Kiekviena valstybė savo teisės sistemoje įtvirtina tam tikrą požiūrį į religiją. Jau iš Konstitucijos preambulės galima pasakyti, koks yra valstybės ir religijos santykis. 1992 m. Lietuvos Konstitucija iš principo įtvirtina pasaulietiškumo jir neutralumo principais grindžiamus valstybės ir bažnyčios santykius. Tuo klausimu yra ne kartą pasisakęs Konstitucinis Teismas (toliau – KT), kuris tuos principus suformulavo sistemiškai aiškindamas Konstituciją.

Bendrai paėmus, Lietuvos konstituciją galima laikyti gana neutralia religijos atžvilgiu. Lietuvos valstybės egzistavimas, jos suverenitetas ar istorija negrindžiami iš Dievo kildinama teise. Nuo 1922 m., kai buvo priimta pirmoji Konstitucija, nueitas ilgas kelias pasaulietiškumo link. 1922 m. Konstitucijos preambulės tekstas prasideda žodžiais „Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas …“. Žinoma, 50 sovietinės okupacijos ir prievartinio ateizmo metų nepraėjo be pėdsakų, bet tikriausiai visuomenės požiūris į religiją ir jos santykis su ja būtų buvęs panašus, nepaisant sovietinės įtakos. Religinis „atgimimas“ truko kelis metus, maždaug nuo 1988 iki 1993 m., paskui vėl viskas stojo į savo vietas, nepasidarėme labiau religingi nei buvome sovietmečiu. Lietuvos valstybės ideologinius pagrindus 19 a. pabaigoje padėjo pasauliečiai, laikę Bažnyčią lenkiškumo židiniu. Mūsų ideologinės stiprybės šaltinis buvo pagoniška Lietuva, bet ne katalikybė, kitaip nei kaimyninėje Lenkijoje, su kuria mūsų istorijos keliai ilgą laiką sutapo. Be to, kovos su krikščionybę nešusiais kryžiuočiais ir kalavijuočiais yra lietuviškojo mito dalis ir jo negalima lengvai pašalinti iš tautinės sąmonės.

Dėl to įdomu palyginti tuo požiūriu Lenkijos ir Lietuvos konstitucijų preambules. Lenkijos Konstitucijos preambulėje Dievas minimas du kartus: „visi Respublikos piliečiai, tikintys Dievu, kuris yra tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio šaltinis, ir juo netikintys“, ir „jausdami atsakomybę prieš Dievą arba prieš savo sąžinę“. Tai leidžia manyti, kad lenkų tautos santykis su tikėjimu yra kitoks. Vis dėlto Lenkijos Konstitucijos preambulėje pripažįstama, kad egzistuoja ir netikintys Respublikos piliečiai – tie, kuriems sąžinė, o ne Dievas yra atskaitos taškas. Tačiau Lenkijos Konstitucijoje Prezidento ir Seimo nario priesaika yra suformuluota neutraliau nei Lietuvoje: formulė „tepadeda man Dievas“ yra alternatyvi, t. y. ją gali pridėti prisiekiantysis, jei mano, kad to reikia. Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsigaliojimo tvarkos 5 straipsnyje pagrindinis priesaikos tekstas yra su formule „tepadeda man Dievas“, o tekstas be formulės yra alternatyvus. Skirtumas vis dėlto yra didelis: pridėti alternatyvų tekstą ar sutrumpinti priesaikos tekstą atsisakant dalies jos teksto. Priesaika būtų neutralesnė, jei pagrindiniame tekste nebūtų minimas Dievas. Seimo nariai, matydami priesaikos tekstą, dažniausiai nenori iš jo išmesti sakinio ir jį palieka. Kita vertus, priesaika niekaip nėra susijusi su religija, ji reikalinga siekiant užtikrinti tautos atstovų ištikimybę valstybei, todėl nelabai yra suprantamas Dievo paminėjimas valstybės akto – priesaikos – tekste. Argi valstybei reikia, kad būsimi Seimo nariai prašytų Dievo pagalbos prisiekdami? Tikrai ne. Valstybei svarbus nurodytų priesakų laikymasis: „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą“ ir pan. Jeigu Dievo pagalbos reikia pačiam prisiekiančiajam, jis mintyse gali prašyti pagalbos ko tik nori, kalbėti mantras, maldas, bet tai jau yra jo asmeninis reikalas, nes valstybei nėra ir neturi būti įdomus žmogaus santykis su dvasiomis ir galima jų pagalba einant Seimo nario pareigas.

Įdomi situacija yra pas kaimynus latvius. Jų konstitucijos preambulė baigiama žodžiais „Dievs, svētī Latviju“ (Telaimina Dievas Latviją), tačiau šie žodžiai yra brangūs kiekvienam latviui, nes tai Latvijos himno žodžiai, nors bendrai latviai yra mažiau religingi nei lietuviai.

Neseniai 30-metį atšventusi Lietuvos konstitucija yra laiko patikrintas aukščiausią galią turintis teisinis dokumentas. Konstitucijos kūrėjams religijos reglamentavimo klausimas nebuvo esminis. Buvo kitų klausimų, kurie kėlė daug daugiau ginčų ir diskusijų. Kryptis buvo aiški – pasaulietiškumas. Šį principą iš įvairių Konstitucijos nuostatų išveda KT. Pačioje Konstitucijoje nėra pasakyta, kad Lietuva yra pasaulietinė valstybė ar kad valstybė yra atskirta nuo bažnyčios. Įdomu tai, kad KT mano, kad Konstitucijoje įtvirtintas „atskirumo“ principas ir kad jis reiškia „valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimą“ (2000 m. birželio 13 d. nutarimas KT), o ne valstybės ir bažnyčios atskyrimą.

Konstitucijos 43 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl bažnyčių ir religijų pripažinimo: „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“. Kaip išaiškino KT, Konstitucija įtvirtina trejopą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje, kitos (tradicinėmis Lietuvoje nesančios) bažnyčios bei religinės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos Lietuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių, nei valstybės pripažintų statuso. Priminsiu, kad pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybė pripažįsta devynias tradicines Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Tradicinių bažnyčių ir religinių organizacijų modelis yra perimtas iš tarpukario Lietuvos. Kriterijus čia yra istoriškumo: tradicinės religinės organizacijos yra tos, kurios bėgant laikui (maždaug 300 metų) įrodė, kad yra patikimos ir tapo „savos“, dėl kurių skelbiamų religinių tiesų „teisingumo“ nekyla abejonių.

Tokiu reglamentavimu yra įtvirtintas preferencinių bažnyčių modelis, kuriama religijų hierarchija ir yra privilegijuojamos tam tikros religijos. Tokį reglamentavimą galima ginčyti įvairiais aspektais: lygybės prieš įstatymą, valstybės ir bažnyčios atskyrimo, valstybės neutralumo. Vienintelis kriterijus, kuriuo turėtų remtis valstybė, turėtų būti įstatymų laikymasis, t. y. turėtų būti draudžiamos destruktyvios, smurtą skatinančios bažnyčios ir religinės organizacijos.

Kartu tai gali būti ir nesusipratimų šaltinis. Pavyzdžiui, valstybė norėjo parodyti, kad ji gerbia totorių indėlį į valstybės kūrimą ir pripažįsta bei gerbia jų religinį paveldą. Norėdama įsiteikti totoriams, ji privilegijuota religine bendruomene pripažįsta musulmonus sunitus. Tai reiškia, kad visi musulmonai sunitai, nesvarbu kokios kilmės, ipso facto tampa tradicine – privilegijuota religine organizacija. Jeigu musulmonų sunitų Lietuvoje daugės, o taip dėl migracinių procesų gali įvykti, remdamiesi ta privilegijuota padėtimi, musulmonai sunitai galės reikalauti statyti mečetes, minaretus ir jas galbūt remontuoti valstybės lėšomis. Nejaugi nebūtų užtekę valstybės įsipareigojimo rūpintis totorių materialiniu ir dvasiniu paveldu? Juk turime kitus Konstitucijos straipsnius, kuriais garantuojama sąžinės, religijos laisvė. Totoriai egzistuoja Lietuvoje 600 metų ir niekas niekada (išskyrus sovietinį laikotarpį) jiems netrukdė išpažinti savo religijos. Kodėl reikėtų manyti, kad nesuteikus jiems ypatingo statuso jų religinės teisės bus pažeistos, kai Konstitucija garantuoja teisę vienam ar su kitais, privačiai ar viešai išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo? (26 straipsnis).

Su tradiciškumu kyla keletas tęstinumo problemų. Kiekvienoje religijoje yra įvairiausių darinių, jie atsiranda ir išnyksta. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikianti Pijaus X kunigų brolija atstovauja tai katalikų bažnyčiai, kuri Lietuvoje egzistavo nuo pat Tridento susirinkimo 1545 m. iki Vatikano II susirinkimo 1962 m. Taigi, tai pati tradiciškiausia katalikybės forma, su lotyniškomis mišiomis ir senąja liturgija, tačiau ji nelaikoma tradicine, nes „tradicinė“ Katalikų Bažnyčia broliją laiko netradicine… Brolija paradoksaliai teisiškai net nėra laikoma religine bendruomene apskritai ir veikia kaip viešoji įstaiga. Iš esmės šiuo atveju ne valstybė sprendžia, kas yra tradicinė bažnyčia, o pati Katalikų Bažnyčia nurodo, kas yra tradicinė katalikybė. Lygiai tas pats galioja liuteronų ir reformatų bažnyčioms. Skilus bažnyčioms, nebeaišku, kas atstovauja tradicijai, o ką reikėtų laikyti atskala. Vis dėlto iš valstybės pozicijų žiūrint tai neturėtų turėti reikšmės.

Daryčiau prielaidą, kad ir pats Konstitucijos 43 straipsnis atsirado siekiant kažkaip įtvirtinti ypatingą Katalikų Bažnyčios padėtį. Jeigu būtų buvusi atskirai išskirta katalikų bažnyčia, tai prieštarautų 43 straipsnio paskutinei pastraipai, kurioje teigiama, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Stovėdama šalia kitų tradicinių religinių organizacijų ji tarsi yra viena iš daugelio, bet būdama daugumos žmonių tikėjimu, ji de facto yra valstybinė. Jeigu lygintume skaičiais, tai, pavyzdžiui, karaimų tikėjimas yra visiškai marginalus. Remiantis 2021 m. surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 192 karaimai, bet juk ne visi yra religingi. Ateistų ir laisvamanių yra ir tarp jų. Greičiausiai tai padaryta ne dėl to, kad valstybei ypatingai rūpėjo karaimų religinės teisės, o dėl to, kad būtų galima suteikti ypatingą statusą katalikų religijai. Taip buvo sukurta „tradicinės bažnyčios ar religinės organizacijos“ sąvoka. Taigi, valstybinės religijos nėra, tačiau tarp „lygių lygi ir laisva“ yra „tradicinė“ katalikų religija.

Visos kitos „netradicinės“ religinės organizacijos yra pripažintos arba nepripažintos. Norint pakilti nuo žemiausio laiptelio į „pripažintųjų“ tarpą, reikia išlaikyti valstybės „egzaminą“. Būtent valstybė – Teisingumo ministerija ir Seimas – sprendžia, ką verta pripažinti. Geriausias tokio keisto paternalistinio reglamentavimo pavyzdys yra nesenas Seimo atsisakymas suteikti valstybės pripažintos religinės organizacijos statusą senovės baltų religinei bendruomenei „Romuva“. Seimo nariai savo atsisakymą grindė ne teisiniais argumentais, o religiniais: „daugelis čia deklaravo, kad yra katalikai ir tikrai balsavo [prieš] dėl to, kad neturi kitų dievų, tik vieną. Toks yra Dievo įsakymas“ (Ritos Tamašunienės teiginys po balsavimo: plačiau žr. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1794441/balsavome-pries-nes-turime-tik-viena-dieva-seime-aistru-katilas-del-romuvos-pylesi-net-kaltinimai-naudingumu-kremliui). Taigi, pasaulietinės valstybės parlamente jo nariai svarsto, kiek yra dievų ir kuris tikėjimas yra teisingas. Religiniams argumentams Seime tikrai ne vieta. Seimas savo sprendimus turi grįsti Konstitucija, įstatymais, žmogaus teisėmis, įskaitant religijos ir sąžinės laisvę, bet ne teologiniais svarstymais. Be abejo, iš katalikų pozicijos, pagoniškas tikėjimas yra netinkamas, tačiau Seimas neturi įtvirtinti katalikų bažnyčios monopolio ir jį saugoti nuo kitų tikėjimų įtakos.

Sunku paaiškinti, kodėl per valstybines iškilmes Seime ir Prezidentūroje šmėžuoja Bažnyčios hierarchai. Jeigu visos tradicinės religijos yra lygios, siekiant užtikrinti visų lygybę, šmėžuoti turėtų visi arba nė vienas. Dar geriau būtų, kad užtikrinant pasaulietinės valstybės ir neutralumo principus Seime per ypatingas šventes nedalyvautų religijų atstovai su ypatingomis teisėmis (sėdėti tribūnoje, sakyti iškilmingas kalbas, atlikti ritualus). Religijai vieta yra kulto namuose. Valstybės švenčių proga visada yra rengiamos mišios bažnyčiose, ten gali ateiti tikintys valstybės pareigūnai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad toks modelis, kai valstybė sprendžia, kurios religinės organizacijos yra „lygesnės“ už kitas, turi įvairių trūkumų. Valstybė priversta gilintis į įvairaus plauko religinius judėjimus ir spręsti, kuris yra geras ar blogas. Nėra teisinių kriterijų atskirti religinę organizaciją nuo nereliginės. Iš esmės bet koks pasaulėžiūrinis judėjimas, kuris savo praktikoje remiasi „aukštesnėmis jėgomis“, net jei tai būtų kokios nors meditacinės praktikos, gali būti įregistruotas kaip religinė organizacija. Tai yra terpė veikti įvairaus plauko šarlatanams, pinigų viliotojams, galios siekiantiems asmenims. Prisidengęs švenčiausiųjų vardais gali išsireikalauti to, ko negali pasiekti racionaliais argumentais. Religinės organizacijos, ypač priklausančios „tradicinių“ kastai, valstybėje gali gauti įvairių privilegijų. Vienas iš akivaizdžiausių yra visiškas finansinės atskaitomybės nebuvimas už dangaus pardavinėjimą. Kitas dalykas, jokios ateistinės ar laisvamanių organizacijos, kurių, tiesą sakant, Lietuvoje ir nėra, negalėtų konkuruoti su religinėmis, nes visos privilegijos yra susietos su religinės organizacijos statusu.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį