Šį mėnesį suėjo metai, kai buvo išrinktas dabartinis popiežius Pranciškus. Liejosi besaikė panegirika ir spaudoje , ir internete. Neatsiliko ir Lietuvos  žiniasklaida. Popiežius, nors ir sulaukęs 77 –erių metų, esąs be galo energingas, sumanus bažnyčios reformatorius, gailestingas, pasirengęs išbučiuoti visus vargšus, mylintis vaikus ir senelius, neišdidus, nesipuikuojantis prabanga ir liepiantis to nedaryti kitiems katalikų bažnyčios hierarchams,  „Ne popiežius, o tikra superžvaigždė“, „Ne išrinktųjų, o liaudies bažnyčios ganytojas“, „Ne  antžmogis, o paprastų paprasčiausias žmogus“,  – mirga pagyros žodžiai pasaulio laikraščių ir žurnalų antraštėse.

Skaitau, bet man lyg jau viskas girdėta. Daug metų seku, kaip adoruojami popiežiai. Štai beveik analogiškai, kaip apie šį popiežių, buvo rašoma apie popiežių Joną XXIII, kuris laikomas katalikų bažnyčios atsinaujinimo pradininku, parengęs II Vatikano susirinkimą. Daug ir gražiai buvo rašoma apie Paulių VI, vadovavusį II-jam Vatikano susirinkimui. Apie jo erudiciją ir intelektualumą, inteligenciją ir kuklumą, sumanumą ir taikdarišką veiklą. O ką jau bekalbėti apie ilgai popiežiavusį Joną Paulių II (Karolį Voitylą). Jis juk palaimintasis, šventasis!

Jeigu tokios šventos asmenybės vairavo tokios šventos institucijos, kaip katalikų bažnyčia, vairą, tai kodėl ten klestėjo pedofilija? Kodėl biurokratija apraizgė Romos kuriją? Kodėl Vatikano banką sukrėtė finansinės machinacijos ir korupcija?  Dėl šių negerovių net popiežius Benediktas XVI buvo priverstas atsistatydinti ir tenkintis popiežiaus emerito padėtimi.

Ar vien asmeniškomis popiežiaus Pranciškaus savybėmis galima paaiškinti  taip spaudos glorifikuojamą jo pagarbų ir nuolankų bendravimą su tikinčiaisiais? Rodos, toks įprastas pasisveikinimas „Labas vakaras!“ su piligrimais Šv. Petro aikštėje buvo išgarsintas vos ne kaip perversmas bažnyčios hierarchų ir eilinių tikinčiųjų santykiuose. O gal iš tikrųjų tik dabar Vatikanas  atsitokėjo ir iš nuostabos net aiktelėjo, supratęs,  kad nežiūrint kelis šimtmečius trunkančios visuomenės demokratizacijos, bažnyčia tebesivadovauja kadu kadaise susiformavusiu „pono“ ir „tarno“, „ganytojo“ ir „avelės“  santykių modeliu. Bet jis šiandien bažnyčios patikimumo ir pasitikėjimo  krizės sąlygomis nebeveikia, priešingai, nustato prieš bažnyčią. Todėl „revoliucingasis“ popiežius liepia kardinolams ir vyskupams keisti „rūbą“: nedemonstruoti prabangos, nekelti ištaigingų puotų, nesipuikuoti  prieš paprastus žmones, „tarnauti“, o ne „viešpatauti“ jiems. O ir pats popiežius rengiasi kukliau, važinėja pigesniais automobiliais, vakarieniauja su savo liokajais. Tačiau juk tai tik išorės, bet ne esmės pasikeitimas.

Tą patį pasakyčiau ir apie tokias popiežiaus viešųjų ryšių akcijas, kaip „kojų mazgojimas“ benamiams ir  pataisos namuose apgyvendintiems paaugliams. Kita vertus, būtų keista, jei masinio nedarbo, skurdo, nusikalstamumo, iš vienos pusės, ir finansinę bei politinę valdžią turinčiųjų gobšumo, savivaliavimo, korupcijos, neįsivaizduojamos prabangos, iš kitos, sąlygomis, popiežius taip nesielgtų? Juk bažnyčia visada skelbėsi, o dabar ypač akcentuoja esanti nuskriaustųjų gynėja. Bet ar nuo tokio popiežiaus malonės gesto ir paguodos kas pasikeis? Ar atsiras mažiau benamių ar sumažės nepilnamečių nusikalstamumas? Ar turtuolių širdys suminkštės, o valdantieji priims įstatymus, pagerinančius varguolių padėtį?

Ką rodo popiežiaus liberalūs pasisakymai apie šiuolaikinę nuodėmės sampratą, nesantuokoje gyvenančius žmones, ateistus ir t.t.?  Ogi tai, kad bažnyčia nebegali nekreipti dėmesio į šiuolaikinio pasaulio realijas, jas ignoruoti arba atmesti, prakeikti. Laužo šiandien nebeuždegsi. Ji skelbiasi esanti ne išrinktųjų ir pašauktųjų, o liaudies bažnyčia, atverianti duris visiems be išimties. Tai vienas iš būdų surasti bažnyčiai vieta sekuliarinėje visuomenėje ir išsaugoti jos reikalingumo iliuziją. Šio tikslo sieks ir popiežiaus steigiama pasauliečių reikalams skirta ministerija.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį