Artėja kasmetinė krikščionių katalikų šventė – Kalėdos. Koks keliamas šurmulys! Miestai ir miesteliai tarpusavyje lenktyniauja kas didesnę, gražesnę eglę garbingiausioje aikštėje pastatys, kas pompastiškesnę jos įžiebimo šventę surengs, kas pašnekins kuo aukštesnį svečią. O jau televizijos! Jos, neišskiriant nė visuomeninės, verčiasi per galvą, rengdamos laidas, skirtas tai „pačiai svarbiausiai“, „pačiai gražiausiai“, „pačiai švenčiausiai“ šventei. Į laidas gausiai pokalbiams kviečiami svečiai – dabar labai madingais tapę kunigai, šou verslo garsenybės ir kiti patys pačiausi. Visų vis klausiama, ką jiems reiškia Kalėdos, kaip jas švenčia, kaip eglutę puošia, kokius valgius ruošia, kokias dovanas perka. O čia jau lenktyniaujama be atodairos. Vienoje laidoje žmogelis net sakėsi kalėdinėms dovanoms išleidžiąs daugiau, negu uždirbąs. O kaipgi – juk tokia svarbi, nepakartojama, stebuklinga šventė!
O varguoliai guodžiami valdžios vyrų miestų aikštėse pripiltu maltiečių sriubos dubenėliu. O ar turės jie ką į jį kitais metais įpilti? O kam čia sukti galvą tokiai šventei – Kalėdoms – artėjant. Apie Naujųjų metų šventę nė neužsimenama… O kam apie ją kalbėti?! Juk vėl tuoj bus „pačios svarbiausios“, „pačios gražiausios“, „pačios švenčiausios“ – Velykos…
Spausdiname 1925 m. Kalėdų proga Marijampolės miesto laisvamaniškos krypties laikraštyje „Šešupės bangos“ patalpintą eilėraštuką „Kalėdų eglaitė“. Tegul jis būna ne tik krislelis skepsio ant šventinio pyrago, bet ir tam tikra šiuolaikinės kalėdinės psichozės parodija ar alegorija.
Kalėdų eglaitės
| Krikščionių gentės, laukdamos šventės ir atminimo Kristaus gimimo, tarės prieš laiką paguosti vaiką, nupirkti lėlę, įrengt eglelę – papuošt saldainiais, vaisiais, žibainiais. Laikuos senovės sunkios vergovės lietuvių gentė Kalėdas šventė iš Dievo meilės be tos eglelės. Kodėl šią dieną kožna šeimyna garbint negali tą Visagalį be tų eglelių, paguost vaikelių be tų blizgučių? | O kiek eglučių dėl tų mažučių miškuose skina ir išnaikina. Galima būtų pristatyt butų ... Kiek kožnam būriui būt malkų kurui! Mūs valdžiai reiktų, kad drausti teiktųs daryt nenaudą, mūs girioms skriaudą. Jei neauginsim, girias naikinsim dėl vaikų džiaugsmo. o valdžios šauksmo nepaklausysim, eglaites skinsim, liks ten tik ilgos nendrės ir smilgos. | Jei miškus ginsim, jaunų neskinsim, užaugs pušynai, tiršti eglynai. Sargai eglynų, pelkių, pušynų! Jūs užsispyrę, sergėkit girią, į kovą stokit – mišką saugokit! Sueiliavo Tomas Žičkauskas 1925 m. gruodžio 12 d. |
|---|
3 komentarai
Realistas :
2017-12-20 22:40
Gaila ne tik sunaikintų didžiulės masės eglučių, gaila, kad nuo pat mažens gražia pasakiška forma grūdama žmogui mistinė pasaulėjauta – naikinamas realistinis protingumas. Tačiau dvasininkai nebe reikalo pergyvena, kad ši šventė palaipsniui praranda religinę prasmę. Tvartelyje gimęs dievuliukas, avelės, asiliukas nelabai žavi rimtą, protingą žmogų. Tai tiesiog tradicinė žiemos šventė, truputį lengvabūdiškai pažymint ją vaišių ir dovanų šurmuliu pagal seną taisyklę – “duonos ir žaidimų”.
Ne dėl žiemos žvarboko vėjo
Kalėdos taip nureligėjo,
o tik todėl, kad pats žmogus
tuo asiliuku jau nebus.
Raimundas :
2018-01-05 0:19
Prabėgus Kalėdoms
Prabėgus didžiosios krikščionių šventės – Kalėdų šurmuliui, pravartu būtų pagalvoti ir apie alternatyvų požiūrį į šią su krikščionybe siejamą tradiciją.
Ką mes šia švente paminėjome? Ar Saulės sugrįžimą, t.y. astronominį faktą? Ar legendinio krikščionių karaliaus gimtadienį?
Šiuo tamsiu ir niūriu mūsų kraštams metų laiku žmonėms trūksta šviesos, šilumos ir vilties, todėl labai suprantamas kiekvieno noras nušviesti savo dienas nuotaikinga pasaka ir stebuklu. Bet po kiekvienos pasakos tenka sugrįžti į realybę, pažvelgti į tikrovę racionaliu žvilgsniu.
Ką mes galėtume pasakyti apie Dievą, remdamiesi šiuolaikinėmis žiniomis apie mus supantį pasaulį?
Žemė nebesilaiko ant banginių ir dramblių, prarado Visatos centro statusą ir virto mažu kamuoliuku, besisukančiu Saulės sistemos gravitaciniame lauke. Saulė tapo viena iš gausybės dangaus skliauto žvaigždžių, susibūrusių į milžiniškus spiečius. Visata išsiplėtė iki dešimčių milijardų šviesmečių ir prisipildė nesuskaičiuojamu kiekiu galaktikų. Tai kur dabar yra tas dangus, kuriame gyvena Dievas Tėvas, kurio dešinėje sėdi jo sūnus Jėzus Kristus?
Ar ten, kur baigiasi mūsų žinios apie Visatą, iš kur nebeatlekia nė vienas šviesos kvantas? O gal Dievas yra absoliučiai visur? Jeigu taip, tai jis sutampa su viskuo, kas tik egzistuoja, pradedant elementariausiomis dalelėmis ir baigiant begaliniais tarpgalaktiniais toliais ir yra tiesiog – Gamta?
O ne! – atsako krikščionys. Dievas yra dvasia. Dievas yra asmuo. Dievas yra meilė. Dievas yra visa ko pirminė priežastis. Dievas yra sutvėrėjas. Dievas yra visagalis. Dievas nesuvokiamas protu, bet pajuntamas „širdimi”. Dievas yra už erdvės ir laiko ribų. Ir t.t., ir t.t.
Netikintiems šiais teiginiais dievas – tik loginė abstrakcija, kuri apčiuopiamą išraišką įgauna tiktai mūsų smegenyse. Kiekvienas jį įsivaizduoja pagal savo žinių bagažą, savo charakterį, savo fantazijas. Taigi dievas iš esmės yra tikinčiojo – autoportretas.
Tas pats pasakytina ir apie Jėzų Kristų, su kurio gimimu siejama Kalėdų šventė. Anot krikščionių teologų, Kristus – antrasis Dievo asmuo, egzistavęs nuo amžių amžinųjų, o į žmogų įsikūnijęs tik maždaug prieš 2000 metų. Jėzus Kristus esąs „tikras Dievas ir tikras Žmogus“.
Dėl „žmogaus“, jei pripažinsime jį tokį egzistavus, žinoma, galima ginčytis, kas jis buvo – pranašas, žiniuonis, apsišaukėlis, kovotojas už žmonių teises, paprastų žmonių gynėjas ir guodėjas?…
Bet kai kalbama apie jo dieviškumą, tuoj pat kyla neįveikiamų keblumų. Ne tik fiziologinių („Marijos nekaltas parsidėjimas“), istorinių (nežinoma net tiksli jo gimimo data), bet ir paprasčiausios logikos. Pavyzdžiui, jis pats, būdamas tikras Dievas, kreipiasi į Dievą, sakydamas „Tėve, kuris esi danguje”, arba kentėdamas ant kryžiaus – ,,Tėve, kodėl tu mane apleidai?”. Čia slypi keista loginė anomalija. Poetine prasme gal ir gražu, kai saulelė vadinama motinėle, o mėnesėlis – tėveliu. Tačiau ar logiška į save patį kreiptis asmenvardžiu “tėve”, save patį vadinant „sūnumi”?
Bet tikinčiajam tai nesvarbu . Jis tiki, ir jam to užtenka. Jo nedomina jokie racionalūs argumentai. Tai – kaip ir dainoje, iš kurios žodžių neišmesi. Betgi ne visi tokie. Ir nors oficialiai skelbiama, kad dauguma Lietuvos gyventojų yra „tikri katalikai“, bet iš praktikos darau visai kitą išvadą – žmogaus mąstymas persijungia į kitą programą, kai tik išeinama iš bažnyčios į gatvę. Daugumai sugrįžta ir realizmas, ir skeptiškumas, ir abejonės religiniais postulatais. Ar jie šventė Kalėdas? Taip, šventė. O kodėl? Žmogus daug ko negali žinoti, tačiau – laikosi tradicijos!
Yra žinoma „Paskalio dilema“. Tai prancūzų filosofo Blezo Paskalio aiškinimas, kodėl labiau verta tikėti Dievu, nei būti ateistu. Paskalis teigė, jog visada geriau „statyti“ už Dievo egzistavimą, kadangi, jei Dievas egzistuoja, už tikėjimą gali būti atlyginta rojumi, o už netikėjimą – pragaro bausme. O jeigu Dievas neegzistuoja, tai rezultatas abiem atvejais lieka vienodas. Gal šiuo apsidraudėlišku požiūriu ir vadovaujasi dauguma lietuvių?
Pasidalinkite savo pastebėjimais ir įžvalgomis.
Raimundas
Jonas :
2018-01-11 15:32
Atsakant į klausimą, kodėl ir nereligingi žmonės neretai švenčia religines šventes, reikia prisiminti, kad krikščionybė, kaip ir bet kuri kita religija, yra ne tik tikėjimas į dievą. Tai ir religinis kultas, religinės apeigos, tradicijos, šventės. Ir apsilpus tikėjimui į dievą ar net nustojus į jį tikėti ir nebeatliekant religinių apeigų, kai kurios su religija siejamos tradicijos ir šventės vis dar laiko žmogų savo glėbyje. Taip yra todėl, kad jos per šimtmečius suaugo su žmogaus kasdieniniu gyvenimu, tapo neatskiriama jo buities dalimi, šeimos tradicija ir švente. Todėl jų atsisakyti tikrai nelengva. Tą liudija ir istorija. Daugelis šiandien vadinamų krikščioniškų tradicijų ar švenčių savo šaknimis siekia senuosius pagoniškus, ikikrikščioniškus laikus. Šių šaknų negalėjo nukirsti beįsigalinti krikščionybė ir savo pagrindines šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines ir kt. ) turėjo pradėti švęsti pagrindinių pagoniškųjų (gamtos ciklo) švenčių metu, suteikdama joms krikščionišką turinį. Suprasdamas tai nereligingas žmogus, kartu su šeima švęsdamas Kūčias ar Kalėdas, nepuls į religinę ekstazę, o pasidžiaugs atbundančia gamta, įsimintiniausiais praėjusių metų šeimos įvykiais.
Neapims jo nei prieškalėdinis ar priešvelykinis svaigulys. Nors kunigai lyg ir skatina susikaupimą ir rimtį, bet ir jiems prieškalėdinė ar priešvelykinė isterija reikalinga, nes, padedant radijui ir televizijai, kuriamas Lietuvos, kaip ypatingai religingos, prisirišusios prie katalikiškų vertybių šalies, įvaizdis.