Religiją galima apibrėžti įvairiai, taip pat ir kaip tikėjimą stebuklais. Šventajame Rašte aprašyta stebuklinga visa krikščioniškojo Dievo veikla – tiek „Tėvo“, tiek „Sūnaus“. Tiesa, juos abu savo „apsireiškimais“  lenkia Marija – „Dievo motina“, – nors šventraštyje ji taip neįvardinta ir išvis nelaikoma kažkokia deive.  XVII–XVIII a. Lietuvoje, nuslopinus Reformaciją, išaugo Marijos  garbinimas, net jos atvaizdai pradėti laikyti stebuklingais. Tačiau neverta  šių „stebuklų“ nagrinėti  jau vien todėl, kad pats Jėzus atsisakė laikyti Mariją savo motina netgi paprasta, žmogiška prasme (žr. Mk 3, 31– 35). Net ir evangelijose, išskyrus antraeilį  Marijos, kaip „Viešpaties tarnaitės“, pastojimo vaidmenį, ji retai minima.

 Stebuklai – tai pagrindinis religinio tikėjimo motyvas. Naujojo Testamento leidėjai rašo: „Morkaus evangelijos  (tai pirmoji, seniausioji evangelija – V.B.) uždavinys – įtikinti  pagonį klausytoją, kad Jėzus iš Nazareto tikrai yra Dievo Sūnus. Todėl autorius ypač iškelia Jėzaus stebuklus“ (Naujasis Testamentas,  Kaunas, 1986, p.  102). Evangelijose jų pateikta  gana daug – pradedant Jėzaus valdžia piktosioms dvasioms ir baigiant jo paties prisikėlimu iš mirties.

 Ko verti  tie  jo „nuostabūs darbai“? Trumpai paanalizuokime.

  1. Pirmąjį stebuklą Jėzus, kadangi pats buvo vyno mėgėjas (žr. Lk 7, 34), padarė alkoholizmo plėtros intencija. Kanos vestuvininkai jau buvo gerokai įkaušę, bet jiems vis dar buvo negana. Ir štai stebuklas – Jėzus papildomai vaišina juos iš vandens išgautu aukštos kokybės vynu. Iš kur tokia labdara?

         Krikščionybės tyrinėtojas Maiklas Beidžentas (Michael Baigent) savo knygoje „Jėzaus byla“ (liet. k. 2008 m.) tvirtina, kad tai buvo paties Jėzaus vestuvės, nes kitaip evangelistui nebūtų reikalo slėpti  jaunikio vardą, o  Jėzui nebūtų reikalo rūpintis ne savo svečių poreikiais. Be to, vestuvėse dalyvavo   ne tik jo motina, bet ir mokiniai. Įsidėmėtina, kad prievaizdas taip kreipėsi į Jėzų: „Kiekvienas  žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki  šiolei“ (Jn 2, 10). Vadinasi,            prievaizdas žinojo, kas ir kodėl juos taip dosniai vaišino.

 Slepiama tiesa artima melui. Tai viena. O antra – bet kokia, net ir stebuklinga, kvaišalų gamyba nėra nei naudingas,  nei garbingas užsiėmimas. Jėzus turėjo numatyti, kokią vietą užims  girtuokliavimo varžybose jam gimininga „Marijos žemė“.

  1. Nepaisant Jėzui žydų daromo priekaišto – „gydytojau, pats pasigydyk“ – gausiausias Jėzaus padarytų stebuklų asortimentas – ligonių išgydymas. Kodėl net ir dabar jis populiarus? Žmogus ypač tais laikais nesuprato, nei kodėl jis suserga, nei kodėl pagyja. Kadangi kiekviena liga buvo laikoma piktosios dvasios apsėdimu, Jėzus išvarydavo iš žmogaus nelabąjį  –  ir ligos kaip nebūta. Iš savo draugės Marijos Magdalietės jis išvarė net septynis demonus (įdomu, kas ir kaip juos į ją įvarė). Vadinasi, ji sirgo septyniomis ligomis. Bet susitvarkyti su septyniais raguotais ligų sukėlėjais, kaip matysime vėliau, Jėzui buvo vieni niekai. Egzorcistai dar ir dabar, nors jau ne viduramžiai, išvarinėja velnius iš psichinių ligonių, o patys, matyt, nesuvokia, kad ne tik jų pacientams reikėtų kreiptis į psichiatrą.
  1. .Įdomus  Jėzaus santykis su velniais. NT-te rašoma, kad velnias vargšą Jėzų (krikščionių „Dievą“?) keturiasdešimt dienų tampė kur norėjo: ir  dykumoje, ir ant kalno, ir net ant šventyklos stogo (žr.  Mt  4, 1 – 11). Todėl ir Jėzus neliko skolingas –  visą  legioną velnių suvarė į du tūkstančius kiaulių, kurios šoko į ežerą ir prigėrė, o apsėstasis, kentėjęs nuo dviejų tūkstančių ligų, pasijuto esąs  sveikas kaip ridikas. Tačiau čia, be abejotino velnių  ir ligų kiekio, kyla dar toks neaiškumas – ar Jėzus liko nenubaustas už svetimos bandos sunaikinimą? Tikriausiai ne, nes  nei žydai, nei arabai šių „nešvarių gyvulių“ paprastai neaugindavo. Milijonai krikščionių skaito evangelijoje šią kiaulišką istoriją (žr. Mk 5, 9 – 13) apie velniškai nelaimingus gyvulius rimtais veidais ir neraudonuoja. Kai kurie teologai tokį „Dievo žodį“ laiko žemos evangelistų kultūros ir „netobulos kalbos“ išdava, nors ir patys linkę tikėti, kad velnias („ko gero“?) yra.
  1. Prisiminkime mergaitės prikėlimo iš mirties stebuklą. „Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: ‚Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega‘. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus (…), jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Mergaite, sakau tau, kelkis!” Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti” (Mk 5, 38 – 41). Šiame tekste yra keistų momentų. Visų pirma, kodėl Jėzus sako, kad mergaitė nėra mirusi,  o tik miega. Jeigu tai tiesa, tai stebuklo nėra. O jeigu netiesa, ką tai reiškia? Situacijos ar paties Jėzaus  nerimtumą? Kodėl reikėjo išvaryti žmones iš patalpos, jeigu nėra reikalo slėpti „stebuklą“? O evangelisto  tvirtinimas, kad čia pat  verkiantys žmonės juokėsi iš jo, verčia manyti, kad nelogiškas ir nerimtas yra  pats šio „stebuklo“  aprašymas.
  1. Jėzus išgydė nebylį, „palietęs seilėmis jo liežuvį“ (Mk 7, 33 ), ir neregį – „jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė neregio akis“, ir žmogus praregėjo (žr. Jn 9, 6). Kaip šiuolaikinė medicina vertintų tokį „higieniškai originalų“ tepalinio gydymo metodą? Matyt, tada tokia „netradicinė medicina“, kurios dabar nedrįstų imtis net šarlatanai, dar nekėlė pasibjaurėjimo.
  1. Įtartinas ir Jėzaus draugo Lozoriaus „prikėlimo“ vaizdas. Rašoma, kad, sužinojęs apie jo mirtį, „Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: ‚Štai kaip jis jį mylėjo.!’ O kiti sakė: ‚Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?‘ (…). Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: ‚Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos kaip jis miręs’. (…). Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jn 11, 35 – 44).
    Čia glūdi visa eilė alogizmų. 1. Ko Jėzui sielvartauti ir net verkti, jeigu jis žino, kad prikels Lozorių iš  mirties? 2.  Žmonės pagrįstai stebėjosi –  kodėl jis leido savo draugui numirti ir laikyti lavoną kape, pakol jis ėmė dvokti? 3. Kam reikėjo „šaukti galingu balsu“– ar numirėlis kitaip būtų neišgirdęs? 4. Kaip galėjo jis įvykdyti Jėzaus   komandą aprištomis kojomis ir apvyniotu veidu? 5. Nuostabiausia tai, kad, pasirodo, ne Jėzus daro stebuklus – jis tik dėkoja (iš  anksto) „Tėvui“, kad šis išklausė (nors dar  neišklausė) jo prašymą. 6. Pagaliau iš paties Jėzaus  pripažinimo aišku,  kad visa ši nelabai skanaus kvapo istorija (kiti trys evangelistai net nemini šio nepaprasto „stebuklo“) Jono, didžiausio fantasto tarp  evangelistų, buvo  sugalvota tam, kad žydai ir pagonys pripažintų Jėzų Dievo pasiuntiniu.
  1. Garsųjį duonos padauginimo „stebuklą“ paneigia štai kas. 1.Jeigu Izraelyje būtų buvęs toks nuostabus duonos iš nieko gamintojas, jį romėnai būtų iš po žemių atkasę savo pusalkanei armijai išlaikyti.   2. Evangelistas pripažįsta,  kad net jo „mokiniai  nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis buvo nenuovoki“ (Mk 6, 51– 52).  Bet juk jie patys, esą,  išdalino duoną 5.000 žmonių („neskaitant moterų“) ir po to pririnko dar dvylika pintinių duonos gabaliukų.  Kokia prasmė rankioti trupinius, kai duona tonomis verčiasi iš stebukladario rankų?  3. Patys mokiniai, būdami alkani, maitinosi ne stebuklinga duona, o skynė pakelėje javų varpas ir valgė jas net šabo metu (žr. Mt 12, 1).
  1. Pats būdamas alkanas jų mokytojas prakeikė figmedį, nors „buvo  dar ne figų metas“ (Mk 11, 13), ir jis bematant išdžiūvo. Tai jau visiškai kurioziškas stebuklas – kuo gi prasikalto vargšas vaismedis „gerajam ganytojui“, jeigu dar negalėjo duoti vaisių? Ir kaip atrodo tokia „dieviška“ veikla gamtosaugos požiūriu?
  1. Dar vienas pokštas – Jėzaus vaikščiojimas vandens paviršiumi. Evangelijoje teigiama, kad mokiniai manė, jog tai šmėkla, ir išsigandę ėmė šaukti (žr. Mk 6, 48 – 50). Gal jiems iš tikrųjų pasivaideno? Internete yra ironiška nuotrauka.

 

Po ja parašyta: „Only three men in History have walked on water: Jesus, Peter and Anselmo. Only nselmo has the pikture“. („Tik trys žmonės istorijoje ėjo vandens paviršiumi: Jėzus, Petras ir Anzelmas. Bet tik Anzelmas turi nuotrauką“).

  1. Ir dar – Jėzus su kvalifikuotų žvejų brigada pagavo 153 žuvis. Tik šį „stebuklą“ vieni evangelistai aprašo Jėzaus viešosios veiklos pradžioje, o tariamasis Jonas (nors nemokėjo rašyti, žr. Apd 4, 13) –  jau po to, kai Jėzus, skubiai nuimtas nuo kryžiaus ir išlikęs gyvas, pabėgo į Galilėją ir kai jam jau visiškai ne žuvys rūpėjo (žr. Jn  21, 4 – 13). Jis taip buvo pakeitęs savo išvaizdą, kad ilgai „mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama“ (Jn 21, 4). Tai nuo ko jis slėpėsi? Nuo žuvų?
  1. Turbūt neverta detaliau analizuoti dar vieno kuriozo: Jėzui numirus ant kryžiaus, „atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt 57, 52). Kokie nemandagūs tie neįvardinti „šventieji kūnai“: išlindo iš rūsių be eilės, nelaukė, nė kol prisikels pats „švenčiausias kūnas“. Todėl tikriausiai teko jiems sugrįžti atgal į rūsius (evangelistas nedrįso toliau aiškinti šio pramanyto kraupaus vaizdo).
  1. Paties didžiausio stebuklo – Jėzaus „prisikėlimo“ – deja, niekas nematė, todėl nelieka pagrindo taip teigti. Visa žmonijos istorinė praktika, visi faktai be jokios išimties rodo, kad „prisikeliama“ tik „prigulus“ arba „išsimiegojus“. O numirus jau nėra kam net pajudėti (Detaliau apie „prisikėlimo“ pramaną žr. http://ateizmasirateistai.lt/paslaptinga-karalyste-2/).

Kaip matome, dangiškojo cirko žemiškieji pokštai atrodo prastai, Vien rimtai kalbėti apie juos būtų nerimta. TV laidai „Anapus čia ir dabar“ tema „Religija ir satyra“ (2018, birželis) medžiagos netrūks ir ateityje, tik vietoj teorinių postringavimų, kurie tikintiesiems nelabai „įkandami“, derėtų daugiau naudoti konkrečius faktus bei argumentus.

Iš septynių senovės „pasaulio stebuklų“, padarytų žmogaus rankomis dar prieš mūsų erą, išliko Cheopso piramidė. O iš Jėzaus antgamtiškų pokštų gausos neliko nieko: vynas išgertas, žuvys suvalgytos, 2.000 demonų, suvarytų į kiaules, nuskendo, „išgydytieji“ ir „prikeltieji“ vėl susirgo ir numirė. O pats apsišaukėlis „žydų karalius“, vos ne vos išlikęs gyvas po konfrontacijos su valdančiaisiais ir sukelto šaršalo Jeruzalės šventykloje, pakeitęs savo išvaizdą, dingo kaip į vandenį.

Stebuklai –  tik įsivaizduojami, tikrovėje visiškai neįmanomi dalykai. Visi jie – gryna iliuzija ir pramanas. Deja, kas yra šio religinio melo asmeninis kūrėjas, kartais nustatyti  ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jo „kūrėjas“ dažniausiai būna kolektyvinis –  į prietarus linkusios liaudies  masės.  Jau vien dėl pilkos gyvenimo rutinos tokiems žmonėms norisi  ko nors pribloškiančio, netikėto. Stebuklai  daug kam pageidautini  ne tik kaip nuostabūs, nepaprasti, bet dažniausiai ir labai naudingi žmonių gyvenimui  įvykiai.  Bet šioje lengvatikių masėje kartas nuo karto suspindi ir naujo, dar „šventesnio“ melo žvaigždė. Tokia žvaigžde evangelistai padarė ir paprastą stalių iš Nazareto, nesėkmingai bandžiusį  maištauti prieš žydų vadovybę.

Stebuklų „problema“ pasaulėžiūroje reikšminga tik tuo, kad jos sprendimas išreiškia takoskyrą tarp mistinės ir realistinės pasaulėžiūrų. Be stebuklų nėra ir negali būti religijos. Tačiau realistams stebuklai – ne problema, nes jie pasaulį suvokia be jokių fantastinių priedų.  „Priimk dalykus taip, kokie jie yra“ („Take things as you find them“) – paprasta, bet taikli anglų išmintis.

Kas yra stebuklas? Teologinis apibrėžimas – „tai Dievo veikimas prieš gamtos dėsnius“ (Lellote. Gyvenimo problemos sprendimas. K.:  Šviesa, 1990, p. 100). Bet juk  pats Dievas, esą, nustatė „dėsningą pasaulio tvarką“. Tai ar įmanoma tą tvarką pažeidinėti? Kiek „gudresnis“ apibrėžimas – kad tai antgamtinės kilmės realūs gamtos įvykiai. Kitaip sakant, stebuklas yra antgamtiškas gamtiškumas. Tai tas pat, kas sakyti: juodas baltumas. O bandymas per daug plačiai apibrėžti stebuklus kaip „nepaprastus įvykius“ faktiškai yra jų paneigimas. nes kuo nors stebėjimasis, arba atvirkščiai, – grynai subjektyvus dalykas.

Pasaulis yra tik vienas – gamtinis. Jame vykstantys procesai yra natūralūs, objektyvūs, iš esmės neišvengiami. „Antgamtė“ kaip fikcija gali egzistuoti tik mistikų vaizduotėje. Todėl bandyti  draskyti  mokslo atskleistus dėsnius  nepatartina – atšips nagai. Bažnyčia dabar jų jau ir nepuola, atvirkščiai, bando prisitaikyti prie mokslo duomenų, nors kartu vis dar tebevaizduoja, kad religinė „išmintis“ yra aukščiau už mokslinį žinojimą.

.Žodžiu, „antgamtiško įsikišimo“ į tikrovės tapsmą problema atkrenta pati savaime. Diskusija apie stebuklus faktiškai neturi savo objekto. Yra tik tušti, anot Jobo, „vėjo žodžiai“ (žr. Job 16, 3).

Baigiant  kalbą apie Jėzaus „stebuklus“, verta  įsidėmėti  jo paties pripažinimą: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30).  Šiuos žodžius patvirtino ir jo elgesys.  Kai  fariziejai pareikalavo ženklo iš dangaus, „atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė:  ‚Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums:  ženklo šiai giminei nebus duota!‘ Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą“ (Mk 8, 11 – 13). Vadinasi, kai žydai reikalavo iš Jėzaus parodyti stebuklą, jam teko tik gailiai atsidusti, pripažinti, kad stebuklo nebus, ir pasišalinti. Tačiau šios vietos Morkaus evangelijoje, kuri kaip dulkes nupučia visus Jėzaus „stebuklus“, t. y. paneigia evangelistų prasimanymus, krikščionys stengiasi nematyti. Bijo, kad krikščionybė visai gali netekti savo aureolės.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį