Kaip P. Mikalausko-Antalkio litertūrinė fantazija Oskarą Milašių pavertė tikru pranašu
19 Ketvirtadienis Lap 2026
Autorius: Valdas Mikalauskas
Žymos: Kaip gimsta mitai ir legendos, Oskaras Milašius, Petras Klimas, Pranas Mikalauskas-Antalkis, Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos, Vytautas Landsbergis
Neseniai spaudoje užkliuvo Vytautų Landsbergių – tėvo ir sūnaus – pokalbis apie Oskaro Milašiaus pranašystes. Pasirodė keista, kad du gana rimti žmonės labai nekritiškai remiasi tariamomis O. Milašiaus pranašystėmis. Esmė yra ta, kad tai ne O. Milašiaus pranašystės, o Prano Mikalausko-Antalkio literatūrinė fantazija. Apie viską nuo pradžių.
1990 m. žurnalo „Nemunas“ Nr. 5. atspausdintas Prano Mikalausko straipsnis „Oskaro Milašiaus pranašystės“. Vėliau, 1995 m., didelė dalis to straipsnio panaudota jo knygoje „Trečdalis atskilusio mėnulio – virš Lietuvos: Oskaro Milašiaus pranašavimai“. Knygoje dalis dėl pranašysčių iš esmės yra identiška straipsniui. Knyga išleista 50 egzempliorių tiražu, ją sunku rasti, bet straipsnis yra prieinamas ir internete keliose vietose. Būtent tas straipsnis laikas nuo laiko išlenda ir yra cituojamas kaip autentiškos O. Milašiaus pranašystės.
Oskaro Milašiaus Apokalipsės dešifravimo metodas
Oskaras Milašius arba Milošas (1887–1939; toliau – Milašius) – lietuvių poetas, rašytojas, diplomatas, atstovavęs Lietuvai Prancūzijoje, Tautų Sąjungoje. Šiame straipsnyje jokiu būdu neneigiami jo nuopelnai Lietuvai diplomatijos srityje. Paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje jis pasidavė į mistiką. Parašė keletą knygelių prancūziškai misticizmo tematika, tarp jų: Origines ibériques du peuple juif (Apie ispanišką žydų kilmę), 1932 m., Apocalypse de Saint Jean déchiffrée (Iššifruota šv. Jono apokalipsė), 1933, La Clef de l’Apocalypse (Apokalipsės raktas), 1938 m. Būtent pastarosios dvi yra „pranašysčių“ knygelės. Vadinu jas taip, nes jų apimtis labai nedidelė: „Apokalipsės raktas“ 3 psl., o „Iššifruota šv. Jono apokalipsė“ – 40 psl. bet ten sudėtas praktiškai visas Apreiškimo Jonui knygos tekstas. Savo teksto – koks 15 psl. Išleistos jos labai mažu tiražu Prancūzijoje. Tos knygutės turėtų būti visų pranašysčių pagrindas. Šiaip ar taip tai spausdintas žodis. Visos trys yra randamos internete nuskanuotos. Kiekvienas gali paskaityti ir įvertinti „pranašysčių“ turinį.
Bet koks sveikai mąstantis žmogus gali lengvai suvokti, kad Milašiaus Apokalipsės „dešifravimo“ metodas yra labai primityvus ir neatlaikantis jokios kritikos. O. Milašius ima atskirus hebrajiškus apreiškimo žodžius ir „anagramišku metodu“, keisdamas raidžių vietą gauna ką tik nori. Kad būtų lengviau, jis dar remiasi baskų kilmės žodžiais, nes žydai, jo teigimu, yra baskų palikuonys (tai „įrodyta“ pirmojoje minėtoje knygelėje, beje, tokiu pat magišku kalbiniu būdu perstatinėjant raides ir ieškant sutapimų geografiniuose pavadinimuose ir baskų bei hebrajų kalbos žodžiuose). Vien hebrajų kalbos O. Milašiui neužteko, todėl jis „įrodė“, kad žydai yra baskai ir tada galėjo remtis papildomai baskų kalba. Kaitaliodamas raides Milašius sau leidžia viską: tam tikras raides išmeta, kai kurias sulygina, kai kur prideda, vienoje vietoje net sako, kad S hebrajų kalboje rašoma kaip apversta M, vadinasi S=M. Keli pavyzdžiai: Eden – Gan Eden – An – Eden – Anda – Andalūzija (įrodinėdamas, kad biblinis Edenas yra Andalūzijoje), Sous Laban (hebr. baltas arklys) – Labūnava, Erez (hebr. žemė) – Czereia – Czereia (Čerėja – Milašiaus gimtinė). Iš Smyrnos jis gauna graikų ortodoksų globėją Ireną, iš Pergamo Ameriką, iš Apolono – Polonia ir t. t. Kitoje vietoje paima žodį Parasch, anagramos būdu gauna Ashpar, sujungia su Lietuvos Vytimi – Pogon Litewska, žodžiu sous ir M iš žodžio „Admoni“ ir „remiantis permatucija, kuri yra per daug ilga ir sudėtinga, kad ją būtų galima čia pateikti“ gauna birželio 8 d. „ROK PANSKI“. Taigi, pats pripažįsta, kad jo kombinacijos yra per daug sudėtingos, bet vis tiek gauna viešpaties metų birželio 8 d. Milašius įsivažiuoja tiek, kad nejaučia jokių ribų. Pvz., paima skaičių 666, gauna 6 ir 66, daro išvadą, kad 66-iuose yra 11 kartų po 6, 11 euskarų (baskų) kalba yra ameca (google man sako, kad hamaika, bet, sakykim, pagal skambesį tinka). Toliau dar įdomiau: kadangi juodas žvėris kyla iš jūros, o jūra prancūziškai yra mer, jis įterpia mer į ameca ir gauna Amerca. Vadinasi, žvėris 666 yra Amerika. Kaip viskas paprasta. Nuo 666 iki Amerikos gana tolimas kelias per skaičių „11“ baskų kalba ir žodį „jūra“ prancūziškai, bet „pranašui“ nieko nėra neįmanoma. Akivaizdu, kad tokiais metodais remiantis, kaitaliojant raidžių tvarką, darant „permutacijas“, pasitelkiant visiškai jokio ryšio neturinčias kalbas, remiantis savavališkai pasirinktais hebrajų kalbos žodžiais („pamirštant“, kad Jono apokalipsė užrašyta graikiškai), galima gauti ką tik nori. Sourien (baskų k. ragai), sor (hebrajų k. žvėris), keičiant raides gaunasi Ros, Rus, vadinasi Rusija. Taip Apokalipsėje Milašius randa ir savo vardą. Aišku, vėlgi kelias yra ilgas ir sunkus: Šilom (hebrajų k. atlygis) jis paima iš Jokūbo pranašystės (pradžios knyga), nes matyt Apkolipsėje nieko tinkamo neranda, Sorek (hebrajų k. geriausias vynas) velniai žino iš kur paima, iš tų raidžių gauna Oskar Miloš.
Svarbiausias dalykas, kad tose O. Milašiaus knygelėse nėra jokių pranašysčių, kurios minimos P. Mikalausko straipsnyje ir jo knygoje. Vienintelis sutampantis dalykas yra tas, kad Amerika yra blogis, šėtonas ir pan. Nėra jokių žinių apie būsimus įvykius, net trečdalis mėnulio jose neminimas.
Milašiaus pranašystės Petro Klimo dienoraštyje
Visgi yra autentiškas liudijimas apie žodžiu išsakytas Milašiaus pranašystes. Tai yra Lietuvos ambasadoriaus Petro Klimo (1891–1969) įrašai dienoraštyje. Jie lengvai prieinami internete, nes yra atspausdinti išeivijoje 1977 m. leidinio „Metmenys“ Nr. 34, p. 114-134. Milašiaus „pranašystės“ yra aprašytos P. Klimo dienoraščio šeštajame sąsiuvinyje. Ten taip pat nėra tų garsiųjų pranašysčių, kurios yra P. Mikalausko rašiniuose. Atvirkščiai, jos yra net viena kitai prieštaraujančios ir neteisingos, visiškai neatitinkančios P. Mikalausko aprašytųjų. Pvz., „Londonas žus po žemės drebėjimo, vandenyse nugrimzdamas. Anglijos Imperija po tokios katastrofos pabirs, išlakstys ir dings. Anglijai paglemžti Amerika dėsis su Rusija, kuri, atsižadėdama Dievo ir Kristaus, savo idoliu padarys „matušku Ameriku“. <…> Bet po to ir Amerika, ir Rusija bus baisiai nubaustos. Kaip – nežinia. Mais ce sera terrible. Po to užeis ilgas taikos periodas, 1000 metų. Ir visas pasaulis turės vieną šefą. Tai nebus popiežius, nes Kristus yra en colère contre le Pape. Ir visą federuotą pasaulį valdys. . . kas? Lietuva ar lietuvis. Tai esą tekstualiai Apokalipsėj. <…> Dar Milašius aiškino, kad Vokietija, Prancūzija ir Lenkija nėra minimos Apokalipsėj, ergo jos nėra „néfastes“, jos nėra kaltos Europos nelaimėse. Šit kodėl Dievas grąžino jam Vokiečių seną meilę, nes jis seniau mylėjo Vokietijos genijus. Vokietija, kaip ir Prancūzija esančios Amerikos, Anglijos ir Rusijos aukos. Bet likimas Vokiečius ir Prancūzus veda į tikrą giminišką draugystę.“
Toliau teigiama: „America yra Velnias šioj žemėj. 44 = tai 1944 metai, kai Kristus ateis žemėn viešpatauti 1000-iui metų. 1940 [m.] bus didelė pasaulinė Federacija, kuriai vadovaus Katalikų Bažnyčia <…>. Tos federacijos šefas bus ne kas kitas, o pats Milašius. Taip stovi parašyta, nes Milašiaus vardas figūruoja Š i l o m = Miloš. O aš irgi ten figūruoju! tai Maskil = Klimas.“ Dar toliau: „Milašius vėl išskaitė iš Apokalipsės, kad birželio 8 d. turi įvykti pospolite ruszenie Lenkijoje, tik neaišku kuriais metais. Todėl mano, kad reikia laukti katastrofos per vieną savaitę.“ Dar ten teigiama: „Po to, M. vėl palaimino Lietuvą ant mano galvos (seniau jau buvo tą padaręs, kai Apokalipsėj pernai išskaitė žydų kilmės paslaptį ir katastrofos pradžią iš Gdynės, pagaliau savo paties vardą en toutes lettres.“ P. Klimo dienoraštyje minimas ir trečdalis mėnulio: „Dar išskaitė iš Apokalipsės, kad 1/3 mėnulio turės nupulti ant Rusijos“. Prieš tai buvo pranašauta, kad 1944 m. ateina Kristus viešpatauti 1000 metų, o kitoje vietoje: „Milašius nutarė konfidencialiai išleisti savo Apokalipsės dešifruotą aiškinimą. Jo tvirtinimu – tai toks yra įvykis, kurio ligi šiol pasaulis neturėjo. Jis tikras, kad popiežius jį pakvies pas save dėl to. „Svietas“ teegzistuos 10 metų – o paskui galas. Todėl jam visi žemės reikalai atrodo niekais. Jis net dolerių iš frankų nenori mainyti, jei eventualiai kursas pultų.“ Taigi, prieš tai teigta, kad Kristus karaliaus 1000 metų, dabar, kad pasaulio pabaiga už 10 metų. 1934 m. dienoraštyje rašoma: „Milašius pasakė, kad jis greit atras būdų iš švino padaryti auksą ir kad pirmas jo išradimo gabalas aukso bus duotas Lietuvos karūnai (seniau jis sakė, kad tuo Lietuvos karalium turi būti Biblijos Maschil = Chilmas = Klimas). Tą sekretą jis išskaitė irgi iš Biblijos.“ 1936 m.: „1944 [m.] visa šiaurės Amerika bus išnaikinta. Londonas pagrims jūroje. Rusijoj nukris mėnulis ir liks tik didelis kalnas. 1 /10 žmonijos teliks.“
Gali atrodyti, kad kai kurios pranašystės yra stebėtinai teisingos: prancūzų ir vokiečių draugystė, kuri 1933 m. atrodė sunkiai tikėtina, tai, kad katastrofa prasidės Gdynėje. Bet didelė dalis pranašysčių „išsipildo“, ypač kai nėra pateikiami laiko rėmai. Dėl Gdynės akivaizdu, kad tuo metu 1933 m. lenkų-vokiečių santykiai krypo į blogąją pusę dėl NSDP atėjimo į valdžią, o Gdynės (Gdansko) klausimas buvo pagrindinis. Tuo metu nereikėjo būti dideliu pranašu, kad manytum, jog katastrofa gali prasidėti nuo Gdansko. Įdomu, kad savo knygelėse Gdynią apokalipsėje jis „išskaitė“ labai savotiškai. Ten minimas Sous Admoni (rausvas žirgas) ir tada jis teigia, kad sartas žirgas lenkiškai „gniady“, sukeitus raides gaunasi Gdynia. Išeitų, kad prieš beveik porą tūkstančių metų graikiškai rašęs asmuo po sartu žirgu „paslėpė“ lenkišką žodį. Iš hebrajiško sous admoni jis dar gauna lotynišką domini isous ir daro išvadą, kad tai reiškia viešpaties metus. Kadangi žinom, kad Jėzus mirė 33 metų, viešpaties metai yra 1933-ieji. Vadinasi, sarto žirgo karas dėl Gdansko prasidės 1933 m. Laikotarpiu po 1933 m. nebuvo labai didelė pranašystė kalbėti apie būsimą karą. Atėjusi Hitleriui į valdžią, buvo griaunama po I-ojo pasaulinio karo sukurta status quo ir tai vedė prie konflikto. Įtampa jautėsi visur. Bet karas neprasidėjo nei birželio 8-ąją.,nei 1933 m.
Tai, ką parašė Klimas savo dienoraštyje atitinka, ką savo knygelėse rašė Milošas ir ką papasakojo Klimui. Bet atkreipkite dėmesį į tai, kaip teigiamai Milošo pranašystėse, užrašytose Klimo dienoraštyje, kalbama apie nekaltąją Vokietiją.
Šiuos P. Klimo dienoraščius visi ignoruoja ir remiasi P. Mikalausko straipsniu ir knyga. Ten „pranašystės“ yra be galo tikslios, tarsi būtų perpasakoti žinomi įvykiai. Labai tiksliai viskas „išpranašauta“ dėl Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, žydų ir pan. Štai straipsnio ištrauka: „Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, fariziejų-sadukiejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ir menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį. Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai yra didis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris daug žydų išžudė, daug jų išžudys.“ O. Milašius mirė 1939 m. kovo 2 d. Tuo metu Hitleris dar nebuvo išžudęs daug žydų. Paskutinis P. Klimo dienoraščio įrašas apie Milašių yra iš 1936 m. Net darant prielaidą, kad jų pokalbis galėjo vykti ir 1939 m., bet nebuvo užrašytas P. Klimo dienoraštyje, tuo metu kalbėti apie žydų žudymą būtuoju laiku nebuvo normalu. P. Mikalauskui žydų žudynės jau buvo praeityje ir į pranašystes pateko kaip įvykęs faktas. Tiesiog susipainiojo žmogus.
Milašiaus pranašystės yra P. Mikalausko fantazijos vaisius, kurtos vėliau, žinant viską, kas jau įvyko, kai kur išlaikant intrigą, kai kur pasakant per daug tiksliai, kai kur aptakiai. Iš P. Mikalausko knygos matyti, kad jis nemėgsta Amerikos, žydų, kapitalizmo. Sakinys „Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams“ atspindi tokį P. Mikalausko požiūrį. Įžūlumo P. Mikalauskui netrūksta. Štai jis cituoja Milašiaus paimtą Apokalipsės ištrauką 8.10.: „Žvaigždės vardas yra Metėlė. Trečia vandenų dalis pavirto metėlėmis, ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie pasidarė kartūs…“ Prasmę mes paskelbsime per 11 artimiausių metų“. Ir tada skliausteliuose žurnalo straipsnyje randam parašyta: („Žodžiu, O. Milašius paaiškino, kad Metėlė – tai vietovės pavadinimas Černobyl. – P. M.). To nėra niekur. Čia pats P. Mikalauskas už Milašių paaiškino, kad Metėlė yra Černobylis.
Apie P. Mikalauskas-Antalkį ir jo knygą „Trečdalis atskilusio mėnulio – virš Lietuvos”
Pasiaiškinkime, kas buvo tas P. Mikalauskas-Antalkis (1923–1997). Apie jį internete yra truputis informacijos. Tai Vilkijoje gyvenęs lietuvių prozininkas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas. Išleido keliolika apsakymų, legendų, esė. Parašė romanų, kurių fragmentai spausdinti periodikoje. Išspausdino dokumentinių apybraižų apie N. Rerichą, B. Šo, J. Tysliavą, S. Šimkų, I. Buniną, O. Milašių, V. Šiugždinį, pogrindinės spaudos leidėjus. Vaikystėje norėjo būti kunigu, buvo labai religingas. Jo knygoje „Trečdalis mėnulio virš Lietuvos“ yra ta ištrauka apie Klimą ir Milašių ambasadoje, kuri vėliau perspausdinta „Nemune“.
Knyga yra visiška makalynė. Nors O. Milašius minimas dažnai, bet tos jo pranašystės užima gal tik kokį 15 psl. iš 170. Visa kita yra visiškai nesuprantamas minčių ir įvykių kratinys. Aš ir skersai ir išilgai varčiau tą knygą, taip ir nesupratau, kas ten vyksta. Lyg autorius kalba apie save, bet šokinėja laike ir erdvėje. Knygų herojai yra jo jaunystės draugė Klementina, ištekėjusi už „Ledo rūmų“ statytojo Pilypo Pilypausko, dailininkas Brunonas Subatys, kunigas Juozas Šalčius, knygoje veikia įvairūs šventieji: Perpetua, Izidorius, Pranciškus Asyžietis, Boskas. Kartais veiksmas vyksta chronologiškai, yra kažkoks pasakojimas, vėliau jis nutrūksta. Pradžia daug žadanti: autorius sutinka savo jaunystės meilę Klementiną, kartu važiuoja pas kunigą Juozą Šalčių. Klementina ištekėjusi nelaimingai už blogo žmogaus „Pilypo Pilypausko“, kuris lyg nužudė jų dukrą. Klementinai ant kulnų lipa Pilypausko agentai (galima manyti, kad tas Pilypauskas yra įtakingas komunistų partijos veikėjas). Būdama pas kunigą ji meldžiasi gulėdama kryžiumi „kaip Milošas ir Sruoga“ ir numiršta. Jos mirtį konstatuoja keli žmonės. Atvyksta jos vyras, Klementina atsigauna, pasirodo, ji buvo ištikta letargo. Tada jos vyras apsidžiaugia, kad jo žmona atsigavo, bet visiems praneša, kad mirė Klementinos dukra Genovaitė, kuri nėra jo dukra. Visus pakviečia į šermenis. Skyrius apie Genovaitės šermenis prasideda normaliai, paskui kažkur nutrūksta ir baigiasi pasakojimu apie bažnyčios turto grobstytojui pasivaidenusį Vilkijos kleboną Bačkį. Pvz., skyrelyje „Katakombų želmenys“ pradžioje yra prierašas kursyvu: „Kunigo Juozo Šalčiaus meditacija, atkurta pagal jo žodžius, regint artėjantį Lietuvos žemdirbių sunaikinimą“. Knyga pilna dialogų: visi su visais šneka, šventieji su blogaisiais, vyksta kažkokios dramos, vietomis net šaudosi, gaudosi, bet neina suprasti ryšio. Kartais veikėjai užsikalba apie šunį, kartais apie katę. Štai skyrius „Šviesa iš sutemų“ prasideda žodžiais „Šį kartą Algis alkanas“. Kas tas Algis? Galvotum, kad tai kažkokie absurdo apsakymai, tik ne iki galo išrutulioti. Nei veikėjų veiksmai, nei dialogai nėra logiški ir matyt tik pačiam P. Mikalauskui buvo suprantami. Knygoje pilna pavardžių, tiek žinomų, tiek nežinomų žmonių. Minimas Van Gogas, S. Šimkus, Mahatma Gandis, Dundulienė, Rustikas, Sankauskų Mikas, Don Pedro, Pilypas-Šarūnas Aponavičius, Vydūnas, Sruoga ir begalės kitų. Štai tame skyriuje apie sutemas yra toks sakinys „Algis pasirodo niūrus, piktas, vogčiomis keikia Kisariną, Ambraziūną, Vildžiūną, Pilypą, jo sektos homoseksualistus“. Žodžiu, visa knyga yra visiški blėnys.
Reikia pripažinti, kad P. Mikalauskas rašyti mokėjo, jo dialogai literatūriški, žmogus valdo plunksną, rašo taisyklinga lietuvių kalba, tik bėda, kad nėra ryšio, neaišku, koks to rašymo tikslas. Pokalbiai tarsi būtų atsitiktinai nugirsti. Nėra vientiso pasakojimo. Atrodo, kad laikai dabartiniai, bet visi važinėja karietom. Neina suprasti, kada autorius kalba pats, o kur perteikia jau kito žmogaus pasakojimą. Pvz., 85 puslapyje kalbasi Petras, kuris dar vadinamas Don Pedru, su autoriumi ir tarp jų dialogų staiga iššoka dialogas tarp Petro Klimo ir Milašiaus, be jokio normalaus paaiškinimo. Kartais atrodo, kad skaitai kažkokią humoreską. Štai skyriuje „Skaistledžio raštai“ yra toks pasakojimas: Pilypo-Šarūno Aponovičiaus namuose žvėriena apsinuodija namiškiai.
Du Pilypo sūnūs Liūtas ir Vilkas nutaria atkeršyti nuodytojams, t. y. visam kaimui. Bet kažkodėl pririša katę prie medžio ir pradeda ją kankinti. Pasakotojas su lazda sumuša juos. Atrodo, kad čia autorius kalba, bet kitame sakinyje parašyta „Ištrūkau vos gyva“. Taigi, išeitų kad pasakotojas moteris. Broliai Liūtas ir Vilkas pareiškia, kad bus chirurgais ir turi atlikti praktiką, žada operuoti pasakotoją, bet pirma griebia ožką. Moteris puola ginti ožkos. Tada eina pas Vizbarus karvės papjauti. Toliau prasideda kažkokia beliberda, kurią sunku net apsakyti. Karvė pablūsta: „karvė prarado blaivų protą“. Pasirodo Pranciškus Asyžietis, gyvuliai pradeda kalbėti. Karvė priklaupia, Asyžietis išgydo jos žaizdas. Jis surengia medžiotojo Pilypo ir jo vaikų teismą. Pilypo vaikai paliekami „kybantys tarp žmonių, paukščių ir žvėrių“. Visa ta biliberda lyg buvo sapnas, nes pasakotoja(s) atsibunda, kai Sankauskų Mikas atneša pieno. Iš jo sužino, kad Vilkas ir Liūtas pasikorė. Skyrelis baigiamas moralizavimu, kad jaunimas turi klausytis harmonizuotų liaudies dainų. Kartais atrodo, kad tą sapną apie kalbančius gyvūnus parašė Erlickas…
Visa tai tam, kad būtų aišku, kokioje knygoje pateiktos Milašiaus pranašystės, ir kokia košė buvo P. Mikalausko galvoje, kai ją rašė.
Akivaizdu, kad P. Mikalauskas tuos Milašiaus ir Klimo dialogus sukūrė pats. Jis esą rėmėsi J. Keliuočiu, P. Klimu. Kaip galima suprasti, Milašiaus prancūziškai parašytos knygos Lietuvą pasiekė kažkokiais gabaliukais. Gal egzistavo kažkokie nuorašai. Bet kaip matėme, tose knygose jokių rimtų pranašysčių nėra, išskyrus tai, kad šėtonas yra Amerika. Jose tikrai nieko nėra apie Lietuvą. P. Mikalauskas neabejotinai skaitė P. Klimo dienoraščius. Ant jo knygos viršelio yra ištrauka iš dienoraščio, tiesa, kiek paredaguota. Bet daugiau jis nieko nepaima iš dienoraščio, išskyrus trečdalį mėnulio, kuris neminimas Milašiaus knygelėse. Knygos pabaigoje sakoma, kad „Petras Klimas asmeniškai suteikė tokių minčių, kurių nepanoro užrašyti dienoraštyje. (Jis tik po daugelio nelaimių įtikėjo O. Milašiaus ypatingu pranašo pašaukimu).“ Iš P. Klimo dienoraščio matyti, kad jis su ironija žvelgia į Milašių, juokiasi iš jo pranašysčių. Toks jis yra ir P. Mikalausko literatūrinėje fantazijoje: nepasitikintis, ironizuojantis, besišaipantis iš „pranašo“. Įdomu yra tai, kad dialogai ambasadoje yra tarsi nufilmuoti, su visais literatūriniais pagražinimais, matytis kiekvienas dalyvaujančio gestas, šypsnys, mimika: „atsiduso Milašius“, „moterys ėmė ploti rankomis“, „Petro veidas apsiniaukė“. Jei kas ir galėjo perduoti, ką kalbėjo Milašius, tai tik pats P. Klimas. Tą jis ir padarė savo dienoraštyje. Abejoti dienoraščiu, kuris buvo rašomas tą pačią dieną po pokalbio su Milašiumi (dienoraštyje nurodytos tikslios datos), nėra jokio pagrindo. Jei P. Mikalauskas susitiko su P. Klimu, vargu ar jis galėjo pripasakoti tokių dalykų, kokius rašo P. Mikalauskas. Susitikimas galėjo įvykti ne anksčiau nei 1954 m., kai Klimas buvo paleistas iš lagerių, taigi praėjus apie 15-20 metų po tų taip gyvai užrašytų pokalbių. Ir pats jų susitikimas apskritai yra abejotinas. Klimas mirė 1969 m., iš P. Mikalausko pasakojimų nėra aišku, kada jis susidomėjo Milošu. Galima suprasti, kad visą informaciją, kurią apie Milašiaus pranašystes žinojo P. Klimas, P. Mikalauskas gavo per trečiuosius asmenis, ypač per kunigą Juozą Šalčių. Visi jie yra mirę, niekas negali to patikrinti. Paties P. Mikalausko liudijimai prieštaringi.
Kaip gimsta mitai, legendos ir religijos
Neaišku, kokie buvo P. Mikalausko tikslai. Greičiausia, jis pats nuoširdžiai tikėjo tuo, ką rašė. Sprendžiant iš jo knygos, jis nuolat bendravo su šventaisiais ir pats nebeatskyrė fantazijų nuo realybės. Jo norai buvo geri – pavaizduoti Milašių kaip tikrą pranašą. Žmogų, kuris tikrai regėjo ateitį, galėjo ją išskaityti iš Jono apokalipsės. Ten, kur Milošui nepavyko to padaryti, P. Mikalauskas jam „padėjo“, žinodamas visus įvykius, kurie vyko po to. Gyvenimo pabaigoje Milašiui nuvažiavo stogas, matyt P. Mikalauskui atsitiko panašiai.
Sprendžiant iš to, kad P. Mikalausko knygos tiražas yra 50 egzempliorių ir kad autorius dėkoja „Nemuno“ redakcijos kolektyvui „išdrįsusiam pranašavimus paskelbti žurnalo skiltyse“, ta jo rašliava nebuvo labai vertinama. Protingi žmonės matė, kad tai yra nesąmonės. Tokių knygų 50 vienetų tiražu Lietuvoje prispausdinti kalnai. Autorius nueina į kažkokią leidyklėlę, pats apmoka knygos leidimą, pats išperka didesnę dalį knygos tiražo ir platina nemokamai savo artimiesiems. Leidyklai visiškai nesvarbu, ar kas knygą pirks. Tokių knygų niekas neredaguoja ir netaiso, nes nėra jokio komercinio intereso. Rašyk ką nori. Beje, ant Milošo knygos irgi yra prierašas „Hors commerce – Aux depens de l‘auteur“ (Neskirta platinimui – Autoriaus lėšomis).
Visos pranašystės apie ateitį visada yra labai aptakios arba netikslios, tada jas galima pritempti prie bet kokio įvykio, arba visai ne pranašystės. Tik tos „pranašystės“, kurios padarytos atgaline data, yra gana tikslios, nors kartais jos tyčia paslepiamos po tam tikrais „užapvalinimais“. Geras pavyzdys – Fatimos pranašystės. Tos, kurios paskelbtos atgaline data – tikslios, bet vienintelė tikra, kuri buvo įdėta, užantspauduota ir atiduota saugoti Vatikanui ir kur kalbama apie ateitį, – visiškas vandenėlis.
Likimo ironija, kad apie O. Milašių kaip pranašą sprendžiama ne pagal jo knygas, kurios yra absurdiškai primityvios, ir mažai kas drįstų teigti, kad ten kažkas pranašiško, ne pagal autentišką P. Klimo dienoraštį, o pagal keisto žmogaus P. Mikalausko literatūrinę fantaziją. Beje, Jono Apokalipsė buvo iššifruota jau tūkstančius kartų. Ne vienas „išminčius“ matė baltus arklius, žvėris iš jūros ir „suprato”, ką jie reiškia. Žvėris iš vandenų jau buvo ir Romos imperija, hunai, mongolai, rusai ir japonai, ir kas tik nori. Milašius nusprendė, kad Sous Laban (baltas arklys) reiškia Labūnavą, o žvėris – tai Amerika…
Labai nekritiška remtis kažkieno literatūrinėmis fantazijomis ir laikyti jas už gryną pinigą, juo labiau šiandien, kai daug ką galima surasti ir patikrinti internete. Sėdi du Vytautai Landsbergiai, svarsto, ką čia Lietuvai išpranašavo O. Milašius, ir cituoja P. Mikalausko kliedesius. Beje, iškarpydami politiškai nekorektiškas vietas. Pagal O. Milašių ir P. Mikalauską Amerika yra šėtonas, o tai gana sunkiai suderinama su euroatlantine integracija, nors valdant Trumpui, Amerika gali atrodyti šėtoniška net ir užkietėjusiems euroatlantikams, koks yra Vytautas Landsbergis vyresnysis. To antiamerikonizmo neina iškirpti iš Milašiaus knygų, nes tai pagrindinė jų mintis. Vargu ar Landsbergiai būtų ta tema kalbėję prieš 15 metų, kai Amerika buvo „normali“. Bet, pvz., toks Milašiaus sakinys (tiksliau P. Mikalausko) „Lenkai per dideli nacionalistai, visai panašūs į hitlerininkus“ buvo iškirpta. Pats Milašius baisiai nemėgo lenkų, nors kultūriškai buvo lenkas-prancūzas, save laikė lietuviu, bet lietuviškai nekalbėjo. Tikriausiai ir P. Mikalauskas nemėgo lenkų. To tikrai nepasakysi apie Landsbergius.
Taip gimsta mitai ir religijos: kažkas kažką papasakoja, kažkas perpasakoja, kažkas atspausdina, kiti priima už gryną pinigą. Taip atsitiko su daugeliu šventųjų ir pačiu Jėzumi. Mokiniai tikėjo, kad jis ypatingas mokytojas. Pasakojo istorijas apie jį, po daug metų kažkas užrašė ne tai, kas įvyko, o tai, kas apie jį buvo kalbama, kuo jie tikėjo. Visai nesvarbu, kaip buvo iš tikrųjų, svarbu, kuo mes tikime. Po daug metų Landsbergių pokalbis bus priimtas kaip dar vienas patvirtinimas, kad Milašius buvo pranašas. Viltis viena – gal kas atkapstys šitą mano straipsnį. Nukris vienas spindulėlis nuo Milašiaus-pranašo aureolės, bet tik vienas, nes Landsbergių žodis daug svaresnis.




