustatyti jų vertę ir padaryti atitinkamas išvadas.

Dialektinės šventraščio mintys

Biblijoje atsispindi Antikos filosofų suformuluotas susidvejinimo į priešybes dėsnis:  „Visų dalykų po du, vienas prieš kitą“ (Sir 42, 25); „Prieš pikta stovi gerumas, prieš mirtį gyvenimas“ (Sir 33, 15); „Viskam yra savas laikas: gimti ir mirti, griauti ir statyti, sodinti ir rauti, verkti ir juoktis, barstyti ir rinkti, tylėti ir kalbėti, mylėti ir nekęsti“ (žr. Koh 3, 1 – 8); „Juokas maišosi su skausmu ir džiaugsmo vietą užima liūdesys“ (Pat 14, 13).Tačiau jeigu toks gyvenimo prieštaringumas yra dėsningas, tai ko vertos pasakėlės apie „laimingą amžinybę“, netgi po mirties, jau nebūties stovyje?

Pati religija neišvengia poliarizacijos. Esą yra dangus ir pragaras, šventieji ir prakeiktieji, angelai ir demonai, dievai ir velniai ir t. t. Bet juk net pradinukai žino, kad pliusą minusas naikina: kur veikia velnias ir dievulis, bendroj sumoj išeina nulis. Tačiau Saliamono pamokslininko (Koheleto) filosofija apsiriboja tik žmogaus gyvenimo suniekinimu: „Nes visos jo dienos yra skausmai, ir sielvartas yra jo užsiėmimas“ (Koh 2, 23); „Viskas yra tuštybė ir vėjo gaudymas“ (Koh 2, 17). „Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes“ (Koh 3, 20).

Šie tik subjektyviu pažiūriu ir tik pusiau teisingi samprotavimai apie žemiškojo žmogus gyvenimo menkumą, kurį dvasininkai dažnai pabrėžia savo pamoksluose, čia lieka be atsakymo, – kodėl taip yra? Logiškai sektų išvada: oi, kokia prasta ir bereikšmė ta viešpaties kūryba! Ir ko tada vertas pats tos „tuštumos“ ir „dulkių“ kūrėjas? Juk „kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44)… Bet vis tik šiuose prieštaringuose prasimanymuose apie trapią „Viešpaties kūrybą“slypi realistinė tiesa:  ką gamta žmogui duoda (gyvybę, jaunystę, sveikatą, malonumus), tą ir atima.

Prieštaravimą tarp praeities ir dabarties vertybių Biblija sprendžia gana protingai: „Nesakyk: ‚Kodėl taip yra, kad senesniosios dienos buvo geresnės už šitas?‘, nes neišmintingai tai klaustumei“ (Koh 7, 10). Vadinasi, čia pripažįstamas progresas, evoliucija, paneigianti vienkartinę ir dar netobulą „Viešpaties kūrybą“.

Jei žmogaus darbo ir kalbos dėka išsivystė palaipsniui, tai pasakėlė apie Adomo ir Ievos sukūrimą yra bereikšmė. Mokslas  atmeta vadinamąją monogenizmo („pirmųjų tėvų“) teoriją.

Kartais protingai sprendžiama šventraštyje  drąsos bei baimės santykio problema: „Baimė [vadinasi, ir dievobaimingumas] yra ne kas kita, kaip tik atsisakymas nuo protavimo suteikiamos pagalbos“ (Išm 17, 11). „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja“ (Pat 24, 10).

Realistiškai nusakomas ir tiesos bei netiesos, teisingumo bei neteisingumo, gėrio bei blogio santykis (turint galvoje jų saiką): „Nebūk per daug teisus ir per daug išmintingas“ (Koh 7, 16); „Nėra žemėje nė vieno teisaus, kurs tik gera darytų“ (Koh 7,  10); „Kas šviesesnis už saulę? Tačiau ir ji aptemsta“ (Sir 17, 30). Tai ar kartais neaptemsta ir „šventos“ tiesos bei pačių „šventųjų“ elgesys?

„Nieko nesidaro žemėje be priežasties“ (Job 5, 6). Tai irgi dėsninga tiesa. Tačiau jeigu visi dalykai yra natūralių, žemiškų priežasčių pasekmės, vadinasi,  stebuklų, o tuo pačiu ir jokio „antgamtiškumo“ ne tik nėra, bet ir negali būti.

Liaudies išmintis pataria lakytis „auksinio vidurio“. Šventraštyje taip pat sakoma: „Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę“ (Įst 5, 32). Todėl, nors Šventasis Raštas grubiai žemina ir diskriminuoja moterį,  jame randame ir tokią adekvačią filosofinę išvadą: „Nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Kor 11,11).                (žr.http://ateizmasirateistai.lt/?C5%A0ventasis+ra%C5%A1tas+apie+moter%C4%AF&search=Paie%C5%A1ka),

Apie gyvenimą 

Teisybės [tiesos ir teisingumo] take yra gyvenimas (Pat 12, 28). [Vadinasi, melas bei amoralumas jį žaloja]. Pirminiai dalykai žmogaus gyvenime – vanduo ir duona, taip pat drabužis nuogumui pridengti ir namai (Sir 29, 28). Nėra didesnio turto, kaip kūno sveikatos turtas (Sir 30, 16). Kaip globoja išmintis, taip globoja ir pinigai – žinojimas duoda tą pelną (Koh 7, 12).

Žmogaus gyvenimas žemėje yra kareiviavimas [kova] (Job 7, 1).

„Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė“ (Pr 4, 8). vadinasi, jau tarp Adomo ir Ievos vaikų prasidėjo kova už būvį, kurią kaip (evoliucijos per atranką) dėsnį nustatė ir suformulavo Darvinas. Visas žmonių vargas ir darbštumas yra varžytinės vieno su kitu (Koh 4, 4). Liūto grobis – laukinis asilas tyruose, taip ir turtingųjų ganykla – beturčiai (Sir 13, 23).

 

 

Apie žinojimą 

Šventraštis, teigdamas, kad „Kas pasitiki savo protu, yra kvailys“ (Sir 19) ir kad „Visa išmintis yra baimė Dievo“ (Sir 19, 18), vertina tik tikėjimą, o ne žinojimą. Tačiau jame randame ir priešingų teiginių.

Protingo žmogaus širdis ieško žinojimo (Pat 15, 14). Protingas žmogus niekad neniekins įžvalgos (…).  Nedaryk nieko neapsvarstęs (Sir  32, 18 – 19). Kas sako, ką žino, tas vykdo teisingumą (Pat 12, 17). Teisus žmogus nekenčia melo (Pat 13, 5). Pirm visų tavo darbų tegul eina tiesos žodis ir pirm kiekvieno veiksmo – tikra patirtis (Sir 37, 20). Kas brangina supratimą, tam seksis (Pat 19, 8). Mokytas žmogus stiprus ir pajėgus (Pat 24, 5). Te nebūna  tau nežinomi mokslo žodžiai (Pat 19, 27). Protą mylėk labiau už visus turtus (Pat 4, 7).

Kas neprityręs, tas mažai žino (Sir 34, 10). Kur nėra sieloje žinojimo, nėra gerumo (Pat 19, 2). Bukapročiui mokslas yra padriki tauškalai (Sir 21, 18). Nebūkite kaip arklys ar asilėnas be proto (Ps 32, 9). Kvailojo burnoje yra lazda jo nugarai (Pat 14, 3). Kovos pasaulis prieš bepročius (Išm 5, 21).

Išmintis – begalinis turtas žmonėms (Išm 7, 14).  Kas gi brangesnis už išmintį, kuri visa pagamina? (Išm 8, 5). Išmintis geresnė už jėgas (Išm 6, 1). Ji moko blaivumo,  gudrumo, teisybės ir stiprybės – dalykų, už kuriuos nėra žmonėms nieko naudingesnio gyvenime (Išm 8, 7). Išmintingojo širdis ieško mokslo, paikųjų burna minta nežinojimu (Pat 15, 14).

Apie jausmus („širdį“) 

Nors šventraštyje teigiama, kad „Dievas atrandamas ieškant jo visa širdimi“ (Įst 4, 29), kartu nurodoma ir priešingai – „Kas sergi teisybę, sulaikys  savo jausmus“ (Sir 21, 12). Širdis yra už visa nedoresnė ir neištikima, kas ją pažins? (Jer 17, 9). Jėzus: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19). Kas pasitiki savo širdimi, tas paikas (Pat 28, 26).

Paikas nepriima išminties žodžių, jei jam nesakai to, kas yra jo širdyje (Pat 18, 2). Bepročio širdis kaip sudužęs indas, jis nelaiko savyje jokios išminties (Sir 21, 17). Siela, kaip deganti ugnis, neužges, kol ko nors nepraris (Sir 23, 22).

Religinis absoliutizmas dažnai pagimdo isterišką fanatizmą, būdingą beveik visų religijų ekstremistinėms srovėms.

 

Apie „dvasinius vadus“ 

Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis (Apr 14, 4). [Deja, daugelis jų, vadinamieji pedofilai, yra susitepę… su vaikais. Tačiau šių nusikaltimų bažnyčia nesureikšmino. Jie ilgai buvo slepiami. Kodėl taip? Šventraštis paaiškina…]. Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? (Rom 8, 33). [Tačiau atėjo laikas, kai už gyvulišką elgesį su vaikais gavo šešis metus kalėjimo net australų kardinolas Bellas.]

Ne vienas, iškeltas į aukštybes, pasirodė esąs paikas; nes jei būtų turėjęs proto, būtų padėjęs sau ant burnos ranką (Pat 30, 32), (…) nes panašiai į žynį ir burtininką jis sprendžia tai, ko nežino (Pat 20, 27). Juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba paslaptingus dalykus (1 Kor 14, 2). Jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms (Tim 4, 4).

Paika šneka, kai yra daug žodžių (Koh 5, 2). Ar bus galas vėjo žodžiams? (Job 16, 3).  Kam kalbate tuščius dalykus?  (Job 27, 12). Apaštalas Paulius: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 4 – 5). Argi gali būti pagydytas tas, kuris nemyli teisybės? (Job 34, 17).

 Apie moralę 

Įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos [dorovinius įsakymus] vykdo, tas gyvens jais (Gal 3, 12); (…) tai tėra žmonių priesakai ir pamokymai (Kol 2, 22).  Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas (Rom 5, 14).

Gręžtis nuo pikto yra supratimas (Job 28, 28). Nedorumas yra kvailas (Koh 7, 25). Kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jis ir pjauna (Job 4, 8). Kas kitam duobę kasa, pats į ją įpuls (Sir 27, 26). Dantis už dantį, akis už akį, ranka už ranką, koja už koją, žaizda už žaizdą (Iš 21, 24). Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta (Mk 4, 24). Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk (Tob 4, 15). Kas pats sau netikęs, kam gi jis bus geras? (Sir 14, 5).

 [Tikintieji vadinami „Viešpaties avelėmis“. Jas „ganytojai“ ne tik paklupdo, bet ir „apkerpa“.]

Pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas (1 Kor 7, 22). Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote? (Rom 6, 16).

Apie Dievą 

[Tvirtinama, kad Biblija yra „Dievo žodis“. Todėl įdomu, ką „Dievas“ kalba apie patį save].

Atsibusk, VIEŠPATIE. Kodėl miegi? Kelkis… (Ps 44, 24). Viešpatie, pagiežos Dieve, apsireikšk! [Ps 93 (94), 1]. Kodėl slepiesi? (Ps 10, 1).  Nejau slėpsies amžinai? (Ps 89, 47). Nebūk man kurčias ar tylus, Dieve, ir nesiilsėk! (Ps 83, 2). Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi? (Ps 35, 17). Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros? (Ps 74, 11). Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (Hab 1, 13). Kokia tau [Viešpatie] nauda iš mano žengimo į duobę? Nejau dulkės šlovins tave? (Ps 30, 10).

Štai aš šaukiu, ir niekas neklauso (Job 19, 7). Aš nepastebiu jo. Aš nepasiekiu jo (Ps 23, 8 – 9). Aš netikiu, kad jis klausosi mano balso (Ps 9, 16).

Visagalis tavo žodis… visa pripildė mirties (Išm 18, 15 – 16). Žmonės slėpsis kalnų olose ir žemės urvuose nuo VIEŠPATIES siaubo (Iz 2, 19). Viešpaties kalavijas pilnas kraujo (Iz 34, 6). Tu  esi baisus, ir kas tau priešinsis dėl tavo rūstybės smarkumo? (Ps 76, 8). Dėl tavo pykčio mus apima baimė (Ps 90, 7). Tavo užsidegimas sunkiai slegia mane (Ps 88, 8). Tavo įniršis mane sukrečia, tavo siaubas mane naikina (Ps 88, 17). Jobas: „Ar  tau rodos gera, jei kankini  mane, savo rankų darbą?” (Job 10, 3).  Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau, negu pranyksiu (Ps 39, 14).

[Jeigu visa ši kritika ir „pagieža Dievo“ adresu yra jo paties „žodis“, tai ką reiškia tokia saviplaka? Ateistai gali jai tik pritarti, nes iš esmės ji reiškia Dievo neigimą.]   

Apie mirtį 

Nebijok mirties. Atsimink, kas buvo pirm tavęs ir kas turi ateiti po tavęs (Sir 41, 5). Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, – vienam nukrintant kitas išsprogsta, – taip kūno ir kraujo kartos, – vienai išmirštant, kita užgimsta (Sir 14, 18). Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta (1 Kor 15, 36). Vieni dygsta, kiti krenta (Sir 14, 19). Kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks (Žyd 8, 13). Geriau mirtis, negu kartus gyvenimas, amžinas miegas, negu nuolatinė liga (Sir 30, 17).

Kas žino, ar žmogaus dvasia žengia aukštyn? (Koh 3, 2). Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti, visi yra iš dulkių ir grįžta į dulkes. (Koh 3, 19 – 20). Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini (Koh 9, 11). Visi žmogaus darbai sudūlėja, it tas, kuris juos padarė, su jais nebūtin nueina (Sir 14, 19). Visi, kas iš žemės, turės grįžti į žemę, taip, kaip visas vanduo grįžta į jūrą (Sir 11, 40). Kaip nuogas jis buvo atėjęs iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti (Koh 5, 14). Taigi vienoks yra visiems įėjimas į gyvenimą ir panašus išėjimas  (Išm 7, 6). Atsimink galą. To neužmiršk, nes nėra sugrįžimo (Sir 38, 21 – 22).

                                                       Apie tikėjimą

Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius (Pat 14, 15). Kas greitai tiki, tas lengvabūdis, ir turės nuostolio (Sir 19, 4). Geriau yra tai, ką akys mato, kaip minčių klajojimas (Koh 6, 9). Tuščios ir apgaulingos neprotingo žmogaus viltys, sapnai [iliuzijos] duoda sparnus kvailiams  (Sir 34, 1). Te neatsiranda nė vieno, kuris teirautųsi pas žynius ir tikėtų sapnais bei prietarais (Įst 18, 10). Kas remiasi melu, tas gano vėjus (Pat 10, 4). Neduok savęs sukioti kiekvienam vėjui (Sir 5, 11).  Venk nerimtų, bobiškų pasakų (1 Tim 4, 7). Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais (Ef 5, 6 ).

Ar miręs žmogus vėl bus gyvas? (Job 14, 14). Kai yra troškimas, jis priimtinas pagal galimybę, o ne virš galimybės (2 Kor 8, 12). Mirusiam, kuris lygus niekui, pasibaigė garbinimas (Sir 17, 26).

         _____________

Šie realistiniai tekstai paneigia ne tik krikščioniškąjį tikėjimą, bet ir pačios Biblijos „šventumą“. Užtat ji šalia mistikos kvailysčių įgyja santykinai ir filosofinės išminties vertę. Kodėl taip yra? Kas čia per paradoksas?

Protingumo ir kvailumo, tikėjimo ir žinojimo mišrainės Biblijoje priežastys sudėtingos.

 

Kadangi hebrajų Raštas buvo pagrindinė, universali ir pati reikšmingiausia jų knyga, joje tilpo ne tik religinės pažiūros, bet ir bendras filosofinis požiūris į pasaulį bei žmogų, ir judėjų istorija, ir moralė, ir teisė, iš dalies net ir menas. Juk „Giesmių giesmės“ knyga, kurioje nerandame nė vieno žodžio apie Dievą, yra nuostabus grožinės literatūros kūrinys – himnas karaliaus Saliamono ir jo vienos iš sugulovių, gražuolės Sulamitos, meilei. Šio „bedieviško“ kūrinio išvada – „meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6).

Stasio Krasausko graviūra iš ciklo „Giesmių giesmė“.

 

 

Realistinė mintis – jėga. Ji pramuša mistiką kaip šviesa – tamsą bet kuriuo istoriniu laikotarpiu. „Aukščiausiojo“ pramano  ne tik kojos neilgos, bet ir sparnai skysti: „Aukštai skrisi – žemai krisi“. Dabar vykstantis intensyvus sekuliarizacijos procesas akivaizdžiai patvirtina šią išmintingą liaudies patarlę.

PASTABA. Citatos parinktos iš skirtingų Biblijos vertimų (taip pat ir anglų kalba). Galimas priekaištas, kad jos „ištrauktos iš konteksto“, būtų nepagrįstas todėl, kad dėl padriko šventraščio stiliaus jos su kontekstu būna mažai susijusios, dažniausiai savo prasme yra visiškai savarankiškos.