Aš visą sąmoningą gyvenimą domėjausi mokslu, filosofija, religija. Labai daug laiko skyriau Biblijos, ypač Naujojo Testamento vidinei, arba tekstinei, analizei. Savo apmąstymų išvadas pateikiu skaitytojams.

1. Patys teologai pripažįsta, kad „Viešpaties keliai nežinomi“, kad jis yra „paslapčių paslaptis“. Bet  jeigu jie nežino, o tik tiki, kad jis yra, tai lietuviška liaudies išmintis jiems pataria: „Nežinai, tai neplepėk”. Deja, ne tik plepama, bet ir kišama kitiems. Religiniai prasimanymai primetami žmogui dar kūdikystėje krikšto metu ir peršami jam kaip „mokslas” mokyklose, nors „ dievo stebuklai“ – priešybė mokslo dėsniams.

2. Aš nesu aklai „įsitikinęs“ ateistas – iš Šventojo rašto analizės aš žinau, jog Jėzus Nazarietis buvo tik nesantuokinis (nėštumas buvo nuo Juozapo slepiamas – žr. Mt 1, 18–19) Marijos sūnus – po 8 „skaisčiausios mergelės” apsivalymo dienų apipjaustytas žydelis (žr. Lk 2, 21), vėliau siekęs reformuoti grubią hebrajų religiją ir, užėmęs sostą Jeruzalėje (žr. Mt 15, 24 ), norėjo sukurti teokratinę „Izraelio karalystę” (žr. Lk 1, 32 / Lk 19, 27– 8). Tam jis išsirinko 12 padėjėjų, žadėdamas jiems „jau dabar” didžiulius turtus (žr. Mk 10, 29–30) ir 12- os Izraelio genčių vadovų postus (žr. Lk 22, 30). Jis ne tik nelaikė savęs dievu (žr. Mk 10, 18), bet ir naujos religijos (krikščionybės) kūrėju (žr. Mt 5, 17). Tokiu jį daugiausia „iš žodinio padavimo” (žr. NT įvadą) vėliau, po pusės šimtmečio, padarė įvairūs jo net nepažinoję evangelistai.

Kas iš tikrųjų buvo „Dievo sūnus” ir „Dievo motina”, parodo seniausios evangelijos (pagal Morkų) 3-as skyrius. Jo motina ir broliai jį laikė apsėstu netyrosios dvasios pamišėliu (žr. 3, 20–30), todėl Jėzus savo ruožtu ne tik paniekino ir atmetė savo motiną ir brolius (žr. 3 , 31–34), bet ir grasino jiems už piktžodžiavimą „amžina nuodėme, kuri negali būti atleista“ (žr. Mk 3, 28–30 / Mt 12, 32).

Po šio konflikto Jėzus visiškai nutraukė santykius su šeima, palikdamas motiną su būriu jaunesnių vaikų (žr. Mk 6, 3– 4) likimo valiai, ir ragino savo mokinius pasekti jo pavyzdžiu – palikti ir „laikyti neapykantoje” savo artimuosius (žr. Lk 14, 26), nors po to dažnai „neturėjo kur galvos priglausti” (žr. Mt 8, 20) ir kartais su savo mokiniais maitinosi ne „stebuklingai padauginta duona“, o pakelės javų varpomis (žr. Mt 12, 1). Jo bandymas pašeimininkauti Jeruzalės šventykloje (ją išvadinant „plėšikų lindyne“) baigėsi teismo sprendimu „maištininką“ nubausti mirties bausme. Gerai dar, kad žydų didžiūnai Juozapas ir Nikodemas, greičiausiai iš anksto susitaręsu romėnų valdžios atstovu Pilotu ir šimtininku, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus gana greitai – vos po dviejų trijų valandų. Nukryžiuotieji paprastai išlikdavo gyvi daug ilgiau.Didžiūnai uždarame Juozapo rūsyje  Jėzų „prikėlė“ bei iš jo „iškėlė“ jau pačią pirmąją naktį, nesant nė vieno šio „stebuklo“ liudininko. Rūsys, aišku,  buvo skirtas ne pašaliniams,  Žydų sargyba ir moterys rado rūsį tuščią. Taip pakeitęs išvaizdą, kad iš karto jo neatpažino net Marija Magdalietė, Jėzus pasistengė iš Jeruzalės kuo greičiau dingti. Taip baigėsi apsišaukėlio „žydų karaliaus“ karjera.

Ar ši trumpa, bet pagal tikrus Naujojo testamento fragmentus atpasakota dramatiška Jėzaus biografija rodo jo gerumą? Išskyrus pradinio impulso padiktuotą Jėzaus mokymą, kaip Antikos laikų dvasia sukurti švelnesnę, labiau atitinkančią masių lūkesčius religiją, čia žmoniškumo, ypač savo motinos ir konkurentų atžvilgiu, nedaug matyti. Jis juos koneveikė, grasino pragaru ir, „visų priekyje pasileidęs į Jeruzalę“, reikalavo juos netgi „nugalabyti“ (žr. Lk 19, 27–28). Ar toks avantiūristinis, rizikingas (žr. Mk 10, 32 ), egoistinis troškimas  yra „meilės priešams“ išraiška ir „žmonijos gelbėjimo“ misija?

Kodėl ne tik krikščionys, bet ir daugelis ateistų nemato šių realistinių NT tekstų, įrodančių, kad dieviškumu čia net nekvepia? Todėl, kad tikintieji nenori šių „detalių“ matyti, o netikintieji dažniausiai mano, kad vadinamojo „Kristaus” (gr. „pateptojo“) išvis nebuvo.

3. O į Senojo testamento žydų „dievą tėvą” visai  nėra pagrindo tikėti kaip į „meilę” ir „gėrį”. Jis čia pavaizduotas toks pat „kūrėjas”, kaip ir „griovėjas”– „ryjanti ugnis” ( žr. Žyd 12, 29), pasmerkęs žmogų mirti už norą pažinti tikrovę, būti protingam. Jis netgi reikalavo aukoti jam belaisvių (žr. Sk 31, 40) ir pirmagimių kūdikių kraują (žr. Ez 20, 25–26 ir kt.), o jų vidurius leido valgyti pačiose šventyklose (žr. Įst 12, 27 ir Išm 12, 3– 5). Šio dievo „meilės“ viršūnė buvo sprendimas nusikaltėlių rankomis paaukoti sau savo „Sūnų“, nes, esą, jam yra „mielas kraujo kvapas“ (žr. Apd 2, 23 / Ef 5, 2/ Kun 17, 6). Tokį dievą, jeigu jis nusileistų ant žemės, mūsų teisėsauga turbūt pasodintų už grotų, nors pagal atoveiksmio dėsnį jį taip pat reikėtų pakabinti ant medžio. Būtų nuostabi šeimyninės poros panorama – du „visagaliai“ ant kryžiaus…

Ar reikia dar geresnių įrodymų, kad senovės žmonių fantazijos sukurtų kruvinų dievų (vienas vampyras, o kitas – jam skirta auka) vaizdiniai mums nebereikalingi? Ar ši psichologinė istorinio kanibalizmo liekana, ypač viduramžiais parodžiusi savo žvėrišką veidą ir tik dabar dangstoma humanizmo kauke, ko nors verta? Religinis pasaulėvaizdis anksčiau buvo neišvengiamas, tačiau šiais laikais užkarti ant žmonių sprando slegiančią, vergovinę VIEŠPATIES naštą jau nėra reikalo. Gyvenimo prasmės dera ieškoti ne absurdiškoje mistikoje, o žinojime, kūryboje, žmogiškų santykių šilumoje ir perduoti šias kultūros vertybes ateinančioms kartoms.

IMBaha'u'llahG_9076

Bahaizmo esmė

Pasaulinis Bahajų centras Izraelyje

4. Yra bandymų sukurti dar vieną, tariamai humanišką ir bendrą visoms tautoms, sakytume , internacionalinį, „kosminį “ dievą, dievą apskritai,  apjungiantį visą pasaulį viena religine pasaulėžiūra. To siekia „Unitarinis universalizmas“, „Ošo centrai“, kai kurios šiuolaikinės induizmo sektos ir ypač plintantis XIX a. Irane susikūręs Baha‘i tikėjimas, tvirtinantis, kad visų religijų pagrindas – dievas, atskleidžiantis savo šventąją tiesą palaipsniui, vystantis žmonijai, per eilę pranašų: Mozę, Krišną, Zaratustrą, Budą, Kristų,Mahometą ir pagaliau per juos visus atstojantį šios religijos kūrėją Bahaulą (Baha’u’llah). Tikslas, atrodo, kilnus  – suburti susiskaldžiusią žmoniją į vieną dvasingą tautą („pasaulinę federaciją“) ir tuo užtikrinti jai taiką, ramybę, gerovę, pagaliau ir „amžinąjį gyvenimą“. Bahaistų daugiausia yra JAV. Jie neturi dvasininkų, magiškų apeigų,savo susirikimuose stengiasi aptarti aktualias žmonijos problemas, siekia harmonijos su protu ir mokslu, nori bendrauti su SNO. Tokiu atveju žmonija, esą, jau nebijotų trečio pasaulinio karo.

5. Neblogai skamba?! Tačiau kam humaniškai socialinei minčiai palikti mistinį apvalkalą? Be to, per daug gražūs idealai, nutolę nuo realybės, nuo dramatiškų biologinės ir socialinės  raidos dėsnių, laikui bėgant, atsiduria utopijų šiukšliadėžėje. XXI a. vykstantys karai rodo, kad tautos ne tik jungiasi, bet ir  tebesiskaldo, kad tikintys dievą nacionalistai lengvai numoja ranka į seną religinę idėją, esą visi mes esame Adomo, Ievos, pagaliau paties „dievo vaikai“. Kova už būvį, t. y. už savo interesus palaidoja dievo įsakymą nežudyti ir net mylėti savo priešus dar prieš jiems atsirandant.

Jeigu pati gamta visa, ką duoda, pasiima atgal, t. y. tikrovė subalansuoja būtį ir nebūtį, tai kam čia reikalingas įsivaizduojamas „antgamtiškumas”? Ar tik naiviems, besaikiams, egoistiniams „amžinos laimės“ troškimams patenkinti? Bendrieji TAPSMO (virsmo, evoliucijos) dėsniai, kaip mokslo nustatytos išvados, niekais paverčia tokias iliuzijas. Kažin ar verta prasimanymais ir melu raminti bei guosti net ir beviltiškus ligonius. Tik „karti“ tiesa gali būti tinkamas orientyras, kaip nugyventi likusį gyvenimą. Protingam žmogui dangiškieji „gelbėtojai“ (iliuzinė psichoterapija) nereikalingi. Jo „dievu“ gali būti tik tiesa, nes be jos negali būti paties homosapiens. Pačiame Šventajame rašte sakoma: „Kur nėra sieloje žinojimo, nėra gerumo“ (Pat 19, 2).

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį