LRT Televizija, jos mediateka prieš kurį laiką rodė garsaus italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmą „Jaunasis popiežius“, o šiuo metu – šio serialo antrąją dalį „Naujasis popiežius“. Žinoma, Lietuvos žiūrovas galėjo ir gali šį serialą žiūrėti įvairiuose internetiniuose filmų portaluose, tame tarpe ir lietuviškajame Go3.

Trumpai priminsiu serialo turinį. Pirmoje dalyje, pavadintoje „Jaunasis popiežius“, katalikų kardinolų konklavoje išrenkamas naujas popiežius. Juo tampa amerikietis Lenis, pasirinkęs Pijaus XIII vardą. Jo elgesys ir santykiai su Romos kurijos funkcionieriais bei Vatikane besilankančiais pasauliečiais neįprasti ir dažnai šokiruojantys. I serijos pabaigoje Pijus XIII tampa lyg šventuoju, bet staiga  dėl neaiškios priežasties patenka į komą. Serialo tęsinyje, pavadintame „Naujasis popiežius“, komoje vegetuojantį popiežių  kardinolai nusprendžia pakeisti britų vyskupu Johnu Brannoxu, kuris prisiima Jono Pauliaus III titulą. Didelę II serialo laiko dalį popiežius Pijus XIII guli vienoje Venecijos ligoninėje, o Jonas Paulius III bando susidoroti su katalikų  bažnyčiai iškylančiomis problemomis. Netikėtai popiežius Pijus XIII pakyla iš patalo ir bando įsijungti į Vatikano įvykių sūkurį.

Filmas, rašoma spaudoje, šokiravo jį žiūrėjusius katalikus, kai kurie net pasijutę „padarę nuodėmę“. Bet manau, ne  dėl nuogybių. Juk renesansiniuose Vatikano rūmuose jų netrūksta – nuo grindų iki lubų. Matyt, nuodėmingos jiems pasirodė filmo idėjos.

Apie ką šis filmas, kas jį inspiravo, ką jo autoriai norėjo  šiuo filmu pasakyti?

Tokie klausimai, žiūrint šį filmą, nuolat kirba galvoje. Kodėl realusis Vatikanas ilgą laiką tylėjo, nei smerkdamas, nei girdamas, nei rekomenduodamas žiūrėti šį filmą, nei kviesdamas tikinčiuosius jį boikotuoti. O atrodytų būtų dėl ko. Juk filme, anot katalikiškų portalų, – ir tai tiesa, – knibždėte knibžda įvairiausių pavidalų puikybė, piktnaudžiavimas galia ir valdžia, intrigos,  gašlumas  ir kitos „nuodėmės“. Ir jas daro ne kas kita, o „arčiausiai dievo stovintys“ jo tarnai  – Vatikane besisukinėjantys  ar jo priežiūroje esantys monsinjorai, vyskupai, kardinolai ir pan. Ir štai, kaip ne per seniausiai pranešė Lietuvos spauda, Vatikano oficiozas – laikraštis „L‘Osservatore Romano“ –  pareiškė, jog „po karikatūriškai vaizduojamo Vatikano kauke slepiasi rimtas požiūris į Bažnyčią ir jos propaguojamą tikėjimą, todėl nereiktų serialo vadinti bažnyčios puolimu, jis slepia kur kas gilesnius tikslus, pavyzdžiui, ragina susimąstyti apie Dievo egzistavimą ir atsigręžti į jį“.

Ši formuluotė, matyt, Vatikano ideologų gerai apgalvota. Juk, anot popiežiaus Pranciškaus, šiuolaikinė katalikų bažnyčia yra  antiklerikalinė. Šią frazę  popiežius ištarė ir savo vizito Lietuvoje metu. Antiklerikalizmas – daugiareikšmis ir talpus žodis, galintis daug ką į save priimti ir daug ką paslėpti.

Šiuolaikinis popiežius save laiko ir kitų yra laikomas novatoriumi, siekiančiu kardinalaus bažnyčios atsinaujinimo. Pavyzdžiui, plačiai buvo rašoma apie  popiežiaus neva naujai traktuojamą katalikišką  nuodėmės sampratą, kunigų celibatą,  jau nekalbant apie tokius popiežiaus veiksmus, kaip, pavyzdžiui, jo kovą su kunigų pedofilija. Tokioje situacijoje Vatikanas, koneveikdamas ar drausdamas  filmą, aštriai kritikuojantį Romos kurijos blogybes, būtų gadinęs dabartinio popiežiaus puoselėjamą įvaizdį. Geriau jau nukreipti šią kritiką į pačios bažnyčios siūlomą antiklerikalizmo vagą. Antra, filmo  autoriai – garsūs, o jame vaidinantys aktoriai (pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Jude Law  ir Džonas Malkovičius) – talentingi ir labai populiarūs. Filmas –  meno kūrinys, patraukiantys žiūrovą ir siužetu, ir aktorių vaidyba. Jis sukėlė žiūrovų, tarp jų ir religingų ar bent religijai prijaučiančių, susidomėjimą. Tai kam Vatikanui eiti su jais į konfliktą?

Iš lietuviškų internetinių portalų  filmui daugiausia dėmesio skyrė www.bernardinai.lt.  Filmas jame vertinamas įvairiai. Bet mane šiuo atveju domina straipsnių autorių patarimai katalikams, žiūrėjusiems ar žiūrėsiantiems filmą. Labiausiai paplitęs – žiūrėkite filmą kaip visiškai savavališką fantaziją, nesusijusia su Vatikano realybe. „Žiūrint „Naująjį popiežių“ net klausimų nekyla, kad tai sapnas, kartais net sapnas sapne. Dėl to ir piktintis tuo, kokią Bažnyčią savo pramanytame serialo pasaulyje P. Sorrentino sukuria, nevertėtų“, – rašoma viename filmui skirtų straipsnių. Ar iš tikrųjų filme viskas pramanyta? Jau pagrindiniams filmo veikėjams (popiežiams) parinkti vardai (Pijus XIII ir Jonas Paulius III), vaizduojamos situacijos – nedviprasmiška  aliuzija į netolimą Vatikano praeitį ir greitą ateitį. O ką jau bekalbėti apie filme gvildenamas šv. sostui šiuolaikiniame pasaulyje kylančias problemas bei  jų sprendimo būdus. Bažnyčios laviravimas įvairialypiame politiniame pasaulio žemėlapyje, susidūrimas su islamiškaisiais teroristais, finansinės problemos, katalikų bažnyčios pozicija homoseksualių žmonių  atžvilgiu apskritai ir  homoseksualių kunigų, ypač pedofilų – konkrečiai, požiūris  į moterų vaidmenį visuomenėje ir bažnyčioje, kunigų celibato bei „pašaukimo“ ir kiti klausimai nuolat įsipina į filmo siužetą, skamba filmo veikėjų lūpose ir intrigose. Argi šie klausimai filmo kūrėjų išgalvoti ir susapnuoti? O ar filme keliamos problemos, pavyzdžiui, kad ir kunigų pedofilijos ar celibato, realiajame Vatikane išsprendžiamos  „dievo tautai“ naudinga linkme? Ne, apie jas pakalbama, kartais gana aštriai, bet galiausiai nusisukama.  Lygiai taip – kaip filme. Štai antrojoje serialo dalyje popiežius Jonas Paulius III, televizijos žurnalisto paklaustas apie kunigų pedofiliją, atsistoja ir išeina nepateikdamas jokio atsakymo. Galiausiai  popiežiumi išrenkamas buvęs ilgametis Vatikano sekretorius, atstovaujantis konservatyviąsias, chameleoniškąsias, ciniškąsias, „praktiškąsias“ Vatikano jėgas. Nil novi sub sole [lot.]  – Nieko naujo po saule.

Antras „Bernardinų“ patarimas tikintiesiems, žiūrintiems filmą apie „jaunąjį“ ir „naująjį“ popiežių,  – į filmo veiksmą žiūrėkite apibendrintai – lyg čia jų vietoje būtų  verslininkai ar gydytojai, finansininkai ar dar kurie nors sluoksniai. Juk visose socialinėse grupėse yra savų „nuodėmių nuodėmėlių“ – godumo, gašlumo, puikybės, valdžios troškimo, pataikavimo, nenuoširdumo ir t.t.  Vatikano kardinolai, vyskupai ir kunigai – taip pat juk žmonės, jie taip pat pasiduoda žmogiškoms silpnybėms. Jeigu taip, tai visos kalbos  apie popiežių kaip „neklystantį dievo vietininką žemėje“, apie Romos kurijos dignitorius – kaip ypatingos  „dievo malonės“ palytėtuosius, yra nieko vertos.  Laisvamaniai ir ateistai tai tvirtina jau ne vieną šimtmetį.  Apie tai sukurta daug  meno kūrinių, nors daugelis jų ir neįvardijami kaip ateistiniai. Į jų tarpą, mano nuomone, stoja ir Paolo Sorrentino filmai.

Mano nuomone, filmo autoriams Vatikanas nėra vien „terpė, leidžianti suvešėti jų vaizduotei, žaidžiant dichotomijomis skaistu/gašlu, uždara/atvira, galinga/silpna, amžina/trapu, tikra/netikra“, o yra kritinės analizės objektas. Į kurį personažą bežiūrėtume. Sakykim, kad ir  Vatikano valstybės sekretorius, kurio personažas – vienas įsimintiniausių.

O kaip su fundamentaliosiomis religijos problemomis? Ar šiuo klausimu duodamas koks nors atsakymas. Filme, be išorinės atributikos (Vatikano bažnyčių, rūmų, menių interjero, rūbų, religinių reikmenų), lyg ir nedaug ką pamatysi tikrai religiška. Nedaug čia kalbama ir apie krikščioniško tikėjimo esmę. Bet iš dignitorių pokalbių nuotrupų, net iš „atsidūsėjimų“ šį tą galima spręsti. Man atrodo, čia labai svarbus pasigirstantis iš jų lūpų, gal ir ne visada valingai ištariamas: „Jeigu jis egzistuoja …“. Arba: „Svarbiausia ne tai, ar Dievas yra, o tai, kodėl mes esame tiek nuo Jo priklausomi.“

Krikščionims fundamentalistams toks klausimas nekiltų, nes jie žmogaus egzistavimą sieja su dievo egzistavimu („Dievas sukūrė žmogų“). Ateistai, atsakydami į tą klausimą, ieškotų socialinių istorinių, psichologinių, ideologinių  ir kt. tikėjimo priežasčių, žodžiu, viso priežasčių komplekso, egzistuojančio ir veikiančio paties žmogaus realybėje. Filmo veikėjai tą „priklausomybę“, atrodo,  sieja su bažnyčios ir jos funkcionierių veiklos efektyvumu, kuriuo jie pašaukti rūpintis. Filmo autoriai į šį klausimą neduoda aiškaus atsakymo. Jie elgiasi taip, kaip elgiasi, galima sakyti, didžioji šiuolaikinės visuomenės dalis, save įvardijanti kaip „laicistinę“, „agnostinę“, „skeptišką“ ar dar kaip nors. Ir jų dievo samprata panaši į deistinę, panteistinę. Išskydusi, neapibrėžta, neaiški. Štai kaip filmo kūrėjų protagonistas Lenis, „jaunasis popiežius“ Pijus XIII,  apibūdina dievą: „Kūrėjas neleidžia mums savęs pamatyti. Kūrėjas neveikia, nešnabžda, nerašo, negirdi, neplepa, neguodžia. Tai ką jis daro? Jis tik šypsosi“. Akivaizdu, toks atsakymas nėra ateistinis, bet jis nėra ir religinis tradicine prasme. Jis primena sarkastiškus  didžiųjų mokslininkų A. Einšteino ar S. Hokingo pasisakymus apie dievą. Pavyzdžiui, Hokingas, į klausimą, ką veikė dievas iki sutverdamas pasaulį? – atsakė:  „Nieko“.

Simptominga, kaip filme vaizduojami neatskiriami krikščioniško tikėjimo atributai – stebuklai? Sarkastiškai ir ironiškai.  Pavyzdžiui, vaisingumo stebuklas įvyksta, kai popiežius Pijus XIII meldžiasi,  stebėdamas prie lango besimylinčią porą, negalinčią susilaukti vaikų –  savo naująją gerbėją ir jos vyrą šveicarų gvardietį, – ir masturbuojasi. Kitą stebuklą dievas padaro  meldžiamas žmogaus mirties. Ar tai nėra sarkastiška aliuzija į bažnytininkų moralės veidmainiškumą. O kaip vertinti krikščioniškų bažnyčių (ir ne tik jų)  palaikomus ginklų šventinimus, karo kapelionų misijas ir pan.?

Įdomu, ką kalba pagrindinius vaidmenis seriale atlikę aktoriai?

Štai popiežiaus Pijaus XIII vaidmenį atlikusio britų aktoriaus Jude Law žodžiai, pasakyti vieno internetinio portalo korespondentui (žr. https://inews.co.uk/culture/film/jude-law-interview-the-new-pope-john-malkovich-sky-atlantic-1367678): „Pirmiausia, ką aš supratau, vaidindamas popiežių, –  tai katalikybės teatrališkumas.– sako  jis. – Man tai buvo artima, nes užaugau teatre. Niekada nepastebėjau tos paralelės, o dabar susidūriau su tuo akis į akį. Visa tai yra labai didelis spektaklis“. Ar jis religingas? „Man visada buvo įdomus tikėjimas, o dvasingumas (spirituality) įdomus ar ne? Manau, svarbiausia suprasti savo gyvenimo kelią, išmokti būti atviram sau pačiam, stengtis būti geresniu žmogumi ir tokiais išauklėti savo vaikus“. O štai Dž. Malkovičius, pakalbėjęs apie natūralų žmonių amžinybės ilgesį ir bažnyčios vaidmenį jį patenkinant, pasakė: „ Žinai, aš esu ateistas“, ir jam būdinga šypsena nuslinko veidu: „Mes mirštame, tada dingstame. Viskas gerai“.

Nelaikau šio filmo ateistiniu, bet  ateistams jis artimas savo kritišku žvilgsniu į Vatikaną ir jo vairuojamą katalikų bažnyčią, blaiviu požiūriu į katalikybės dogmatinį turinį.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį