Skambiu akordu nuskambėjo nuaidėjo popiežiaus vizitas Lietuvoje. Kokios viltys buvo dedamos į šį vizitą? Pakels Lietuvos tarptautinį prestižą, atkreips dėmesį į grėsmes iš Rytų, sustiprins įvairių įsitikinimų žmonių vienybę ir bendrystę, sustiprins katalikiškąją pasaulėžiūrą, atskleis šiuolaikinės katalikybės modernumą ir pažangumą, parodys šiuolaikinio Vatikano pastangas eiti į dialogą su sekuliarizuota visuomene, pagaliau atliks Lietuvos vardo reklaminio ruporo vaidmenį. Išsipildė – neišsipildė šios pranašystės? Kiekvienas atsakys pagal save. Šiandien jau dažniausiai begirdėti „kaip sakė popiežius“…

Reziumuodamas vizito metu pasakytų kalbų turinį,  vienas iš katalikybės ideologų Lietuvoje per Lietuvos televiziją išsitarė, kad popiežius kalbėjo tai, ką ir visi popiežiai paprastai kalba, tik atsižvelgdamas į šiuolaikinio pasaulio realijas bei aktualijas. Taip, iš tikrųjų popiežius lietė tas problemas, kurios jaudina kiekvieną žmogų, yra jam svarbios. kurios diskutuojamos visuomenėje. Ir kas galėtų prieštarauti katalikų bažnyčios vadovui, kai jis susirinkusiai miniai sako, jog reikia atsigręžti į „pakraščių“ žmones – vargstančius ir alkstančius skurdžius, vienišus, apleistus senelius, jaunimą, ieškantį laimės svetur. Kai subara valdžios žmones, apimtus praturtėjimo troškulio ir užsiėmusius tarpusavio rietenomis. Arba kai jaunimui pataria „pakilti nuo sofos“, nespoksoti tik į „veidrodį“, t.y. neleisti dienų prie kompiuterio monitoriaus, netapti šiuolaikinių technologijų vergais, o būti visuomeniškiems, bendrauti su bendraamžiais ir garbingo amžiaus žmonėmis, neužmiršti tautinių vertybių, jomis remtis ir jas puoselėti. Tik taip žmogus subręstąs dvasiškai.

Šios popiežiaus įžvalgos ir patarimai, manau, yra svarbios tiek tikintiems į dievą, tiek į jį netikintiems. Tai liečia problemas, kurios  juos jungia. Ir dar manau, kad dauguma žmonių, ypač jaunimas, nesidairo, ar tu tikintis, ar ne, svarbu, kaip tu elgiesi. O štai popiežiaus kalbose išgirdau  tradicinį tvirtinimą, kad tik tikėjimas į dievą yra aukšto moralumo bei dvasingumo, dorovingo elgesio pagrindas, tik tikėjimas Jėzaus Kristaus atperkamąja auka – atjautos ir bendruomeniškumo garantas. Neišgirdau užsienio ir mūsų spaudos taip išreklamuotos popiežiaus ne per seniausios ištaros, jog ir ateistai gali būti išganyti, jei tik daro gerus darbus. Beje, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad popiežius apie nuodėmes ir bausmes už jas pomirtiniame gyvenime nebuvo linkęs kalbėti. Ir aš galėčiau nerašyti, kad  popiežius religinį tikėjimą iškelia aukščiau visko, juk jis yra ne kas kitas, o dievo vietininkas Žemėje. Tačiau  to daryti negaliu. nes prieš vizitą ir jo metu katalikiška žiniasklaida ir „modernieji“ kunigai kaip susitarę tikino,  kad vizitas, ypač susitikimai su jaunimu, pademonstruos popiežiaus siekį  eiti į dialogą su įvairių pasaulėžiūrų žmonėmis. Prie to prisidėsią ir vadinamieji liudijimai, „nesurežisuoti ir nesuredaguoti“. Deja, pastarieji, atrinkti ar parašyti pagal „šventųjų gyvenimų“ schemas, liudijo priešingai. Todėl ir popiežiaus „dialogas“ su jais buvo tik tariamas, ne kalbėjimas su „kitokiais“, t. y. pasaulietinės pasaulėžiūros žmonėmis, o su „savais “, adoruojančiais tas pačias pasaulėžiūrines vertybes. Kitokiam dialogui, matyt, popiežius nejautė ir reikalo. Juk pagal oficialią statistiką Lietuvoje beveik visi – tikintys, vien katalikų daugiau nei 70 procentų.

Popiežiaus kalbos buvo ramios ir švelnios. Jose buvo nevengiama ir pajuokauti, priminus kokį nors susirinkusiems žinomą faktą. Štai jaunimui jis priminė krepšinio (Lietuvoje, kaip žinome, vadinamo antrąja religija) varžybas tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Kuri komanda laimi – visai nesvarbu, – sakė jis,–  svarbu – tikėjimas į dievą.

 Popiežius buvo ramus, nes, kaip buvo kalbama televizijos laidose, iš anksto žinojo, kad čia nesusidurs su jokiais  jam, kaip katalikų bažnyčios vadovui ir dievo vietininkui Žemėje, nemaloniais dalykais. Čia nebus priekaištaujama dėl kunigų pedofilijos, korupcijos aukštuose bažnyčios sluoksniuose, nebus klausiama nei apie kunigų celibatą, nebus ir kitų klausimų, metančių šešėlį katalikų bažnyčiai. Taip ir buvo. Čia jis girdėjo tik adoraciją, taip bažnyčios mėgstamą žodį ir veiksmą.

Apie bažnyčios skaudulius jis nekalbėjo ir susitikime su  kunigais ir vienuoliais bei  vienuolėmis, lyg daugelis mano paminėtų klausimų Lietuvoje nebūtų aktualūs, lyg čia bažnyčios tarnai – vien „pašvęstieji“.  Susitikime popiežius iš esmės tik kitu aspektu pakartojo savo pontifikato politikos esmingiausius bruožus – reikalavimą skirti kuo didžiausią dėmesį vargšams, nevirsti šaltais funkcionieriais, „senberniais“ ir „senmergėmis“, o eiti pas „egzistencijos pakraščiuose“ atsidūrusius žmones ir juos evangelizuoti. Tiesa, pabarė vienuoles už pernelyg didelį plepėjimą, o kunigus – praradus tikėjimo šviežumą, nerimastingumą.

Įsimintiniausios popiežiaus vizito valandos, praleistos buvusio Vilniaus žydų geto vietoje ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Ne tik emocijomis. Svarbūs ir popiežiaus pasakyti žodžiai, jog skaudūs ir tragiški lietuvių ir žydų tautų istorijos puslapiai neturi virsti amžinu neapykantos ir keršto šaltiniu, o mokyti, kaip tapti švyturiu panašų likimą išgyvenančioms tautoms šiuolaikinėje pasaulio situacijoje. Popiežiaus nuomone, Lietuva turi tapti tiltu tarp Rytų ir  Vakarų.

Prasmingi ir kartu įpareigojantys žodžiai! Todėl  labiausiai komentuojami. Ir per maža būtų sakyti: įvairiai. Komentatoriai kalba taip, kaip kalbėjo ir iki popiežiaus vizito, tik dabar pasiremia juo. Kalbantysis, pasirodo, vienintelis žino, ką popiežius turėjo omeny ištardamas vieną ar kitą aktualią frazę, ir nepalankiai atsiliepia apie tuos, kurie galvoja kitaip.  Žino, kas tie „tiltai“, kaip juos statyti, kad neprasibrautų Lietuvos priešai. Pagaliau popiežiaus patarimą jaunimui neužmiršti lietuvių istorinio paveldo suveda į vienintelę frazę „lietuvis katalikas“. Nejaugi popiežius toks vienpusiškas?