Petras Baužys,  gimęs 1931 m. rugpjūčio 29 d.,  Vilniaus universitete įgijęs lituanisto specialybę, ilgus metus dirbo pedagogu (Lyduvėnu vid. mokyklos direktoriumi, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju), žurnalistu (Raseinių r. laikraščio „Naujas rytas“ red. pavaduotoju), Raseinių savivaldybės kalbos tvarkytoju. Nuo 1997 m. atsidėjo vien kūrybiniam darbui.  Reiškėsi kaip labai produktyvus rašytojas. Nuo 2003 metų iki šiol  jis parašė ir išleido 12 knygų.  Tarp jų – apsakymų, apysakų knygos, 3 romanai  (juos paminėsiu – „Tais nemeilės metais“ (2007), „Kerštų laikai“ (2008), „Asmenybių šešėly“ (2011), 4 publicistikos knygos – „Tik su savo švaria kalba esu lietuvis“ (2013), „ Paplojimai ir aplojimai“ (2016, „Kairę akį primerkus“ (2016) „100 Raseinių savivaldos paslapčių“ (2018). Rašė pjeses, eilėraščius, knygų recenzijas. Jo knygos susilaukė rėmėjų ir skaitytojų dėmesio. Kūrinių gausa liudija, jog rašymas yra tapęs Petro Baužio gyvenimo būdo dalimi. Pajutęs kokią nors gyvenimo iškeltą problemą, jis tuoj griebėsi plunksnos – rašė apsakymą, apysaką, romaną.

Petro Baužio knygos imponuoja ir siužetais, ir savo meto realijomis, kurios vyresnio amžiaus skaitytojams ir pažįstamos, ir atpažįstamos. Įdomūs ir rašytojo pasakojimo stilius, ir gyvenimo patirties padiktuoti pastebėjimai, žemaičių etnografijos nuotrupos.

Rašytojo veikėjai išgyvena žiaurius pokario laikus, džiaugiasi Atgimimu, jungiasi į naujos Lietuvos kūrėjų gretas, patiria nusivylimo akimirkas, emigraciją. Ypač  jautriai vaizduojamos pagyvenusių žmonių dramos esmingai pasikeitusiose socialinėse sąlygose.

Mes su Petru Baužiu pradėjome susirašinėti,  kai jis 2001 m. lapkritį laikraštyje. „Naujas rytas“ išspausdino atsiliepimą apie mano knygelę „Mačiuliai“,  kurioje atkūriau savo giminės istoriją. Jo žmona yra mano antros eilės pusseserė. Aš jam parašiau padėką, jis man atsiuntė savo išleistą knygą.  Atsakiau atsiliepimu apie jo darbą. Kai kuriuos mano atsiliepimus jis patalpino savo knygose bei rajono laikraštyje. Ir taip iki šiol.

Štai vienas iš šių metų rašytojo laiškų (2019.03.19): Laba diena, gerb. Jonai! Ši diena, pasirodo, ne eilinė, o Ateizmo diena! Nepraleidžiu progos Jus pasveikinti  kaip veikliausią šio laikotarpio ateistą!  Šaunu, kad turite energijos populiarinti ateizmą ne tik agituodamas prielankius žmones nesidrovėti prisipažinti ateistais, bet ir išleisdamas tokią knygą, kaip „Ateizmas ir ateistai“ (žr. https://www.knygos.lt/ateizmas-ir-ateistai/). Gėriuosi Jumis ir linkiu ištvermės bei rezultatų. Deja, tuosyk aš neišneriu iš savo kūrybos klampynės, negaliu įsijungti, belieka stebėti ir dėmėtis. Tiesa, apysakoje laisvamanių būklė keliama… Iki! “

Po dviejų mėnesių, gegužės mėn. 19 d.,  Petras jau pas mane (žr. nuotrauką straipsnelio pradžioje) su ką tik  išleista knyga „Kai dangus įsižvaigždėja“. Abu pasidžiaugėme.

Nelaužysiu per daugelį metų įsigalėjusios tradicijos – rašyti autoriui atsiliepimus apie mane pasiekusias jo knygas. Tik šį kartą tą atsiliepimą įkelsiu į mūsų svetainę, nes knygoje, kaip rašytojas laiške pažymėjo, liečiami laisvamanybės klausimai, knygoje vartojami žodžiai „ateistas“, „bedievis“.

Apysakoje vaizduojamas, anot paties autoriaus anotacijos, „meilės trikampis, kurio smaigalyje jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusių jaunuolių – merginos bei dviejų jos palankumo siekiančių varžovų – paveikslai. Vienas iš jų savo tikslų siekia neaiškios kilmės ištekliais, kitas – proto pajėgumu bei veržlumu“ (Kai dangus įsižvaigždėja: apysaka, BMK leidykla, 2019, p. 105). Prie „šalutinių“ knygos tikslų autorius priskiria pasaulėžiūros klausimus bei emigracijos problemas (ten pat).

O man atrodo, kad kaip tik nuo jų priklauso visa ta drama, vos nepasibaigusi tragedija, kurią tenka išgyventi įsimylėjėliams – Margaritai (Ritai, Itai) ir Lukui. Apie tekstilės fabriko darbininkės Margaritos pasaulėžiūrą autorius nekalba, ji nesuka sau galvos nei apie religiją, nei apie politiką, ji tik nori ištekėti už pamilto jaunuolio. Autoriaus idealizuojamas mechanikas Lukas daug skaito, labai domisi astronomija ir įsivaizduoja esąs laisvamanis. Jį autorius apdovanoja egzaltuotais, matyt, savo jaunystėje patirtais meilės jausmais, žingeidumu ir bendruomeniškumu – jis ne tik pats domisi  astronomija, bet ir dažnam sutiktam nori išpasakoti savo ką tik iš knygų ar kompiuterio sužinotas astronomines žinias. Dėl to lyg praėjusiais amžiais jį aplinkiniai laiko „bedieviu“. Net jo mylimoji susirūpina, kaip išrinktąjį priims tikinti motina, kaip bus su bažnytiniu santuokos sakramentu. Bet visas rūpestis be reikalo. Jo „bedieviškumas“ pasireiškia tik tuo, kad  „užtaiso“ merginai vaiką vos su ja susipažinęs. Parsiradęs iš Norvegijos pačiu kritiškiausiu merginai momentu, Lukas kuo ramiausiai nuveda ją prie altoriaus.

Luko moralinis antipodas ir konkurentas Zenonas Kirtiklis, visai nesukantis sau galvos kokiais ten „tikėjimais“ ar „netikėjimais“,  tikriausiai būtų pasielgęs taip pat, tik daug prabangiau ir pompastiškiau surengęs bažnytinę ceremoniją, su daug didesniu honoraru kunigui, pelnydamas visų  nuodėmių atleidimą ir palaiminimą bei nuotakos tėvų susižavėjimą. Beje, ir patys jaunavedžiai linkę atleisti piktadariui (jis šovė į nėščią Margaritą, pajutęs, kad ši galutinai jį palieka), gavę iš jo solidžią piniginę kompensaciją.

Ši mano gal kiek utriruota apysakos siužeto  interpretacija rodo, jog rašytojas Petras Baužys užčiuopė svarbią mūsų visuomenės problemą – pasaulėžiūrinių vertybių stoką.

Veikiami mūsų epochos socialinių ir intelektualinių tendencijų žmonės tolsta nuo bažnyčios ir religijos. Ne išimtis yra ir Lietuva. Sekuliarizacijos procesas, religinės sąmonės irimas gilėja, nors ir dedama  daug pastangų, net su valstybės pagalba, religijai propaguoti, pradedant mokyklomis ir baigiant kariuomene, ne tik dosniai dotuojant religines organizacijas, bet ir skiriant valstybės lėšas vadinamajai sielovadinei veiklai, skatinant radiją ir televiziją rengti kuo daugiau religinės tematikos laidų.

Tuo tarpu mokslinės ateistinės pasaulėžiūros ugdymas mokymo ir ugdymo įstaigose ne tik kad nevykdomas, bet ir tam tikra prasme, kad ir garsiai neįvardijant, draudžiamas. Todėl pasaulietiškai orientuotiems žmonėms lieka tik savišvieta ir saviugda, o to svarbiausias šaltinis – internetas, daugiausia užsienio kalbomis. O tai nelengvas darbas neturint nuoseklesnių religijos bei ateizmo pažinimo pagrindų.

Nykstant  religinėms idėjoms  intelektinėje sferoje, ryšys su religija ir bažnyčia ilgiausiai išsilaiko buities srityje. Nors daugumai šiuolaikinių žmonių religinės šventės ir apeigos (vestuvės, krikštynos, laidotuvės) yra netekusios savo sakralinio turinio, tačiau neretai jų atliekamos iš tradicijos, dėl viešosios nuomonės, tariamo tautiškumo, neva nepamainomo iškilmingumo.

Bažnyčia taip pat  pakeitė savo taktiką. Anksčiau dar padejuodavusi, kad religinės šventės ir apeigos yra tapusios mados reikalu, komerciniais renginiais, dabar kviečia net ir netikinčiuosius švęsti religines šventes, nors kartą metuose apsilankyti bažnyčiose, rengti  bažnytines jungtuves, krikštynas, su religinėmis apeigomis laidoti artimuosius, nesvarbu jie buvo religingi ar ne. Taip siekiama susaistyti žmones su religija ir bažnyčia. Ach, kur dingo tie laikai, kai bažnyčia net draudė „bedievius“ laidoti šventintose kapinėse?!

O dabar grįžkime prie Petro Baužio apysakos „Kai dangus įsižvaigždėja“. Jos pagrindiniai veikėjai gimė jau šiuolaikinėje Lietuvoje, mokėsi šiuolaikinėse mokyklose, buvo ugdomi  religinės pasaulėžiūros, pamaldumo dvasia. Bet nė vienas toks netapo. Zenonas netiki nei dievu , nei velniu, tik pinigo galia, Margarita – kaip kas (motina ar išrinktasis) lieps, taip ir darys – tuoksis bažnyčioje ar metrikacijos biure. Tik Lukas bando susiformuoti mokslu pagrįstą pasaulėžiūrą, bet ir jo stuburas per liaunas, kad atsispirtų įsigalėjusiai, viešosios nuomonės palaikomai rutinai.

Baigdamas atsiprašau autoriaus. Gal jis kiek kitaip suprato pagrindinę savo kūrinio idėją?