Jonas Ragauskas – vienas žymiausių Lietuvos ateistų. 

 https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Ragauskas;

http://ateizmasirateistai.lt/lietuvos-ekskunigai-ateistai/

Šįmet sukanka Jono Ragausko 115-os gimimo ir 55-os mirties metinės.

Spausdinamą straipsnį J. Ragauskas parašė jau sunkiai sirgdamas. Tai vienas iš paskutinių jo kūrinių. Jis buvo atspausdintas „Tiesoje“ 1967 m. spalio 25 d. ir susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Manau, jis aktualus ir šiandien. Straipsnis kiek sutrumpintas. J.M.

Tikintieji ne kartą man sakydavo: „Dabar, kol sveikas, drąsiai kalbi prieš tikėjimą ir dievą. Bet ką darysi, kai sunkiai susirgsi ir būsi mirties patale?” Ir pridurdavo: „Visi bedieviai prieš mirtį šaukiasi kunigo, nori susitaikyti su dievu, tik, deja, ne visiems pasitaiko galimybė išsigelbėti.”

Apie ateistų priešmirtinj „atsivertimą” ar bent pastangas „grįžti prie dievo” tikintieji daug kalba. Teisingiau sakant, taip kalba jų norai: jie tiki tuo, ko nori, tai yra norimą dalyką laiko faktu. Šis jų noras sukūrė daug prasimanymų ir šmeižtų apie žymesnių ateistų mirtį. Antai, tikinčiųjų tarpe plačiai pasklidęs prasimanymas apie baisią Voltero mirtį…

Taip galvojantiems aiškindavau, kad žmogus miršta taip, kaip gyvena: tikintieji – tikėdami, ateistai –netikėdami. Išimčių šioje taisyklėje, žinoma, pasitaiko: kartais ir tikintieji senatvėje nustoja tikėję. Pavyzdžiui, žinomas Lietuvoje aukštas evangelikų dvasininkas, superintendentas J. Šernas nutraukė ryšius su religija netrukus prieš savo mirtį. Anastazija Vikertienė [memuarinės knygos „Išpažintis“ (1963) autorė – J.M.] tapo ateiste irgi sulaukusi žilos senatvės.

Manau, kiekvienas tikintysis pažįsta vieną kitą žmogų, nustojusį tikėti savo amžiaus pabaigoje. Pasitaiko, kad ir ateistas prieš mirtį „atsiverčia”, pradeda šauktis dievo. Tokius reiškinius tikintieji apibendrina, laiko antgamtiniais ir mano, kad jie įrodo dievo buvimą. Tuo tarpu tai paprasčiausios ,,išimtys iš taisyklės”, išaiškinamos visai paprastai. Juk prieš mirtį žmogui dažniausiai tenka sunkiai kentėti, kyla natūrali mirties baimė. Nusilpsta jėgos, aptemsta sąmonė, proto veiklą nustelbia jausmai. Vadinasi, prieš mirtį susidaro tokia būsena, kurioje žmogus kartais nebepajėgia blaiviai galvoti, pasiduoda jausmų poveikiui. Štai kur glūdi priežastis tų atvejų, kai ateistas prieš mirtį „grįžta prie dievo”. Tai nenormalios, nesveikos žmogaus fizinės ir dvasinės būsenos reiškinys.

Dėl savęs paties aš tikintiesiems sakydavau: „Nežinau, kaip bus su manimi mirties atveju. Galimas daiktas, kad aš mirdamas šauksiuos dievo. Bet jei taip atsitiktų, tai būtų mano sąmonės sutrikimo padarinys. Dabartiniai mano ateistiniai įsitikinimai yra tokie tvirti, kad neturiu dėl jų jokių abejonių. Ir jei mano sąmonės neaptemdys mirties baimė ir fiziniai skausmai, aš mirsiu ramiai, netikėdamas nei dievu, nei pomirtiniu gyvenimu”.

Patyriau sunkią operaciją. Buvau atsidūręs ir galbūt tebesu mirties akivaizdoje. Vežamas į operacinę ir guldamas ant operacijos stalo, skaičiausi tegu ir su gana reta, bet realia galimybe, kad operacijos metu gali neišlaikyti širdis, ir aš mirsiu operuojamas. Todėl iš anksto padėkojau gydytojams ir medicinos seserims už jų triūsą su manimi, galvodamas, kad gal nebeturėsiu kitos galimybės tai padaryti. Regėdamas pro langą sprogstančias medžių šakas, „dėl visa ko” atsisveikinau su pavasarėjančia gamta. Gal tai paskutinis mano žvilgsnis į pasaulį.

 Žodžiu, buvau tokioje padėtyje, kada, tikinčiųjų manymu, pats laikas ateistui susirūpinti, išsigąsti, pulti į paniką, galvoti apie amžinybę.

O kaip buvo iš tikrųjų? Tuo atveju, jei mirčiau neatlaikęs operacijos, man buvo gaila palikti šeimą, artimuosius, gamtą, neperskaitytas knygas. Ir viskas. Jokios panikos, jokios „dievo teismo” baimės. Mano pasaulėžiūroje neįvyko jokių pakitimų, nekilo abejonių dėl dievo nebuvimo. Jaučiausi ir jaučiuosi šiuo metu, kai mano ligos baigtis tebėra neaiški, visai normaliai, taip, kaip jaučiausi būdamas sveikas.

O prisimenu 1944 metų vasarą. Dievą ir pomirtinį gyvenimą tada tikėjau. Tūnodamas slėptuvėje, aplinkui sproginėjant bomboms, drebėjau iš baimės. Bijojau mirties, nes nebuvau tikras, ar esu „malonės stovyje”, tai yra ar mirties atveju mano siela nepateks į pragarą. Žadinau širdyje gailestį už nuodėmes ir vis tiek bijojau dievo.

Tuo būdu aš savo kailiu esu patyręs tą tiesą, kad tikinčiam žmogui mirti sunkiau, negu netikinčiam. Mat, jei ateistas prieš mirtį pergyvena tik natūralią, zoologinę mirties baimę, tai tikinčiajam mirtis baisesnė tuo, kad jis bijo pragaro, nuo kurio visiškai neapdraudžia religija nė vieno tikinčiojo.

Kaip buvęs tikintysis noriu tiems, kurie tiki dievą ir jo bijo, paaiškinti, kodėl aš visai nebebijau dievo.

Bijoti galima tikro arba įsivaizduoto pavojaus. Religija įvaro žmogui pragaro, kuriuo dievas baudžia nusidėjėlius, baimę. Šiuo metu aš esu tvirtai įsitikinęs, kad dievo nėra, ir stebiuosi, kaip galėjau taip ilgai tikėti jo buvimu. Kokiais samprotavimais remdamasis priėjau šią išvadą, išdėstyta mano raštuose, ypač knygoje „Nenoriu dangaus”. Čia nurodysiu tik vieną aplinkybę.

Religija teigia, kad dievas esąs be galo geras. Kitaip negali nė būti: dievas iš tikrųjų turėtų būti visais atžvilgiais tobulas, tad ir be galo geras, teisingas, išmintingas. Tačiau jo sukurtame (pasak religijos) pasaulyje yra daug blogio. Tad jei dievas leidžia žmonėms girtuokliauti, ištvirkauti ir kits kitą išnaudoti, jei leidžia visoms gyvoms būtybėms kentėti ir žiauriai kovoti už savo būvį, tolydžio tarpusavy pjaunantis ir kits kitą naikinant, tai kur dievo gerumas? Pakanka prisiminti karus su jų baisybėmis, su siaubingais nekaltų žmonių kankinimo ir naikinimo fabrikais – antrojo pasaulinio karo koncentracijos lageriais, ir darosi aišku, kad dievo nėra. Juk dievas negalėtų būti toks negailestingas, neteisingas ir žiaurus…

Tariant evangelijos žodžiais, tai „kieta kalba” tikinčiųjų ausims. Bet „kas turi ausis klausyti, tegu klauso”.  Žinoma, valia jiems piktintis ir sakyti, kad aš net ir prieš mirtį lieku užsispyręs paklvdėlis, dievo niekintojas ir piktžodžiautojas. Bet juk reikia vieną kartą dalykus pavadinti jų tikraisiais vardais, reikia iki galo tiesiai ir atvirai išsikalbėti su žmonėmis.