Artėjant šiai dienai, kuri minima kovo 23-ąją, atidžiau klausiausi ir žiūrėjau atitinkamas Lietuvos televizijos laidas, kuriose iš principo vienu ar kitu aspektu lyg ir turėjo nuskambėti „ateizmo“ ar „ateisto“ terminas. Dauguma šių laidų jį sumaniai apėjo. Paminėtas šis terminas buvo tik dviejose mano matytose laidose. Laidoje „Daiktų istorijos“ (2023 01 30) garbaus amžiaus, skaudaus ir sudėtingo likimo gydytoja Lilijana Bartkienė nenutylėjo, kad jos senelis Jonas Šimkus – garsus mokslininkas chemikas, trijų tarpukario Lietuvos vyriausybių ministras, pirmasis ką tik įkurto Lietuvos universiteto rektorius (1922–1923), tremtinys, – buvo ateistas. Tai ne tik šio mokslininko, bet ištisos to meto gamtininkų (chemikų, biologų, fizikų ir kt.) plejados pasaulėžiūros apibūdinimas. Jie ne tik kovojo dėl sąžinės laisvės, bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos – nuo bažnyčios, bet ir stengėsi, kad naujasis Kauno universitetas nepatektų į klerikalų gniaužtus, brošiūromis, straipsniais, paskaitomis skleidė gamtamokslines žinias, formuojančias mokslinę pasaulio sampratą, prieštaraujančią religiniam pasaulio vaizdui. Pagalvojau, kodėl dabartinė gamtos mokslų tyrinėtojų karta taip užsisklendusi savo specifiniuose tyrinėjimuose, nepakelia galvos ir nepažvelgia tikrovei į akis, neatskleidžia šiuolaikinio mokslo pasaulėžiūrinės, iš esmės ateistinės, reikšmės. O kai kurie, aiškindami mokslą, netgi griebiasi dabar madingų mistinių, ezoterinių šiuolaikinio mokslo aiškinimo modelių. Tačiau dauguma tyli, pasiduoda, masinių komunikacijos priemonių, tarp jų ir valstybės išlaikomų, spaudimui, užmerkia akis į visuotiną, beatodairišką religijos ir su ja susijusių švenčių ir tradicijų adoraciją.

Antroji laida, kurioje nuskambėjo žodis ateistas, buvo laida „Nuomonę ant stalo“. Jos pašnekovai – Vytauto Didžiojo universiteto katalikiškos Teologijos fakulteto dėstytojas, buvęs ilgametis vyskupijos katekizacijos centro vadovas Artūras Lukoševičius ir žurnalistas, rašytojas, laidų vedėjas Andrius Užkalnis, kartais aštriau pasisakantis aktualiais socialiniais klausimais. Svarstoma tema: „Ar reikalingos mokyklose tikybos pamokos ir kodėl?“ Diskusija tokiu klausimu gali vykti tik tada, jei diskutuojantieji atstovauja skirtingus, pakankamai reikšmingus pasaulėžiūrinius sluoksnius, egzistuojančius visuomenėje. Šiuo atveju – tikintieji į dievą ir netikintieji (ateistai). Pirmasis, padėjęs savo „nuomonę ant stalo“, –religingas žmogus, religinių institucijų funkcionierius. Tačiau ir antrasis, iš pažiūros lyg ir laisvamanis, į klausimą „Andriau, jūs tikintis ar ateistas?“ neabejodamas atsakė: „Tikrai ne ateistas, aš esu tikintis, be pakankamo apeigų paisymo“. Todėl nėra ko stebėtis, kad jis taip apibrėžė diskusijos rėmus: kvestionuojamas ne pats tikybos dalyko dėstymas, o aptariama, kaip ji dėstoma, ar pakankama to dėstymo kokybė. Todėl ir Andriaus pasiūlymai – ne atsisakyti tikybos pamokų, o jas tobulinti, pavyzdžiui, „neapeiti“ inkvizicijos fakto, atskleisti jos socialinį kontekstą, paaiškinti kilmę ir esmę visuotinai paplitusių Biblijos posakių, tokių, kaip, „išlįsti pro adatos skylutę“, „nebarstyti perlų kiaulėms“, tikybos pamokose stiprinti vaikų jausmų ugdymą ir pan. Tokia tikybos pamokų „kritika“ Andriaus oponento Artūro buvo pavadinta konstruktyvia, krikščioniška. Žodžiu, mes vienodai galvojame. Ir diskusija baigėsi brolišku rankų paspaudimu.

O pagrindinės problemos, atsakant į klausimą, ar reikalingos mokykloje tikybos pamokos, net nebuvo paliestos. Pirmiausia – teisinės. Ar pasaulietinėje valstybėje, konstituciškai deklaruojančioje valstybinės mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios principą, apskritai įmanomas tokio klausimo teigiamas sprendimas nepažeidžiant Konstitucijos? Ar iš viso pasaulietinės valstybės, kurioje bažnyčia atskirta nuo valstybės, reikalas rūpintis religinio tikėjimo diegimu į vaikų sąmonę, tikybos pamokų organizavimu ir finansavimu? Tos pamokos vyksta ne vienerius mokslo metus, o visą mokymosi laiką, 11–12 metų. Suprantamas bažnyčios noras nepaleisti iš savo akiračio jaunimo. Bet nejaugi tuo privalo būti suinteresuota ir valstybė? Beje, kaip alternatyva tikybai, kaip žinoma, siūloma etika, bet, kaip irgi žinome, jos mokytojai dažniausiai yra tie patys jau minėto fakulteto parengti tikybos specialistai. Žodžiu, ta pati panelė, tik kita suknelė. O kokie rezultatai? Mokoma taip, kad net, kaip sakė Andrius Užkalnis, mokiniai etikos neskiria nuo etiketo?

Tai gal aš siūlau mokyklose su religija elgtis taip, kaip elgiamasi žiniasklaidoje, tikriausiai ir mokyklose, su ateizmu – jis paprasčiausiai nutylimas. Ne, nesiūlau. Religija – tai nėra vien tikyba: religiniai postulatai ir juos lydinčios apeigos. Religija – tai ir religinės organizacijos ir institucijos, religija susijusi su politika, ekonomika, teise, mokslo raida, menu, architektūra, ji yra svarbi žmonijos kultūros paveldo dalis ir t. t. Žodžiu, religija paklūsta istorijos vyksmui, ji keičiasi, evoliucionuoja. Keičiasi ir jos samprata, ji taip pat yra istorinė. Taigi pažinti religiją, remiantis istorijos dėsniais, analizuoti ją kaip neišvengiamą žmonijos istorijos dalį yra labai svarbu visiems – ir tikintiesiems, ir netikintiesiems (ateistams). Tai supranta ir kai kurie katalikų intelektualai. Religijotyros ar religijų istorijos kursas tikrai galėtų rasti sau vietos šiuolaikinės mokyklos mokomų dalykų sistemoje. Ir užimtų jis daug mažiau laiko, negu dabar brukama tikyba.

Aš manau, kad 11 ar 12 metų besitęsiančiame tikybos kurse universitetą baigę tikybos mokytojai ne tik kartoja tikybines dogmas, bet pakalba plačiau ir išsamiau apie religiją ir bažnyčią, mato ir jos veiklos tamsiąsias puses, bet jų mokomo dalyko pavadinimas juos įpareigoja pasaulį vertinti kaip dievo kūrinį, kaip jo apreiškimą ir apvaizdą, kaip jo kovą su velnio („pikto“) gundymais. Ir tai jau nebeturi nieko bendra su mokslu. Ar ne dėl to ir ta neigiama tikybos, kaip mokomojo dalyko, konotacija tarp moksleivių, apie kurią kalbėjo ir pats Artūras Lukoševičius.

Ir dar. Pereitą savaitę per Lietuvos radiją klausiausi pokalbio su VDU socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesore Milda Ališauskiene. Profesorė išdėstė savo tyrimo apie religinių mažumų teisinę padėtį Lietuvoje rezultatus. Jos išvada tokia: religinės mažumos, dar vadinamos netradicinėmis religijomis, neturi lygių teisių su tradicinėmis, ypač su dominuojančia katalikų bažnyčia. Jos iš valstybės gauna žymiai mažesnes finansines dotacijas arba visai negauna, neturi galimybių mokyklose vesti pamokų, kuriose būtų išdėstomi jų išpažįstamos religijos pagrindai ir t. t., ir t. t. Mokslininkė teigia, kad religinės mažumos ne tik neturi lygių teisių su valstybės globojamomis religijomis, bet yra ir diskriminuojamos. Negalima prieštarauti mokslininkės intencijai netoleruoti tokios padėties. Konstititucija garantuoja visiems lygias teises ir pareigas.

Bet kyla klausimas, o kaip yra su netikinčiaisiais (ateistais), kurie sudaro nemažą visuomenės dalį? Ar jie nediskriminuojami, kai iš jų mokesčių dotuojamos bažnyčios milijoninėmis sumomis? Kai užgniaužiamos jų teisės skleisti savo pažiūras per spaudą, radiją, televiziją, kurias tikrąja to žodžio prasme yra okupavę religininkai ir jiems giminingi įvairaus plauko mistikai? Ar ateistai nediskriminuojami, kai vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyrauja nuolankumo atmosfera katalikiškai ideologijai ir pasaulėžiūrai, kai ateistai neįsileidžiami į mokyklas, tuomet, kai ekstrasensai, ezoterikai ir pan. ten dažni svečiai?

Galima tęsti šių klausimų sąrašą. Bet paminėsiu tik dar vieną. Ar nediskriminuojami netikintieji, kai valstybės organizuotame visuotiname gyventojų surašyme apie gyventojų tikėjimą ar netikėjimą sprendžiama iš bažnyčios teikiamų duomenų, o jie patys net neapklausiami? Matyt, taip daroma, kad būtų įrodyta, kad netikintieji į dievą – tokia mažuma, kurios galima nepaisyti. Tai žinant simptomiškai ir dviprasmiškai nuskambėjo prof. Mildos Ališauskienės pasakyta frazė apie JAV konstitucijos nuostatą dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Ši nuostata įvesta tam, sakė ji, kad užtikrintų, apgintų religinių organizacijų teises. Mat kaip! Kad ir absurdiška, bet, matyt, ne be pagrindo vienas politikas ciniškai pasakė ateistams: „Jei norite, kad jūsų teisės būtų ginamos, įsiregistruokite kaip kokia nors religinė organizacija“.

Na, kaip ten bebūtų, – ateizmas gyvas! Ir aš džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių aktyviai dalyvauja diskusijose su religiniais fanatikais socialiniuose tinkluose. Jų taiklus ir aštrus žodis ne vienam „sudieviui“, kaip sakydavo šviesios atminties ateistas Vladas Balkevičius, užčiaupė burną. Džiaugiuosi, kad vis daugiau netikinčiųjų religinėmis dogmomis ir kasdienybėje elgiasi adekvačiai savo pažiūroms, nebijo jų išsakyti viešai. Sveikinu juos su PASAULINE ATEIZMO DIENA!

 

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį