Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Ateistų ir kitų  realistiškai mąstančių žmonių dėmesį galėjo patraukti  2014 m. rugpjūčio 15 d. „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai–Vakarai“. Jame buvo atspausdinti net keli straipsniai aktualiais pasaulėžiūros klausimais. Viename jų, „Koks ramadanas Norvegijoje – šalyje, kur vasarą netemsta?“, atskleidžiama religijos evoliucija, prisitaikymas prie istorinių, geografinių bei geopolitinių sąlygų, Kitame, „Į tikinčiųjų gretas vilioja ir mėsainiais“, Kalifornijos pavyzdžiu parodoma ta socialinė terpė (skurdas, nedarbas, narkotikai, neviltis, vienišumas),  kuri sukelia religinės paguodos poreikį ir būtinumą šlietis prie kokios nors eschatologinės grupės. Trečiame, „Iš daiktų žvelgiantys veidai – instinktas, padedantis išlikti“, kaip pirštu duriama į akį visokio plauko mistikams ir jų advokatams, noriai suteikiantiems radijo ir televizijos eterį, spaudos puslapius vadinamiesiems aiškiaregiams. Straipsnyje pateikiamos Kanados Toronto universiteto mokslininkų neurologų ilgamečio tyrimo išvados. Štai viena kita: „Vienas būdų, kaip smegenys iš anksto nulemia tai, ką matysime, yra paremtas mūsų ankstesne patirtimi. Lūkesčiai subtiliai sutelkiami į tai, ką matome… Iš esmės tai reiškia, kad matome tai, ką norime matyti… Smegenys linkusios įžvelgti motyvus ir veikėjus visoje mus supančioje aplinkoje. Net ir ten, kur jokio motyvo nėra… Siekdami suteikti savo baimėms prasmės, mes pradedame jas įasmeninti ir taip pripildome pasaulį dievų ir demonų“.Ketvirtasis – „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Pauliaus Gritėno straipsnis „Ateistai buriasi į kovą už laisvę  netikėti“. Šis iškalbinga antrašte informatyvus rašinys paremtas užsienio žiniasklaidos bei užsieniečių autorių knygų medžiaga. Jame nusakoma dramatiška ateistų padėtis mūsų garbinamose šalyse, ypač JAV, ir paviešinamas ten vis dažniau girdimas ateistų kvietimas vienytis, atsisakyti stručio taktikos, nebijoti atskleisti savo, kaip ateistų, tapatybės, neslėpti savo ateistinių pažiūrų bei jų turinio.

Tačiau straipsnyje nieko nerašoma apie Lietuvą. Todėl ir kilo mintis panaršyti po interneto puslapius ir, remiantis jų duomenimis bei savo stebėjimais, pasvarstyti apie pasaulėžiūrinę situaciją mūsų šalyje.

Štai „WIN/Gallup International“ asociacijos 2011 m. apklausos (žr.http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/69-proc-lietuvos-gyventoju-save-laiko-religingais-56-237627#ixzz2Crzl0t1X)   kai kurie palyginamieji duomenys  tarp valstybių:

Paminėsiu pagrindinę šios apklausos išvadą: „Religingumas yra aukštesnis tarp neturtingų žmonių: žmonės su mažiausiomis pajamomis yra 17% religingesni nei žmonės, turintys aukščiausias pajamas.  Religingumas yra mažesnis tarp aukštąjį išsimokslinimą turinčių gyventojų: aukštąjį išsimokslinimą turintys žmonės 16% mažiau religingi nei turintys vidurinįjį išsimokslinimą“.

Šios išvados, atskleidžiančios šiuolaikinės sekuliarizacijos tendencijas, nėra naujos. Jos atskleistos  daugybėje  tyrimų. Vyksta nesulaikomas religingumo erozijos procesas, visuomenėje vis daugėja netikinčiųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse tikintieji nesudaro nė  pusės  apklaustųjų (Čekijoje – 20% , Švedijoje – 29% , Olandijoje – 43%,  Prancūzijoje – 37%). Nuo 2005 metų Šveicarijoje save laikančių religingais sumažėjo 23 proc., Prancūzijoje –  21 proc.  Kaip rašė spauda, Skandinavijos šalyse kai kurios katalikų bažnyčios taip ištuštėjo, kad kulto reikmenis tenka atiduoti Afrikos šalims.

Norisi čia atskirai paminėti Vokietiją, nes, kaip esu  rašęs mūsų svetainės straipsnyje „Ateizmas konstitucinių laisvių sistemoje“,  Lietuvos bažnyčios teisinė padėtis tapatinama su vokietiškąja. Minimoje apklausoje tikinčiais save įvardija tik 51% šios šalies gyventojų. O Rytų Vokietija, P. Gritėno pastebėjimu, ypač išsiskiria kaip ateistinis regionas.  2012 metais čia atlikta apklausa tarp tūkstančio vokiečių nerado nė vieno tikinčio. Nepadeda nei tikinčiųjų registracija, nei grasinimai, jog nebus teikiamos religinės paslaugos neužsiregistravusiems. Nieko nepadarysi –  sekuliarizacijos (religingų žmonių skaičiaus mažėjimas, bažnyčios ir religijos įtakos smukimas įvairiose visuomenės gyvenimo srityse ir pan.) yra objektyvus ir nesulaikomas  procesas, ir jo negali ignoruoti nei bažnyčios, kaip organizacijos, nei valstybių teisės aktai.  Iškalbingas yra postkrikščionybės (pokrikščionybės) terminas, apibūdinantis krikščioniškosios pasaulėžiūros vietą  šiuolaikinių europietiškųjų vertybių sistemoje. Šis terminas, pastaraisiais metais neretai sutinkamas užsienio spaudoje, jau vartojamas ir mūsų spaudoje.

Lietuvoje WIN/Gallup International apklausą vykdė šios asociacijos narė RAIT ( valdybos pirmininkė – Inga Nausėdienė) 2011 metų gruodžio mėnesį. Buvo apklausta daugiau negu  1000 15–74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. Tyrėjų išvada: „Lietuva patenka tarp šalių, kurių didesnė dalis gyventojų laiko save religingais ir beveik nėra ateistų. Nuo pasaulinio vidurkio nesiskiriame dalimi žmonių, priskiriančių save „nereligingiems“. Pasaulyje tokių yra 23 proc., o Lietuvoje – 22 proc. Lyginant su pasaulio vidurkiu, Lietuvoje daugiau žmonių, laikančių save religingais (atitinkamai 59 ir 69% – J.M.), nors 2005 metais tokių žmonių buvo daugiau – 75 proc.“  Kaip pastebėjote, 7%  apklaustų Lietuvos gyventojų yra  neapsisprendę ir 1% – ateistų.

Negaliu kokiais nors skaičiais ar tyrimais paneigti ar patvirtinti šių duomenų. Pacituosiu tik tikru krikščioniu save laikančio poeto Gintaro Bleizgio pastebėjimą: „Mano manymu, iš tų žmonių, kurie save vadina katalikais, tik kokie penki, daugiausia – septyni procentai  iš tikrųjų yra katalikai, ortodoksų ir reformuotosios krikščioniškos Bažnyčios atstovų tikriausiai irgi susidarytų tik kokie du ar trys procentai Lietuvos gyventojų. Taigi krikščionių Lietuvoje yra daugiausia dešimt procentų“ (Metai, 2012, gruodis, p. 86). Šią mintį patvirtintų ir tarptautinio Pew Research centro duomenys: kas penktam Lietuvos gyventojui atrodo, jog Bažnyčia turi per daug įtakos šalies politiniams gyvenimui ir tik kas aštuntas mano, kad ji yra per maža. Tikėjimas svarbus tik dešimtadaliui Lietuvos vyrų ir ketvirtadaliui moterų. Dar mažiau jų nuolat meldžiasi ir lanko pamaldas. Tuos G.Bleizgio  samprotavimus ir Pew Research centro tyrėjų išvadas patvirtina ir mano nuolat sutinkamų žmonių stebėjimai.

Vadinasi, iš tų 69-70% save įvardijančių tikinčiaisiais reiktų atimti apie 10-15 % „tikrųjų“ tikinčiųjų. Liktų apie  50% Lietuvos gyventojų,  neadekvačiai apklausose save pristatančių religingais ar tikinčiais. Kas jie? Man rodos, „praktinės filosofijos“ specialistas Valdas Kilpys Bernardinų portale būtent juos vadina naujaisiais ateistais, o patį reiškinį – naujuoju ateizmu. Anot Kilpio, jų „sąmonės mąstymo vektoriai yra maždaug tokie: religija yra svarbu, ją neigti — nesusipratimas, tačiau realiame gyvenime (darbas, šeima, mokslas ir išsimokslinimas) religijos vertybės nėra pagrindas daryti sprendimus…. Savarankiškumas ir galimybė rinktis yra jų vėliavos šūkiai, dėl kurių jie pasiryžę (ne)aukotis. Naujieji ateistai patys gali nuspręsti, kas yra gera, o kas – nelabai, ir atitinkamai pasielgti. Tačiau ieškant tinkamo sprendimo nenutiks nieko blogo, jei pasimelsi „kažkam“, tūnančiam anapus. Nors galima to ir nedaryti“ (žr. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-05-valdas-kilpys-naujasis-ateizmas/87495).

Manau, kad toks apibūdinimas, išreikštas su tam tikra ironijos doze, iš tikrųjų tinka nemažai ir JAV, kurių pavyzdžiu remiasi V.Kilpys, ir Lietuvos gyventojų daliai. Tokią poziciją šie žmonės renkasi  dėl įvairių priežasčių: dėl „patogumo“, naudingumo siekiant karjeros, politinių ar kitokių tikslų, dėl religijai palankios nuomonės, vyraujančios visuomenėje, šeimoje, darbo kolektyve, dėl noro laikytis įsigalėjusių tradicijų – bažnytinių kūdikio krikšto, santuokos, laidojimo apeigų, dėl įsikalbėto ar įkalbėto teigiamo ar net nepakeičiamo religijos vaidmens puoselėjant dorovę ar saugant nacionalines vertybes, dėl snobizmo, noro pasipuikuoti, pavyzdžiui, rengiant prabangias vestuves bažnyčioje ir pan..

Sutikdamas, kad taip charakterizuojamus žmones ne visai tiksliai apibūdina terminai religingas, tikintysis ir reikia ieškoti naujo termino jų požiūriui į religiją apibūdinti, negaliu sutikti, kad tokios socialinės grupės buvimas ir jos gausėjimas nebeatitinka, kaip rašo V.Kilpys, visuomenės sekuliarėjimo tendencijų. Priešingai – tai liudija nepaliaujamą visuomenės tolimą nuo religijos ir bažnyčios, santykių su jomis formalėjimą. Naujojo ateizmo terminas su Kilpio apibrėžtu turiniu taip pat nepriimtinas, nes jis iškreipia ateizmo  esmę apskritai. Ir „senasis“, ir „naujasis“ ateizmas pagrindiniais savo bruožais sutampa.

Galbūt iš tikrųjų Lietuvoje tik 1%  (10 iš 1000) apklaustųjų  pasisakė (pasakyčiau – prisipažino) esą įsitikinę ateistai.  Pabraukiau epitetą „įsitikinę“, nes noriu, kad  skaitytojai  atkreiptų dėmesį, jog respondentas čia klausiamas, ar jis  save priskiria aukščiausio lygio netikintiesiems, savo pažiūras propaguojantiems ir ginantiems ateistams, tuo tarpu  apie  religinį tikėjimą klausiama  nediferencijuotai. Taip, nedaug  save priskiria įsitikinusiems ateistams. Bet džiaugiuosi, kad jų vis dėlto atsirado. Juk ateizmas jau daug metų (beveik tris dešimtmečius) šmeižiamas,  niekinamas ar geriausiu atvejų ignoruojamas. Pateiksiu vieną kitą pavyzdį.

Štai Mindaugas Peleckis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys,buvęs filosofijos doktorantas, dirbęs įvairiose šiuolaikinės Lietuvos  įstaigose  ir redakcijose, seimo bei vyriausybės narių patarėju, savo internetiniame puslapyje,  recenzuodamas  publicisto  Roko Subačiaus knygą „Ties  nežinomybės  riba“  (Kaunas: „Jotema“, 2011, 367 p.),  rašo,  jog  knygoje pademonstruotas požiūris – bukas, islamofobiškas, ateistinis, paranojiškas“.  Atkreiptinas dėmesys, į kokį kontekstą įterptas žodis „ateistinis“. Jį Peleckis kaip keiksmažodį drebia autoriui, išdrįsusiam kritiškai atsiliepti apie  magiją, paramokslą, okultizmą, NSO ir pan. Pats Peleckis savo knygoje „2012: artėjanti pasaulio pabaiga? Mokslininkai ir pranašai aiškinasi, ar teisinga senovės majų pranašystė“ spiritizmą, okultizmą ir pan.  priima su pietizmu. Argi toks dvasingas žmogus gali būti tolerantiškas blaiviai mąstančiam? Beje, pats R.Subačius vengia žodžio ateizmas, o paskutinis knygos sakinys  net kontrastuoja su iš tikrųjų ateistine jo knygos dvasia. „Pasaulis, kokį jį įsivaizdavo Biblijos kūrėjai, ir XX a. suvokta grandiozinė Visata – visiškai nepalyginami dalykai. Dar didesnis, gal net begalinis skirtumas turėtų būti tarp dievo vaizdinių, kuriuos pateikia šiuolaikinės religijos, ir tikrojo Dievo, aišku, jei jis yra ir jeigu jį įmanoma suvokti žmogaus protu“ (p. 362).  Keistas sakinys   būtų ateisto lūpose, bet R. Subačius, atrodo, pripažįsta tik 2 pasaulėžiūrines pozicijas: teistinę („kurią dabar išpažįsta dauguma žmonių“, p. 362) ir deistinę („[jai] papildomų impulsų gali duoti ir mokslas, atskleidžiantis nuostabią Visatos harmoniją“ (p. 362). Ką gi – aukšta ta „nežinomybės riba“!

Tarp nereligingų žmonių populiaresnis  nei ateistas yra žodis netikintis –  netikintis į dievą prasme. Terminai  tikintis ir netikintis yra daugiareikšmiai ir nebūtinai sietini su religija. Visai suprantamas kai kurių žmonių pasakymas: esu tikintis, bet nereligingas. Įvardijęs save netikinčiu, žiūrėk, susilauksi dar komplimento: gerbiu bet kuriuos žmonių įsitikinimus. Bet pasisakyk esąs ateistas  – neretas nustebs.  Ateizmo priešininkams tai paranku. Juk, pavyzdžiui, internete pilna teiginių, kad ateizmas – tai paprasčiausias tikėjimo antipodas. Mes tikime, kad dievas yra, jūs tikite, kad jo nėra. Kitaip sakant,  jūs neturite jokių argumentų savo netikėjimui pagrįsti.

Ateizmo požiūriu, netikėjimo į dievą argumentai – daugelio mokslų (gamtos, istorijos, psichologijos ir kt.) išvadų visuma, suponuojanti ir asmeninio gyvenimo patirtimi paremtą tikėjimą šiomis išvadomis. Tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad ateizmas – tik išsimokslinusių žmonių privilegija. Tikri moksliniai atradimai,– tiek gamtos, tiek visuomenės, – visada įdiegiami į kasdieninę praktiką. Keičiantis pastarajai, keičiasi ir žmonių mąstymas, pamažu kardinaliai  pakeisdamas jų sampratą apie pasaulio sąrangą, bažnyčios ir religijos vaidmenį.  Taip buvo visais laikais. Prisiminkime kad ir prieškario Lietuvoje vykusį laisvamanių judėjimą. Šiandien šį procesą greitina visiems prieinamos masinės komunikacijos priemonės, vienaip ar kitaip perduodamos naujausius mokslo atradimus.

Vladislovo Dembskio (1831–1913), 1863 m. sukilimo dalyvio, ekskunigo, laisvamanio, antkapinis paminklas, pastatytas Šiaulių laisvamanių kapinėse 1926 metais (žr.http://snaujienos.lt/naujienos/ siauliu-kapai-senkapiai-kapinynai/28187-istorik-roma-baristait-apie-iauli-kapines-ir-kapinynus.

Lietuvos Laisvamanių draugija laisvamanių kapines steigė nesant sąžinės laisvės  ir viešosioms kapinėms priklausant bažnyčiai. Lietuvoje veikė 14 laisvamanių kapinių.

Leokadijos  Mickevičienės, paprastos tarnautojos, antkapinis paminklas, pastatytas 1993 m. Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Paminklo papėdėje išgraviruotos raidės LPKD – Lietuvos Pasaulietinės Kultūros Draugijos pavadinimo trumpinys. Ši draugija, įregistruota  Atgimimo pradžioje, buvo nusiteikusi leisti savo laikraštį, organizuoti vienišų draugijos narių laidotuves.  Deja, draugijos veiklai išblėsus, Leokadijos Mickevičienės antkapinis paminklas liko vienintelis šios draugijos egzistavimo akmeninis ženklas.

Bet tai jau argumentų kalba. Jos nemažai ateistų ir netikinčiųjųvengia ir dėl psichologinių priežasčių. Rašytojas Sigitas Parulskis knygoje  „Prieš  mirtį norisi saldaus“  vienoje esė tiksliai nusakė šiuolaikinio laisvamanio svarstymo logiką: „Mano santykiai su įvairiomis dievybėmis (pradedant Egiptu, baigiant ateiviais iš kosmoso) labai komplikuoti, bet seniai suvokiau vieną dalyką: neverta apie tas komplikacijas niekam aiškinti. Kuo daugiau aiškini, tuo kvailesnis atrodai. Todėl dabar paklaustas, ar tikiu Dievą, visuomet atsakau: taip. Be abejo. Ir gyvent kur kas paprasčiau“. (Parulskis, S.Prieš mirtį norisi saldaus, 2011, p. 86).

Aš galvoju, kad šios logikos laikosi nemaža dalis Seimo narių savo priesaiką užbaigdami žodžiais: „Tepadeda man Dievas!“  Bet čia lemia jau ne psichologinės, o politinės priežastys. Jau geriau ištarsiu šią frazę, kad ir užsimerkęs, jau geriau įstosiu į seimo narių  Maldos grupę, nors ir persižegnoti nemoku,  kad tik paliktų mane ramybėje. Juk  ne kartą  spaudoje buvo rašyta, kad katalikiškos organizacijos sudarinėja nepageidaujamų politikų sąrašus, juos šmeižia. Kai kurie dabartiniai politikai šiam šantažui pasiduoda, jie dar veikiami to šoko, kurį patyrė politinio lūžio  ir prisitaikymo metais. Bet, manau, sekant pagrindinėmis sekuliarizacijos raidos tendencijomis, tarp naujos kartos politikų bus žymiai daugiau pasaulietiškai orientuotų, su bažnyčia ir religija nesisaistančių žmonių. Be to, jie, tikiu,  bus drąsesni, nepasiduodantys pašalinei įtakai. Šias  permainas, be abejo, lems pasaulėžiūriniai pokyčiai visuomenėje. Iš sociologinių apklausų, matyti, kad jaunimo tarpe religingumas tolydžio mažėja, daugelyje bažnyčių sekmadienio mišios, kaip skundžiasi katalikiškų radijo laidų vedėjai, primena pensininkų susirinkimus.

Taigi, sekuliarizacijos, ateizacijos procesas neišvengiamas. Nebent Lietuva būtų taip nustekenta, kad jos žmonėms nieko kito nebeliktų, kaip tik melstis ir šauktis dievo pagalbos? Na,  bet toks spėjimas panašus į pasaulio pabaigos pranašystes.

Spausdinti straipsnį