Paslaptis – nežinomas arba sąmoningai slepiamas dalykas. Ne tik stebuklus, bet ir daugumą dogmų krikščionybės teologai vadina paslaptimis. „Dieviški žodžiai yra didelės paslaptys“, – taip Šventąjį Raštą apibūdina kun. Br. Bulika savo knygoje „Link gyvenimo pilnatvės“. Katalikiškame „Katekizme“ (1980)  išvardinta net penkiolika tikėjimo paslapčių – pradedant  „Dievo Sūnaus įsikūnijimu“ ir baigiant „Dievo Motinos danguje vainikavimu“. Bet liko nepaminėta esminė mįslė. Naujojo Testamento (NT) leidėjai ją įvardija kaip „Dievo karalystės slėpinį“ (žr. Mt 11). Teologai tvirtina, kad Dievo karalystės klausimas užima centrinę vietą Jėzaus mokyme. Bet kodėl ji – klausimas? Negi dar nėra atsakymo?

NT sąvokų žodyne nurodoma, kad „Dievo karalystę“ galima suvokti įvairiai: 1) kaip dabarties tikrovę, 2) kaip būsimą padėtį, 3) kaip Kristaus nustatytą išganymo tvarką, 4) kaip palaimos būseną danguje.  Filosofas P. Aleksandravičius 2017 m. gruodžio mėn. 9 d. religinėje radijo laidoje metaforiškai teigė, kad „Dievo karalystė gali būti kiekviename žmoguje, jeigu jis trokšta gėrio ir tiesos“, taip ištirpdydamas ją net ir nereligingame žmoguje. „Dievo karalyste“ dar dažnai vadinama pati krikščioniškoji Bažnyčia. Tačiau  teologas Richard‘as P. McBrien‘as tai neigia, tvirtindamas, kad bažnyčia yra tik Dievo karalystės skelbėja. „Karalystė yra pats Dievas“, – sako  jis (žr. str. „Kas yra ‚Dievo karalystė‘?“ – http://gertrudosbaznycia.lt). Koks variantas adekvatus? Ar visi kartu paėmus? Neaišku. Taip ir turi būti, nes antgamtiškos paslaptys (skirtingai nuo gamtiškų) esą yra neįveikiamos. Bet žingeidus žmogaus protas vis tik nori  jas atskleisti.

Siekiant suprasti mįslingą karalystę, pirmiausia tenka atkreipti dėmesį į jos valdovą. Koks karalius – tokia karalystė. Todėl  esminė „bedievių“ ir „sudievių“ polemikos problema – Jėzaus Nazariečio asmenybė. „Kas Jis, Jėzus Kristus?“ – klausia (2015, gruodis ) populiarus žurnalas „Savaitė“. Matyt, dar ne viskas aišku. „Tikrojo Jėzaus paieškos“ – taip formuluoja savo straipsnio (2017, gruodis) pavadinimą solidusis NATIONAL GEOGRAPHIC (Lietuva) leidinys. Pasirodo, „tikrojo Jėzaus“ ieško net archeologai, kasinėdami Jeruzalėje Kristaus kapo bažnyčios vidų, vildamiesi surasti nors šio kapo  liekanas.  Iš dviejų milijardų apkrikštytųjų mažiau nei milijardas neformalių krikščionių tariasi jį jau suradę ir be archeologų. Šia tema prirašyta ištisas kalnas knygų, internete mirgėte mirga daugybė susižavėjusių Jėzaus asmenybės šventumu ir dieviškumu.

Tačiau  NT leidėjai pripažįsta, kad evangelijos buvo rašomos „iš žodinio padavimo“, praėjus, pačių krikščioniškųjų tyrinėtojų pripažinimu, „30 – 50 metų“  po Jėzaus nukryžiavimo (žr. „Įvadą Į Naująjį Testamentą“ Šventajame Rašte arba internete). „Šitaip susiklostęs žodinis padavimas (…) mažai ką pasako apie istorinį Kristų“ (ten pat). Nesunku suprasti, kad per tokį ilgą „žodinį“ laikotarpį tikrasis Jėzaus mokymas ir veikla apaugo įvairiomis mistinėmis apnašomis (ypač „stebuklais“). Po įvairių krikščioniškų grupuočių nesutarimų ir skirtingų jų evangelijų (be keturių kanoninių yra dar nemažai t. vad. apokrifinių) NT buvo aptakiai suformuotas ir priimtas tik IV a. gale – 397 m. – Kartaginos Susirinkime. Jis mažai informatyvus tiek aprašomų įvykių, tiek ir Jėzaus mokymo atžvilgiu. Dažnai nenurodomi nei tų įvykių laikas, nei vieta, nei konkretūs asmenys. Daugelį jo abstrakcijų ir alegorijų galima aiškinti gana skirtingai.

Jėzaus jaunystė išvis nėra žinoma, išskyrus tai, kad prieš pradėdamas pamokslauti Galilėjoje  jis dirbo staliumi. Todėl seniausioji Evangelija pagal Morkų prasideda tik nuo trisdešimtmečio Jėzaus viešosios veiklos aprašymo. Ar jis teisingas? Nepramanytas evangelijose gali būti tik toks Jėzaus elgesys ir tokie jo teiginiai, kurie atitinka jo, kaip  jau visiškai subrendusio žmogaus,  maždaug žinomą jo trijų metų dramatiško gyvenimo eigą.

Siekiant nustatyti istorinę tiesą, t. y. kaip pats Jėzus bei jo mokiniai suprato Dievo karalystę (jos vietą, apimtį, pobūdį) – evangelijų teksto ištraukos chronologine tvarka pateikiamos kairėje šio straipsnio pusėje (laužtiniuose skliaustuose yra tik pačių NT leidėjų paaiškinimai), o jų realistinė, istorinė analizė – dešinėje (svarbesnės mintys bei frazės abejose pusėse pateiktos ryškesniu šriftu).

Evangelijos apie Dievo karalystęRealistinė šių tekstų samprata
Marija buvo susižadėjusi su Juozapu: dar nepradėjus jiems kartu gyventi, (…) ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (,,,). Per sapną jam Viešpaties angelas tarė: „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 18 – 20).Paradoksali Dievo redukcija į žmogų (kūrėjo į kūrinį) čia sukelia dar keletą klausimų. Kodėl Marija slėpė nuo Juozapo savo nėštumą, jeigu jis šventas? Ir kodėl Juozapas lengvabūdiškai patikėjo sapnu? Juk pats Šventasis Raštas draudžia „tikėjimą sapnais“ (žr. Įst 18, 10)
Pranašė Ona kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo (Lk 2, 36 – 38). „…Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ (Mt 2, 1 – 2). Pranašas yra parašęs: „Tu, Judo žemės Betliejau, (…), iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (Mt 2, 5 – 7). Angelas Gabrielius: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ (Lk 1, 32).Pranašų, išminčių, esą, net ir angelo teigimu, Jėzus Nazarietis turėjo tapti Izraelio karaliumi – užimti „jo tėvo Dovydo sostą“. Žydai laukė Senajame Testamente (ST) pažadėto Mesijo, kuris išvaduotų šalį nuo svetimtaučių priespaudos. Tačiau čia vėl kyla klausimų. Jeigu Jėzus būtų tapęs žydų karaliumi, ar krikščionys galėtų laikyti jį Dievu? Kita vertus, jeigu toks „Dievo žodis“ neišsipildė, ką tai reiškia? Turbūt tai buvo tik „žmogaus žodis“.
Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti (Lk 3, 23). Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose (Mt 4, 23). Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, skelbdamas karalystės Evangeliją (Mt 9, 35). Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: (…) dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12).Kodėl ir kokią „karalystės Evangeliją“ jis skelbė? Kas tie „smarkieji“? Derėjo nurodyti nors tai, kur yra ta karalystė – žemėje ar danguje? Dangaus juk niekas „pulti“ ar „užgrobti“ negali. Todėl tenka manyti, kad Jėzui Izraelis, o ne dangus, visų pirma rūpėjo. Neturint valdžios neįmanoma buvo patobulinti ir hebrajų religiją.
Anuomet Kristus kreipėsi į minią ir į savo mokinius (Mt 23, 1): „Vargas jums, kvailieji vadai (…). Kvaili jūs ir akli!” (Mt 23, 16 – 17). Jėzus tarė (fariziejams, Rašto aiškintojams): „vilkai” (Mt 10, 16), „angių išperos” (Mt 12, 34), „veidmainiai“ (Mt 23, 13), „gyvatės“ (Mt 23, 33).Jėzus buvo priešiškai nusiteikęs tiek žydų tautos, tiek jos religijos atstovų atžvilgiu – viešai išplūdo juos pačiais aštriausiais žodžiais dėl antraeilės reikšmės dalykų (pvz., dėl priesaikos pobūdžio, dėl tuščiažodžiavimo ir pan., o faktiškai todėl, kad jie buvo jo varžovai kovoje už įtaką žydų masėms).
Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, kad ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ Jėzus jam atsakė (Jn 14, 22 – 23): „Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. (…). Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 19 – 20). Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 15, 24).Čia Jėzus nusako savo užmojų apimtį – jis „apsireikšiąs“ (kokiu tikslu, nepasako) ne priešiškam pasauliui, o tik savo mokiniams. Geriausiu atveju jis yra „siųstas tik pas pražuvusias Izraelio avis“. Tačiau kokia prasme jos yra „pražuvusios“? Ir kaip jis nori gelbėti jas nuo pražūties? Aišku viena – Jėzus ketina veikti tik vienos tautybės rėmuose. Taip jis ir darė.
Jis paklausė mokinių: „O Kuo jūs mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29). [„ST mesijas suprantamas kaip išrinktosios tautos išvaduotojas, dominuojančios kitoms tautoms Izraelio karalystės atkūrėjas, galingas žemiškas valdovas“ – (žr. Mt 1, 1 paaiškinimą)]. Tuomet Jėzus griežtai įsakė savo mokiniams neskelbti, kad jis yra Mesijas. Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę… (Mt 16, 20 – 21).Petras pavadino Jėzų Mesiju tikriausiai todėl, kad pats Jėzus jį buvo tuo įtikinęs. Tačiau NT- to leidėjai pripažįsta, kad tais laikais sąvoka „Mesijas“ buvo suprantama tik kaip „galingas žemiškas Izraelio valdovas“. Save juo įsivaizdavęs, Jėzus ryžosi užvaldyti Jeruzalę. Kadangi atsirado nemažai pasekėjų, teokratinės karalystės vadovo idėja jį vis labiau užvaldė. Tačiau Jėzus suprato, kad viešai skelbtis būsimu žydų karaliumi kol kas pavojinga
Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“ (Mt 8, 21 – 22). Tada Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 27 – 28). „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, vaikų ir laukų ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“ (Mk 10, 29 – 30).
Siekiant „šlovės sosto“, reikėjo sukaupti jėgas – turėti masę šalininkų ir dar būrį tiesioginių padėjėjų. Prieš šį grandiozinį užmojį nublanksta net ir mokinio mirusio tėvo laidojimas. Jėzus pats pripažino: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Todėl jis jiems žadėjo „jau dabar, šiuo metu“, aukštus postus ir didžiulius turtus: laukus, namus, net ir naujas šeimas.
Kur čia dvasingumas, religija, dangus? „Amžiną gyvenimą“ jiems Jėzus žadėjo tik ateityje. Šis evangelijų tekstas, be to, parodo, kodėl mažai religingi (žr. Lk 17, 5 – 6) ir beraščiai (žr. Apd 4, 13) žmonės, metę šeimas, sekė Jėzų – tikėjosi padaryti karjerą. Jėzus iš jų sudarė savo komandą – pagal Izraelio giminių skaičių – dvylika aktyviausių pagalbininkų. Čia stebina Jėzaus liguistas susireikšminimas, perdėtas pasitikėjimas savimi – pažadas „šimteriopai“ atsilyginti savo komandai – tarytum jis jau sėdėtų Jeruzalės soste.
Jis sakė: „Jums duota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie girdėtų, bet nesuprastų. (Mk 4, 11). Jis savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo (Mk 4, 34).Darosi aišku, iš kur išdygo „Dievo karalystės paslaptis“. Ruošiantis žygiui už karaliaus sostą Jeruzalėje, Jėzui teko maskuotis alegorijomis, nes „pašaliniai“ galėjo jį sutrukdyti. Kol kas tik mokiniams atvirai buvo sakoma tiesa…

Tęsinys kitame puslapyje ( žr. http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste-2/ )

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį