Š.m. spalio mėn. 8 d., eidamas 93 metus, mirė žinomas ateizmo propaguotojas, vienas iš produktyviausių svetainės „Ateizmas ir  ateistai“ autorių, docentas Vladas Balkevičius.

Vladas Balkevičius gimė 1930 m. gegužės 10 d. Alytaus r. Pakašavo kaime mažažemio valstiečio šeimoje. Nepaisant materialinių nepriteklių, gabus jaunuolis  baigė gimnaziją, mokytojų institutą. Dirbo Šiaulių miesto laikraščio bendradarbiu, redaktoriumi. Persikėlęs į Vilnių,  dėstytojavo, studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantūroje. Ją baigęs, dirbo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros dėstytoju, be kitų filosofinių disciplinų, dėstė ir Mokslinį ateizmą. Jo religijotyriniai straipsniai dažnai buvo spausdinami to meto periodinėje spaudoje, jis buvo aktyvus ir populiarus „Žinijos“ draugijos lektorius.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Vladas Balkevičius, atgavęs tėvų žemę, su žmona Vida ir dviem sūnumis Mariumi ir Miku bei dukra Tera įsikūrė tėviškėje Pakašave. Čia jis ūkininkavo, pasistatė naują sodybą, dalyvavo seniūnijos kultūriniame gyvenime. Didžiausia jo parama buvo  bendramintė žmona Vida, buvusi jo studentė, mokytoja. Vaikai, baigę aukštuosius mokslus,  sėkmingai dirba įvairiose srityse: Mikas – Vilniaus kolegijoje, Marius – tarptautiniame banke, Tera – aukštos kvalifikacijos slaugytoja Londone. Auga anūkai.

Vlado Balkevičiaus kritinės ateistines minties negalėjo užgesinti nei šeimos rūpesčiai, nei ūkininkavimo sunkumai, nei nepalanki ateizmui atmosfera šalyje. Jis stengėsi žadinti visuomenės sąmonę, paskaitydamas, pasitaikius progai, vieną kitą paskaitą visuomenei, prasibraudamas į spaudą vienu kitu ateistiniu straipsniu. Parašė ir „Politikos“ leidykloje 2013 m. išleido eiliuotą  satyrą „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“ Tačiau svarbiausia jo tribūna buvo svetainė „Ateizmas ir ateistai“. Nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki pat šių metų rugsėjo 29 d. jis reguliariai rašė jai straipsnius, kurie susilaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Vlado Balkevičiaus ateistinių rašinių tematika įvairi, dažniausiai padiktuota laikmečio aktualijų. Štai ir paskutinis jo straipsnis svetainėje – „Karas ir krikščionybė“. Jo kūrinių specifika ir išskirtinumas – apeliavimas į Šv. Raštą, kaip krikščionių bažnyčios pozicijos įvairiais klausimais ir krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrindų pagrindą. Šventraštis V. Balkevičiui – ir kritikos objektas, ir neretai kontrargumentas šiuolaikiniams bažnyčios teiginiams ir veiklai. Biblija jam – ir „nesąmonių muziejus“, ir realaus  senovės žydų gyvenimiškosios patirties atspindys.

Analizuodamas Naująjį testamentą, ypač daug dėmesio V. Balkevičius skyrė Jėzaus istoriškumo klausimui, atskleisdamas evangelinių teiginių prieštaravimus vienas kitam bei šiuolaikinės katalikų bažnyčios piešiamam šio „dievažmogio“ paveikslui. V. Balkevičius neabjotinai pastaraisiais dešimtmečiais buvo  geriausias Biblijos žinovas ir žymiausias jos kritikas.

V. Balkevičiaus eilių knyga „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“(žr. II.2. Vladas Balkevičius: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“ – Ateizmas ir ateistai) į Lietuvos ateizmo istoriją įeis ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl formos – kandžios satyros, taiklių aforizmų. Drįstu teigti, kad Lietuvos ateizmo istorijoje – tai pakol kas vienintelė lietuvių autoriaus eiliuota satyrų knyga, pliekianti tamsuoliškumą, aklą religinį fanatizmą bei jo idėjinį šaltinį – Bibliją. Negailėjo jis satyros, sarkazmo tulžies ir religinio obskurantizmo, davatkiškumo, kad ir prisidengus modernumo skraiste, skleidėjams. Jam didžiausias pavyzdys čia buvo Vincas Kudirka.

Vladas Balkevičius buvo nuoseklus, jis neatsisakė aktyvios ateistinės pozicijos bei veiklos religinės pasaulėžiūros protegavimo bei ateistinės  nuostatos diskreditavimo laikais. Jam mokslo tiesa buvo svarbiau už viską.

Iš Vlado Balkevičiaus autobiografijos (2013)

[Vaikystė]

Gimiau 1930 m. Alytaus rajone, didiko Pakašo vardu pavadintame Pakašavo kaime, kuris 17 a. buvo miestelis, vadinamas Pakašamiesčiu, ir turėjo net savo protestantišką (reformatų) bažnytėlę. Baudžiavos laikais jis yra degęs, apnaikintas maro. Antroje šio amžiaus pusėje Lenkijos karalius Zigmuntas Trečiasis, piktindamasis „šlykščiu suklydimu persiėmusiais“ atskalūnais, kurie „atsiskyrė nuo Rymo Katalikų bažnyčios (…) ir mirusių dūšioms padaro nuoskaudų laidodami be šventų apeigų“, nusprendė greta (tik už pusės kilometro), Ūdrijos dvare, „padaryti sostą ir pagrindus Katalikų parapijos bažnyčiai“, kuri „amžinai naudotųsi visokiomis liuosybėmis ir privilegijomis“. Kaip beveik visoje Lietuvos kunigaikštystėje, taip ir Pakašamiestyje, jėzuitų ordino pastangomis, nepaisant didikų Pakašų pastangų ir paramos, reformatų bendruomenė 18 a. viduryje buvo sunaikinta.

O pirmoji vietinė Ūdrijos mokykla įsikūrė tik šio amžiaus gale, kai bažnyčios  vargonininkas ėmė mokyti būrelį vaikų skaityti maldaknyges. Nesunku suprasti, koks  tada buvo kaimo žmonių „intelektualinis“ lygis, jų pasaulėžiūra. Kelis amžius aplinkinių kaimų baudžiauninkai Ūdrijos klebono dvare dirbdavo veltui, kiti mokėdavo činšą, o šis, valdydamas stambų ūkį, turėjo dar ir samdinių, degtinės bravorą ir girdydavo kaimiečius  nuosavoje smuklėje. Kai kurie jų buvo klebonams beviltiškai prasiskolinę. Kai 19 a. pradžioje „godaus ir šykštaus“ klebono Oldakausko visus pastatus ir pačią kleboniją „prarijo ugnis, kiek buvo suspėjęs pinigų išmesti pro langus, tai žmonės ištvarstė ir nusinešiojo“ (cituojami duomenys – iš senų enciklopedinių leidinių).

Šią savo tėviškės istorijos detalę aš sužinojau jau būdamas suaugęs. Ji tik sustiprino mano laisvamanišką pasaulėjautą. O jos pradžia buvo dar vaikystėje. 1941 m. birželio 22 d. rytą, sekmadienį, aš su močiute buvau Ūdrijos bažnyčioje. Per pačias mišias ėmė drebėti jos langai. Išbėgęs į gatvę, pamačiau, kaip ties Alytumi neria žemyn lėktuvai, o po kelių sekundžių pasigirdo galingas dundesys ir į viršų pakilo dūmų stulpas. Palikęs močiutę bažnyčioje, parbėgau namo. Tėvas pasakė: „Karas“. Jau tada man kilo klausimas:  jeigu dievas yra, kodėl jis leidžia tokias baisias masines žudynes?

Po pietų ėmė dundėti ir kelias – link Alytaus važiavo virtinė pažymėtų kryžiais tankų. Tėvas, pamatęs juos, nušvitusiu veidu pasakė: „Kaip bus, kaip nebus, bet rupūžės nors neišveš“. Mat jau iš vakaro ūkininkas Pangonis, gražiai tvarkęsis savo sodyboje, įspėjo mano tėvą, kad kaimo seniūnas pagal nustatytą „limitą“ buvo priverstas užrašyti du „nepatikimus tarybinei santvarkai“ ūkininkus – jį ir tėvą – „išvežti in Sibyrių“. Tėvas nebuvo „buožė“, iki vedybų turėjo tik 7 ha žemės. Pastatai, perkelti iš sodžiaus dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, faktiškai buvo virtę lūšnomis. Pas jį jau buvo apsilankęs ir antstolis, nes dėl krizės negalėjo išmokėti dalių ištekėjusioms seserims ir grąžinti skolų, už kurias ir mamos „pasogą“ buvo pirkęs dar 7 ha žemės. Nuo varžytinių tėvą išgelbėjo tik 1940 metų įvykiai. Tačiau jaunystėje jis buvo Ūdrijos Pavasarininkų (katalikiško jaunimo organizacijos) kuopos pirmininkas. Nors faktiškai buvo abejingas religijai, bet, kaip gabus, apsišvietęs jaunuolis (daug skaitė), ieškojo kažkokios saviraiškos. Tuo jis „prie ruso“ jau buvo nusikaltėlis – „liaudies priešas“.

Karo metu vokiečiai atėmė geresnius gyvulius, grūdus. O po karo skurdą  pagilino netrukus prasidėjęs „savanoriškas“ kolūkių kūrimo košmaras. Naktimis siautėjo „miškiniai“, bet žudė ne okupantus, o dažniausiai okupuotuosius, tame tarpe ir mano dėdę Glušauską, paskirtą Navickų kaimo seniūnu. Aš, būdamas jau paauglys, pradėjau rašyti dienoraštį. Bandžiau ir eilėraščius. Beveik visi jie buvo nostalgiški, pesimistiški. [………………………………………………..].

 Labai norėjosi išsiveržti iš to kaimiško pragaro. Pavydėjau miesto žmogui, kuris taip nesimaudė purve ir mėšle kaip „mužikai“. Nieko gero nematydamas, išskyrus karvės uodegą ir „dievo kūrinius“ patalynėje ir už apykaklės, valgydamas rupią, sužiedėjusią  duoną su dirsėmis ir peliašūdžiais, žūt būt nutariau mokytis. Tačiau tėvai abejojo –  nebuvo galimybės tinkamai paremti mano užmojo, nes vieną pokario žiemą nuo bado šeimą išgelbėjo tik tėvo išauginti kažkokie lęšiukai.

Suprasdami mano troškimą, tėvai vis tik leido po vietinės Ūdrijos progimnazijos, įsikūrusios sovietmečiu, kurią baigiau 1948 m., tęsti mokslą Alytaus gimnazijoje.

[………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..].

 [Pamąstymai apie gyvenimo prasmę]

Nors organinėje gamtoje kvailumas yra būdingas tik protą turinčiai būtybei ir kiekvienam žmonijos raidos etapui yra dėsninga, natūrali, tik jam būdinga religinės mistikos forma, tačiau visada buvo, yra ir bus neišvengiamas, dėsningas „sveiko proto“ priešinimasis šiam  pasaulėžiūriniam obskurantizmui. Jis ryškiai pasireiškė jau Antikos filosofų darbuose dar  prieš Kristų. Dabar toks priešinimasis dažniausiai yra pasyvaus pobūdžio –  nesiklausoma pamokslų, nesimeldžiama, išvis nelankomos bažnyčios, ignoruojamos religinės apeigos. Toks „tylusis ateizmas“ kaip tik būdingas šiuo metu Vakarų Europai. Tiesiog nekreipiama į religiją dėmesio, ir ji savaime lieka intensyvaus, dalykiško gyvenimo nuošalėje.

Tai gal reikia palaukti, kol šie viduramžiški „vėjo malūnai“ patys sugrius? O gal reikia objektyvų, bet lėtą intelektualinės kultūros  pažangos procesą papildyti subjektyviomis pastangomis? Paspartinti jį atitinkamai pagal mokslo ir technologijų pažangą? Kiek galima kęsti vergoviniais laikais pagal  žemiškųjų despotų pavyzdį sukurptą psichiškai slegiančią viešpatavimo ideologiją? Veltui eikvoti laiką, psichinę energiją, netgi pinigus ir vis dar šliaužioti keliais prieš du kruvinus senovėje sukurtus dievus? Juk kunigėliai nesnaudžia. Jei tarybinėje mokykloje  vaikai buvo psichologinio spaudimo keliu verčiami stoti į pionierius ar komjaunimą,  tai lygiai taip pat „laisvoje“ nepriklausomos Lietuvos „pasaulietiško pobūdžio“ (pagal  Konstituciją) mokykloje jiems peršamos katalikiškos „tiesos“. Kaip mane mokė beveik prieš 80 metų Ūdrijos pradinėje mokykloje Jėzaus „stebuklų“ mokslo, taip  ir dabar į beveik tuščią mano anūko Ainio galvelę grūdama mistika. Kunigija kur kas  pralenkia buvusį sovietmečiu psichologinį smurtą – grasindama pragaru („sunkiu nusidėjimu“) tėvams, ji padaro „katalikų bažnyčios nariu“ dar kūdikį, kai jis nei proto,  nei valios neturi. Ar tas mažas vaikutis – daiktas, kieno nors privati nuosavybė?  O gal vis tik individas, besiformuojanti asmenybė? Ar vaikai neturi jokių teisių? Jei taip, tai gal iš karto pakrikštyti jį kokiu nors radikalu ar konservatoriumi?

Kodėl aš, laikydamas save šiokiu tokiu filosofijos žinovu, įlindau į religijos  daržą? Todėl, kad religija atlieka tą pačią funkciją kaip ir filosofija – formuoja žmogaus pasaulėžiūrą. Tik ji tai daro ne intelektualiniame, o emociniame, psichologiniame, nesaikingo instinkto išlikti skatinimo lygyje. Pasirodo, „šventumas“ turi ir neigiamas šaknis – egoistinį norą visada būti ir ne bet kaip – tapti „viskuo, netgi viešpatauti susiliejus kartu su „aukščiausiuoju“.

 O juk, rodos, nesunku suprasti, kad, gavę gyvybę iš tėvų ir atgyvenę savo laiką, turime perleisti gyvenimą vaikams ir anūkams. Tai kartoka tiesa, bet tik ji gali būti tinkamu orientyru gyvenime.  Štai kodėl ir nepriklausomybės metais aš sėdau prie stalo ir tapau „poetu“ – parašiau knygą eiliuota forma „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“ Jos skyriuje „Biblijos paradoksai – 200 „taip“ ir 200 „ne“ parodžiau šventraščio prieštaravimus. […………………………].

Mano gyvenimas jau beveik nugyventas. Galvoju, kad aš atlikau savo misiją. Ir sau, ir šeimai, ir visuomenei. Tai, kad Lietuvoje katalikybė tapo, anot Kauno  arkivyskupo S. Tamkevičiaus, tik ritualine religija, kad tik vos keli procentai krikščionių reguliariai lanko bažnyčias, kad lietuviai vis labiau supranta, jog, anot V. Kudirkos, jiems nedera būti avinais, yra ir mano indėlis. Griauti prasimanymus ir iliuzijas žmogaus sąmonėje – prasminga, nes tik suvokę, kas yra melas, mes galime surasti  tiesą.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį