Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Sam Harris (liet. Semas Harisas, g. 1967) – vienas žinomiausių ateistų ne tik JAV, bet ir kitur. Šio Amerikos mokslininko neurologo, evoliucijos teorijos šalininko knygos  „Tikėjimo pabaiga“ („The End of Faith, 2004, „Laiškas krikščionių tautai“ („A Letter to a Christian Nation“, 2006) , „Moralinis kraštovaizdis“, (The Moral Landscape, 2010) bei kitos yra išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Jo ateistinių  įžvalgų knygą „Laiškas krikščionių tautai“  galime skaityti ir lietuviškai. Deja, atrodo, kad Semo Hariso vardas Lietuvoje kritiškai mąstantiems apie religiją dar beveik nežinomas. Todėl manau, kad plačiau atskleisti jo lietuviškai prabilusios knygos turinį yra svetainės „Ateizmas ir ateistai“ pareiga.

Knygos pratarmėje autorius rašo, jog savo pamąstymus ir argumentus pirmiausia skiria krikščionims siaurąja šio žodžio prasme, t.y. tiems, kurie „mažų mažiausiai tiki“, kad Biblija yra įkvėpta Dievo, pripažįsta Jėzaus Kristaus dieviškumą, kūnišką dangun žengimą bei jo prisikėlimą. Jie tvirtai tiki, jog visa tai tiesa. Tačiau  yra daug žmonių, kurie save laiko krikščionimis, bet „nebijo pragaro ar netiki fiziniu Jėzaus prisikėlimu“, nemano, kad Biblija yra  Dievo žodis. Jie save vadina tikėjimo liberalais ar nuosaikiaisiais tikinčiaisiais ir jaučiasi esą pranašesni ir už nuosekliai (fundamentaliai) tikinčius, ir už ateistus, nes, pasak jų, tarp ateizmo ir religinio fundamentalizmo egzistuoja „plačios erdvės“, kurias užpildo „paslaptis“, „gyvenimo prasmė“, „bendruomenė“ ir „meilė“. Jų nuomone,  tik religija gali šiais klausimais patenkinti žmonių lūkesčius. Ar reikia įrodinėti, kad taip manančių žmonių, arba, kitaip sakant,  tokio tipo krikščionių, apsčiai yra ir Lietuvoje?

Juos Semas Harisas vadina nenuoširdžiais ir išsisukinėjančiais nuo tiesioginio atsakymo. „Arba Biblija yra paprasta mirtingųjų parašyta knyga, arba ne. Arba Kristus buvo dieviškos prigimties,  arba ne“, – į šiuos klausimus be jokių dviprasmybių galiausiai turėtų atsakyti kiekvienas, prisilietęs prie krikščionybės. Taip kaip ir prie bet kurios kitos religijos, pavyzdžiui,  islamo, teigiančio, jog Koranas – tobulas Dievo žodis, o Mahometas – neklystantis jo pranašas. Būtent įsitikinimu savo religijos fundamentaliųjų tiesų dieviškumu ir neklaidingumu yra grindžiamas religinis ekstremizmas, siekiantis panaudoti religiją žalingais politiniais tikslais. „Tikėjimo liberalai“, palaikydami religiją humanizmo vardan, nors ir atsižegnoja nuo ekstremizmo, iš esmės atveria kelią pastarajam, nes gina religiją. Beje, islamą išpažįstantis Reza Aslanas, parašęs veikalą, neigiantį Jėzaus dievišką prigimtį, nepalankiai atsiliepia apie S. Hariso ateistines knygas būtent už islamo kritiką. Harisas jam atsako: „Kaip dievobaimingas musulmonas žvelgia į krikščionybę, taip aš  žvelgiu į visas religijas“.

Kokios teologų akcentuojamos, o eilinių tikinčiųjų išpažįstamos idėjos analizuojamos Semo Hariso knygoje?

Pirmiausia nuomonė, kad krikščionybė – tai patikimiausias gerumo šaltinis, kurio ištakos glūdi Biblijoje. S. Harisas tiesiai šviesiai sako taip manančiam: turbūt  šios knygos neskaitei ar skaitei užsidėjęs teologijos akinius. Jei atviromis akimis pažiūrėtum, kas joje rašoma, paprasčiausiai būtum priblokštas. Kiek joje žiaurumo,  neapykantos, nepasitikėjimo ir pan. Žinoma, tu turi teisę interpretuoti Bibliją savaip, bet reikia būti aklam, kad nepastebėtum, jog jos peršamas dorovės modelis ne tik kad negali būti šiuolaikinės moralės šaltinis, jis tiesiog nesuderinamas su ja. S. Harisas  neanalizuoja Biblijos istoriniu, etniniu požiūriu ne todėl, kad tai jam nesvarbu, o todėl, kad tai nesvarbu šiuolaikiniam krikščioniui, priimančiam šv. Raštą kaip Dievo žodį. Įsidėmėtinas Semo Hariso patarimas: „Vertinant Biblijos moralinę išmintį, pravartu atsižvelgti į moralinius klausimus, kurie visų džiaugsmui  jau buvo išspręsti“. Kaip pavyzdį Harisas pateikia požiūrį į vergiją Biblijoje ir šiuolaikiniame pasaulyje, parodo, kaip krikščionių bažnyčia, remdamasi šiuo šv. Raštu, priešinosi vergijos panaikinimui.

Rašydamas apie vadinamuosius Dešimt Dievo įsakymų, S. Harisas pastebi, kad „tokie paliepimai būdingi praktiškai visoms pasaulio kultūroms, nuo pat istorijos pradžios. Nenuostabu, kad jie yra ir Biblijoje. Biologinės ir socialinės priežastys  lemia, kad žmonės stengiasi gerai elgtis su tėvais ir blogai galvoja apie žudikus, svetimautojus, vagis ir melagius. […] Visi mums žinomi primatai jaučia artumą gentainiams“. Tad visai neteisinga laikyti Bibliją pirminiu šaltiniu tokių moralės reikalavimų, kaip nevok, nežudyk, nesvetimauk, nemeluok. Jų šaknys slypi  žmogaus socialinėje būtyje. Bibliniai reikalavimai nesulaikė krikščionių nuo nusikaltimų. Jie „dievo vardu žalojo, išnaudojo, engė, pavergė, žeidė, skriaudė, kankino ir žudė daugybę žmonių ištisus amžius, visa tai pateisindami teologiniais išvedžiojimais, besiremiančiais Biblija“.

Harisas savo knygoje demaskuoja šiuolaikinės krikščionių bažnyčios požiūrį į tokius mokslinius tyrimus, kurių sėkmė padėtų kovoti su šiandien žmoniją kankinančiomis ligomis – vėžiu, ŽIV ir kt. Kalba eina apie kamieninių ląstelių tyrimą. Štai S. Hariso išvada: vienas žalingiausių religijos bruožų, kad ji linkusi atskirti moralę [„nuodėmę“] nuo žmonių kančių. „Tai paaiškina, kodėl tu, [krikščioni], labiau susirūpinęs žmonių embrionais, nei kamieninių ląstelių tyrimais, galinčiais padėti išgelbėti gyvybes. Tai paaiškina, kodėl tu gali pamokslauti smerkdamas prezervatyvų naudojimą, kai milijonai žmonių miršta nuo AIDS“. Žmonių kančių mažinimas, atrodo, yra tavo prioritetų sąrašo pabaigoje, nes tu įsitikinęs, kad tavo įtikėtą visatos kūrėją gali įžeisti tam tikri, tavo nuomone, nedorovingi nuogų žmonių veiksmai. Tu tiki, kad žmogus gauna iš dievo sielą gyvybės užsimezgimo momentu, todėl visomis keturiomis esi prieš mokslinius embrioninių ląstelių tyrinėjimus. Jau geriau tegu miršta milijonai žmonių nuo ligų, kurias, tikimasi, galėtų įveikti teigiami šių tyrimų rezultatai, negu kad žūtų trijų dienų embrionai, tavo įsitikinimu, jau turintys sielą. Tokiais tavo veiksmais „ryšys tarp religijos ir moralės – taip dažnai skelbiamas ir taip retai matomas – čia visai paneigiamas“.

Akivaizdus ir neišvengiamas, S. Hariso nuomone, taip pat yra religijos ir mokslo konfliktas: „mokslo pasiekimai daromi religinių dogmų sąskaita, o religinės dogmos visada palaikomos mokslo sąskaita“. Mokslas remiasi esminiais žmonijos mąstymo bruožais: faktiniais įrodymais ir loginiais argumentais. „Religija vienintelė mūsų gyvenimo sritis, kur kilnu apsimetinėti tiksliai žinant tai, ko jokiai žmogiškajai būtybei žinoti neįmanoma“. Pavyzdžiui, atskleisdamas  žmogaus kilmę, mokslas remiasi įrodytu faktu, kad mus supanti gyvybės įvairovė yra susijusi su genetiniu kodu, slypinčiu DNR molekulėje. Mutacijos ir natūralios atrankos būdu iš paprastesnių gyvybės formų vystėsi vis sudėtingesnės. Nėra abejonių, kad žmogiškosios būtybės evoliucionavo iš nežmogiškųjų jų protėvių.

Ar neigiantys evoliucinę žmogaus prigimtį turi kokių nors pagrįstų įrodymų? Neturi, remiasi vien aklu tikėjimu esant  protingą kūrėją, kuris, esą, žmogui duoda nemirtingą sielą. Teologai, prirašę tomų tomus,  neigiančius natūralią žmogaus kilmę, spekuliuoja tuo, jog tikintiesiems rūpi ne Kūrėjas, o jie patys. S. Harisas rašo:  „Iš tiesų nėra kitos tokios dėl arogancijos peiktinos pasaulėžiūros, kaip religiją išpažįstančiųjų: visatos kūrėjas manimi domisi, pritaria man, mane myli ir apdovanos po mirties“. Taigi ne tiesos, o paguodos tikintiesiems reikia. Bet ar gali ją suteikti netiesa?

S.Harisas nepalieka nuošalyje ir labai tikinčiųjų mėgstamo reikalavimo: „Tegul ateistai įrodo dievo nebuvimą“. Tai tikinčiųjų pareiga įrodyti, kad jų įsitikinimai apie dievą yra teisingi. Dabar gi visi jų įrodymai neišeina iš „užburto rato“,  bet kuris atsakymas į kurį nors klausimą tuoj pat susilaukia kontra klausimo. Tu tiki, kad Dievas visagalis, visažinis ir gailestingas. Bet ką veikė dievas, kai Katrinos uraganas niokojo tavo  miestą – Orleaną? Tu tiki, kad dievas gailestingas, jis tave išgelbėjo. Bet kodėl jis neišgelbėjo milijono kitų, net vaikų? Tikinčiųjų atsakymas  būtų: dievas baudžia už nuodėmes. Bet toks atsakymas  rodo begalinę išsigelbėjusiųjų saviapgaulę ir beribį narcisizmą, nepagarbą kitiems. Žinoma, dėl stichinių nelaimių nieko neapkaltinsi, nebent žmonių aplaidumą, nepasirengimą joms. Tačiau dalis žmonijos kančių, teigia S. Harisas, „gali būti tiesiogiai pagrįstos religija – religinė neapykanta, religiniai karai, religiniai tabu, išteklių ribojimas dėl religinių priežasčių. Būtent tai padaro religijos kritiką moraliai ir intelektualiai būtiną.“

Kai religijos išpažinėjai taip beatodairiškai akcentuoja religijos dorovinę vertę, natūraliai kyla klausimas:  „Ar ateistai nedori?“ Taip vieną savo knygos skyrelių polemiškai pavadina ir S. Harisas.   Į šį klausimą atsako istorija ir gyvenimo tikrovė. S.Haris pateikia sociologinių tyrimų duomenis apie religingumo ir ateistiškumo lygį įvairiose pasaulio šalyse. Ir štai jo išvada: „Ši statistika patvirtina, kad ateizmas suderinamas su pagrindiniais visuomenės siekiais“.

Paminėjau kelias svarbias problemas, kurias kelia ir sprendžia Semas Harisas savo knygoje „Laiškas krikščionių tautai“.  Gal skaitytojas joje ir neras ypatingai naujų idėjų, bet jos autoriaus atvirumas bei nuoseklumas, vertinant religiją, negali palikti abejingų.

Spausdinti straipsnį