Žinoma filosofinės literatūros leidykla  „Jonas ir Jokūbas“ 2017 metais išleido žymiausio  17 a. Europos mąstytojo Barucho (Benedikto) Spinozos (1632–1677) veikalą „Teologinis-politinis traktatas“.

Veikalo  vertėjas iš lotynų kalbos Laurynas Adomaitis, pristatydamas jį LRT Plius laidoje  „Anapus čia ir dabar“, reiškė viltį, jog toks reikšmingas veikalas turėtų sukelti visuomenės susidomėjimą ir susilaukti platesnio aptarimo. Bet vargu ar tai įvyko? Aukštosiose mokyklose, kuriose dėstomas  koks nors filosofijos istorijos  kursas, daugiausia dėmesio skiriama vienaip ar kitaip religiją palaikančioms filosofijos kryptims.  Ateistinėmis idėjomis savo teorijas grindžiantys autoriai arba nutylimi arba sumenkinama jų reikšmė. Masinės žiniasklaidos priemonės elgiasi panašiai.  O visuomenė, ypač jaunimas, dabar nemėgsta skaityti ilgų tekstų,  didelės apimties knygų. Dabar žiūrėjimo, o ne skaitymo metas.

Tačiau Spinozos veikalas vertas būti perskaitytas ir apmąstytas, nors skaitytojui ir tenka nelengvas uždavinys – išlukštenti mąstytojo mintis iš  XVII a. būdingo mąstymo, sąvokų luobo. Bet kartu reikia pasakyti, kad veikalas parašytas įdomiai, polemiškai, vaizdinga kalba. Ir vertėjas vertas pagyrimo, puikiai atlikęs savo darbą. Vertimas sklandus, vaizdingas,  lengvai skaitomas.

Verta skaityti Spinozos veikalą ir dėl to, kad geriau suprastum paties Spinozos likimą. Juk jis 1656 m. buvo pasmerktas ostrakizmui – atskirtas nuo Amsterdamo žydų bendruomenės, nė vienas žydas negalėjo su juo bendrauti, pragyvenimui turėjo užsidirbti šlifuodamas stiklus linzėms. Susirgo džiova. Anksti mirė. Nors  gyvenimo pabaigoje jam ir buvo siūloma užimti Heidelbergo universiteto katedrą su sąlyga, kad jis nelies valstybinės religijos. Be to, kad pagerintų savo padėtį, jam buvo patariama  vieną iš savo veikalų dedikuoti Prancūzijos karaliui. Ir vieno, ir kito jis atsisakė: „Aš savo kūrinius skiriu tik tiesai“.

Pagrindinis B. Spinozos  veikalo „Teologinis-politinis traktatas“ tikslas – atskleisti, kas yra dievas, koks yra religinio tikėjimo turinys ir reikšmė žmogaus ir valstybės gyvenime. Tyrimo metodas – bešališka pačios Biblijos analizė, o ne teologų, kunigų, rabinų komentarai ir teorijos.

Pagrindinė išvada, nulemianti visas kitas, yra ši: apie dievą  mums patriarchai  ir pranašai nepasako nieko, ką mes galėtume priimti kaip tiesą.  Vienintelis Biblijos pasakojimas, kurį  dėmesio vertu laiko Spinoza, tai Biblijos žinia apie Mozės išgirstą žodį iš degančio krūmo: Jahvė (liet. aš esu tas, kuris esu“). „Mozė Dievą laikė esiniu, kuris visada egzistuoja, egzistavo ir egzistuos. Dėl to jis Dievą vadina Jehovos vardu – hebrajiškai jis išreiškia šiuos tris egzistavimo laikus“, – rašo Spinoza (p. 105).  Kas gi tai galėtų būti? Gamta, – atsako Spinoza.

Panteizmas. „Dievo vadovavimą suprantu kaip tvirtą ir nekintamą gamtos tvarką, arba visų prigimtinių dalykų tarpusavio sąryšį. …. universalūs gamtos dėsniai, pagal kuriuos viskas vyksta ir kurie viską determinuoja yra niekas kitas kaip amžini Dievo sprendimai, kurie visada laikosi amžinosios tiesos ir būtinumo. Taigi ar sakysime, kad viskas vyksta pagal gamtos dėsnius ar pagal Dievo sprendimą ir vadovavimą, turėsime omenyje vieną ir tą patį“ (p. 121), –  rašo Spinoza, taip sutapatindamas Dievą su gamta,  arba ištirpindamas Dievą gamtoje, ir kartu paneigdamas teistų teiginius apie dievo transcendiškumą (anapusybę) ir deistų dievo kaip pirminio postūmio idėją.

Spinoza pažengė  toliau ir už Dž. Bruną, kuris kaip eretikas inkvizicijos  buvo sudegintas ant laužo 1600 m.  Brunas laikė dievą ne transcendentišku, o imanentišku, t.y. vidine, persunkiančia visą būtį esybe. Kad ir paradoksalu, šiandieninė modernizuota katalikiškoji teologija dievo imanentiškumo idėją jau yra savotiškai absorbavusi, keistai supynusi su jo anapusybės idėja. Iš čia ir neišvengiamas teologinis prieštaravimas, nes visas kultas orientuotas į anapusinę antgamtinę būtybę.

Spinozos panteizmas amžininkų nedviprasmiškai buvo įvertintas kaip ateizmas. Kodėl?

Istorinis Biblijos tyrimo metodas. Pirmiausia Spinoza atmetė žydų talmudistų ir krikščionių biblistų idėją, jog Šventasis Raštas yra žydų pranašams tiesiogiai dievo įkvėptas, tiesiogiai dievo apreikštas žodis, nekintanti, amžina tiesa,  ir įtvirtino istorinio Biblijos tyrimo metodą. Mąstytojo nurodytos Biblijos tyrimo gairės yra gyvybingos ir šiandien. Analizuojant  Bibliją, būtina atsižvelgti į  istorinę senosios žydų kalbos raidą, nustatyti istorines aplinkybes, kurioms esant kuri nors iš Senojo Testamento knygų buvo parašyta, įsigilinti į to meto žmonių pasaulio supratimą, pačių pranašų interesus bei charakterio ypatybes, pasekti, kaip kito pirminiai rankraščiai, kas išnyko, o kas buvo suaktualinta ir pradėta laikyti šventomis tiesomis, kada knygos buvo sujungtos į vieną visumą, kas tai padarė. Žinoma, Spinoza nebuvo pirmasis  kėlęs šiuos klausimus. Čia prisimintinas kad ir anglų filosofas Tomas Hobsas bei jo žymusis „Leviatanas“ (1651). Bet Spinoza sukūrė nuoseklią istorinio Biblijos tyrimo sistemą ir puikiai ja pasinaudojo bei padarė nedviprasmiškas ateistines išvadas Štai keletas jų:

Pranašavimas yra ne tobulesnio proto, o lakesnės vaizduotės reikalas (p.63) / Turiu prisipažinti, jog nežinau, kokie gamtos dėsniai leido tokiam pažinimui. Galėčiau pasakyti, kaip kiti daro, kad jie atsirado dėl Dievo galios, tačiau tai skambėtų kaip tauškalai (p. 79) / …ženklai arba įrodymai atsirasdavo sulig pranašo įsitikinimais ir sugebėjimais. Juk ženklas, kuris vieną pranašą padaro tikrą dėl savo pranašystės, kito, kuris galvoja kitoniškai, gali visai neįtikinti (p. 89) / Dievas neturėjo jokio konkretaus kalbėjimo stiliaus ir sulig kiekvieno pranašo išsilavinimu ir gebėjimais buvo tai sąmoningas, tai glaustas, tai griežtas, tai grubus, tai išsamus, tai mįslingas“ (p. 93) / Dievas įstatymą davė tik tiems. kuriems trūksta proto ir prigimtinio mąstymo pamokymų (p. 111) / Dievą galima aprašyti kaip įstatymų leidėją, valdovą ir vadinti teisingu, gailestingu ir pan. tik pagal liaudies supratimo lygį (p.169).

Moralės pagrindas.  Jo, anot Spinozos, reikia ieškoti žmonių interesuose, glūdinčiuose  jų, kaip gamtos dalies, prigimtyje.

„Prigimties teisę ir principus aš suprantu kaip kiekvieno atskiro daikto prigimties dėsnius, leidžiančius mums suprasti, kaip kiekvienas individas yra gamtiškai apspręstas egzistuoti ir veikti tam tikru būdu. Pavyzdžiui, žuvys iš prigimties yra apspręstos plaukioti.  ….Aukščiausias gamtos įstatymas sako kad kiekvienas daiktas savaime siekia išlaikyti būseną, kurioje yra, ir kad jis tai daro tik savo, o ne kitų atžvilgiu“ (p. 481).

Žmogaus dorovės pagrindas – tai ne tik prigimtinis troškimas išsilaikyti ir laimingai gyventi, bet ir suvokimas, kad  žmonės „be tarpusavio pagalbos ir protingo gyvenimo būdo neišvengiamai gyvena nelaimingai“. Todėl jie „vardan saugaus ir gero gyvenimo privalo susivienyti,  turi siekti, kad teisė, kurią kiekvienas iš prigimties turi į viską, priklausytų visiems bendrai“ (p. 487). Prigimtinę būklę reikia laikyti ankstesne už religiją, kadangi „niekas iš prigimties nežino, kad privalo paklusti Dievui“  (p. 55), Prigimtinę būklę reikia matyti be jokio tikėjimo, be įstatymo ir todėl be nuodėmės ir neteisybės (žr. p.505)

Jeigu visi žmonės vadovautųsi protu, tai vyrautų visuotinis gėris, betgi toli gražu taip nėra, dauguma žmonių linkę pasiduoti įvairiam blogiui, asmeninių interesų tenkinimui.

Dorovė ir religija. Ką daryti? Mažai čia ką padės pačios griežčiausios bausmės.„Kol tik žmonės veikia genami baimės, tol jie daro tai, ko labiausiai nenori, nors ir neturi tam jokio tikslo ar pagrindo, jie tik bėga nuo kartuvių“ (p.191). Žinoma, daug ką gali duoti protingi, žmonėms naudingi  valstybės įstatymai. Tačiau – svarbiausia – suverenas (valdovas)  turi įtikinti liaudį ar bent jau iš visų jėgų stengtis įtikinti, kad turi kažką aukščiau žmogiškos prigimties“ (p. 191). Ir čia nepamainomą vaidmenį, Spinozos nuomone, gali ir turi suvaidinti religija ir bažnyčia.  Per visą knygą raudona linija eina mintis: „Yra vienintelis apreikštojo objekto dalykas – paklusnumas (p.41). Nors Šventojo Rašto istorijos ir pamokymai „negali duoti jokio aiškaus dalykų pažinimo, nei išmokyti, kas yra Dievas ir kokiu būdu jis viską palaiko ir tvarko ir kaip rūpinasi žmonėmis, jų vis dėlto pakanka žmonėms pamokyti ir apšviesti tiek, kad tai paliktų paklusnumo bei atsidavimo įspūdį (p.201). „ Liaudžiai reikia žinoti tik tas istorijas, kurios jų sielas paskatina paklusti ir atsiduoti“ (p. 203). Žodžiu, religija reikalinga kaip moralinis veiksnys tiems, kurie nesugeba vadovautis savo protu, reikalinga valstybei, kad išlaikytų savo status quo.

Tokia Spinozos nuostata buvo apspręsta to meto aplinkybių. Vyravo religinė pasaulėžiūra bei  juodžiausi prietarai  „po pamaldumo kauke“, švietimas liaudžiai buvo neprieinamas, dar tik sklaidėsi viduramžių sutemos, kiekviena laisvesnė mintis persekiojama, nors Olandijoje ir buvo kiek laisviau. Spinoza buvo realistas. „Liaudies nuo prietarų išgelbėti neįmanoma, kaip neįmanoma išvaduoti ir nuo baimės“, – rašė jis. Religijos, biblinių mitų dorovinės vertės pripažinimas  buvo  ne tik duoklė savo laikmečiui, bet ir bandymas sušvelninti savo dramatišką padėtį. Tačiau žvelgdamas į praeitį, Spinoza darė visai kitas išvadas apie religingumo dorinantį vaidmenį. Štai viena kita iš jų:

Tiek visi judėjai, tiek ne judėjai visada buvo tokie patys, ir visais laikais dorybė buvo retai sutinkama (p.405). / Dažnai mane stebindavo,  kad žmonės, kurie vaizduojasi išpažįstantys krikščionybę, o tai yra meilę, džiaugsmą, taiką, susilaikymą ir rūpestį, vis aršiau pykosi ir nuolat vienas kitam reiškė pagiežą, netgi taip, kad žmogaus tikėjimą tapo lengviau atpažinti iš neapykantos, o ne iš išpažįstamų dorybių (p.33) / Atrodo, kad gyventi pagal Šventojo Rašto mokymą liaudžiai rūpi mažiausiai iš visų dalykų. Visi tik stengiasi parduoti savo prasimanymus kaip Dievo žodį ir tokiu būdu, prisidengiant  religijos vardu, paveikti kitus pagal savo įsivaizdavimą (p. 249).

Ar ne šiuolaikiška žodžiai?  Šiuolaikiškas ir tas Spinozos veikalui būdingas sarkazmas:„…tikėjimas reikalauja ne tiek teisingų, kiek pamaldžių dogmų, t. y. tokių, kurios skatina paklusnumą, nors tarp jų daug tiesos net neprimenančių dalykų. Svarbu, kad tik tas, kuris šiomis dogmomis tiki, nesuprastų, jog jos neteisingos, kitaip būtinai atsidurs tarp maištaujančių“  (p. 447).

 Religija ir mokslas. B. Spinoza be kompromisų stoja į mokslo pusę. Nesutaikomus mokslo ir religijos prieštaravimus jis įžvelgia pačioje jų esmėje. Jis rašo:

„…tarp tikėjimo, arba teologijos, ir filosofijos [XVII a. gamtos mokslai dar nebuvo diferencijavęsi nuo filosofijos –  J.M.] nėra jokio ryšio ir jokio panašumo, o dabar visiems, kas žino šių dviejų mokslų tikslą ir pagrindą, jau aišku, kad jie skiriasi kaip diena ir naktis. Juk filosofijos tikslas yra niekas kitas, kaip tiesa, tačiau tikėjimo, kaip jau su kaupu įrodėme, – paklusnumas ir pamaldumas (p. 455).

Filosofas atmeta  ir žydų kabalistų  tvirtinimus, kad neaiškūs, dviprasmiški Biblijos posakiai  žymi giliausias paslaptis, ir krikščionių  biblistų išvedžiojimus apie ypatingą juos apšviečiančią šventąją dvasią. „Nežinau, ar jie tai sako iš kvailumo, ar iš bobiško pamaldumo, ar arogancijos ir piktavališkumo“, – rašo apie pirmuosius (p. 343), o antrieji, anot Spinozos,  „bėga slėptis už šventenybės skraistės bijodami kad filosofai argumentais jų nenugalėtų ir viešai neišjuoktų“ (p. 477).

Sąžinės ir minties laisvė. Proto laisvė yra prigimtinė žmogaus teisė ir priklauso nuo gamtos dėsnių, todėl turi būti besąlygiškai užtikrinta. Tai mintis, kuri vienaip ar kitaip skamba kiekviename Spinozos veikalo skyriuje, galima sakyti, yra jo širdies šauksmas ir maldavimas, diktuojamas jo paties likimo.  Jis su nuoskauda ir viltimi rašo:

„Visų žmonių bendra bėda yra ta,  kad jie savo mintis nusprendžia išreikšti kitiems, nors ir kaip reikėtų tylėti, todėl valdžia, kuri atima laisvę kiekvienam kalbėti ir dėstyti ką nori, yra pati žiauriausia, o ta, kuri kiekvienam tą laisvę suteikia, yra nuosaiki“ (p. 613).

Spinoza priklausė tiems mąstytojams, kurie dėl naudos ar patogumų negalėjo tylėti, negalėjo neišsakyti savo atrastos ir išgyventos tiesos. Jis tikėjo, kad minties laisvė vieną dieną taps realybe.

Didysis olandų mąstytojas Benediktas Spinoza gyveno ir kūrė dviejų epochų – nueinančios feodalinės ir ateinančios kapitalistinės – sandūroje. Šios istorinės aplinkybės išraiška – jo panteistinė pasaulėžiūra ir panteizmas kaip istorinė ateizmo forma. Mąstytojo nuolaidos religijai moralės srityje taip pat atsirado dėl šių aplinkybių. Stiprėjanti buržuazija netrukus iškels naują mąstytojų kartą, kurią jau be išlygų galime pavadinti ateistais, nedarančiais jokių nuolaidų bažnyčiai ir religijai bei keliančiais bažnyčios atskyrimo nuo valstybės idėją. Tai visų pirma XVIII a. kovingieji prancūzų materialistai ateistai – Žiuljenas Lametri, Polis Anri Holbachas, Deni Didro, Klodas Adrianas Helvecijus ir kt.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį