Česlovą Juršėną (g. 1938) daug kas atsimena kaip politiką, ilgametį Seimo pirmininką, vieną iš socialdemokratų partijos lyderių. Neeilinis žmogus, stovėjęs Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje pradžioje kaip žurnalistas, vėliau kaip politikas. Talentų jis turėjo daugybę, garsėjo savo iškalba, žodžio valdymu, taktu, buvo puikus šachmatininkas, kelis metus net ėjęs Lietuvos šachmatų federacijos prezidento pareigas. Iš Seime dirbusių pažįstamų kažkada esu girdėjęs, kad Č. Juršėnas pažinojo kiekvieną Seimo valytoją, su visais pakalbėdavo, žinojo apie kiekvieno šeiminę padėtį, vaikus ir pan. Tie mano pažįstami sakė, kad tai yra tik poza ir jog Seimo pirmininkas taip elgiasi siekdamas kažkokių siaurų tikslų, pvz., pigaus populiarumo. Galėjo būti ir kitaip: jis buvo paprastas ir komunikabilus žmogus, toks ir liko net ir tapęs Seimo pirmininku.

Č. Juršėnas jau geras dešimtmetis nebedalyvauja aktyvioje politikoje. Pats laikas rašyti memuarus. Neseniai knygynuose pasirodė jo knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“. Mus domina vienas šios knygos skyrius „Dievo ir bažnyčios reikalai“.

Kaip žinoma, Č. Juršėnas sovietinėje Lietuvoje buvo komunistas, CK narys, o tais laikais ateizmas buvo vienas iš komunizmo privalomų atributų. Prasidėjus nepriklausomybei, dalis komunistų „atrado“ Dievą, dalis teigė, kad visą gyvenimą buvo nuoširdžiai tikintys, tačiau negalėjo praktikuoti, o dalis išliko laisvamaniais. Č. Juršėnas yra vienas iš nedaugelio pastarųjų ir nevengia pabrėžti, kad yra laisvamanis. Štai ir lietuviškame Vikipedijos puslapyje yra parašyta, kad jis yra laisvamanis.

Savo knygoje Č. Juršėnas aprašo savo santykį su bažnyčia. Augo jis gana religingoje šeimoje, buvo gabus vaikas, ir tėvai norėjo jį leisti į kunigus, tačiau jis buvo netikintis ir pasirinko žurnalistiką, ir taip supykdė savo tėvus. Kaip savo netikėjimo motyvą jis nurodo Bažnyčios klaidas ir nusikaltimus – kryžiaus karus prieš lietuvius ir prūsus, prūsų genocidą, inkviziciją, raganų deginimą, propinaciją ir pan. – taip pat kunigų veidmainystę. Sovietiniu laikotarpiu Č. Juršėnas užėmė įvairias pareigas komunistų partijos aparate ir daugiausia buvo atsakingas už informacijos sklaidą. Būti komunistu ir ateistu buvo savaime suprantama. Visgi skaitant tą knygos skyrelį neapleidžia jausmas, kad Č. Juršėnas jaučiasi kaltas dėl savo praeities. Štai jis teigia: „Apibendrinamas anuos laikus, turiu pažymėti, kad kaip žurnalistas nei „Tiesioje“, nei televizijoje, nei kaip paskaitininkas ateistine propaganda neužsiėmiau. Ir Centro komitete šių temų nekuravau.“ Ar tikrai reikia dėl to teisintis ir prieš ką?

Lietuvai tapus nepriklausoma, viskas apsivertė aukštyn kojom. Religija tapo labai madinga, o ateizmas imtas sieti su komunizmu ir net visais jo nusikaltimais. Į  Bažnyčią imta žiūrėti kaip į išsigelbėjimo nuo visų blogybių šaltinį. Aukščiausias religinio pakilimo taškas buvo 1993 m. popiežiaus Jonas Paulius II vizitas. Gerai atsimenu, kaip mes, ką tik į universitetą įstoję studentai, su šepetukais desperatiškai šveitėme universiteto didžiojo kiemo trinkeles. Už tai galėjome pamatyti jo šventenybę, o šventenybė galėjo įvertinti mūsų triūso rezultatus, tačiau po kojomis net nežiūrėjo. Popiežius per lietų Vingio parke sutraukė šimtatūkstantinę minią. Labai didelis kontrastas su tuo, kiek dėmesio susilaukė Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje 2018 m. 1993 m. visi tikėjosi kažkokio stebuklo, kad staiga Lietuva taps klestinčia, demokratiška vakarietiška valstybe. Stebuklui neįvykus, masių religingumas ėmė slūgti. Štai tokiais laikais Seimo pirmininku buvo Č. Juršėnas. Jis bendravo su popiežiumi, tačiau teigia nei rankos, nei žiedo jam nebučiavęs. Ir nesižegnodavęs bažnyčiose, ir nesiklaupdavęs, kitaip nei kai kurie kiti jo partiečiai, buvę komunistai ir ateistai, pvz., A. M. Brazauskas.

Visgi svarbiausia yra ne elgesys bažnyčioje, o jo kaip politiko laikysena. Šitoje srityje jis nelabai turi kuo pasigirti. Jis pats teigia šitaip: „Seime, kaip tautos atstovas, neretai palaikydavau projektus, kurie vienaip ar kitaip buvo reikalingi Bažnyčiai. Nors ne visiems bičiuliams tai patiko. Maniau, kad aš, kaip buvusios sistemos fragmentas, esu skolingas bažnyčiai, tikinčiųjų bendruomenei“. Tai pasako viską. Remiantis knyga, vienintelis jo nuopelnas, kad pakeitė įstatymo nuostatą dėl aukščiausiųjų valstybės pareigūnų priesaikos teksto. Dabar yra du priesaikos variantai ir laisvamanis gali pasirinkti formulę be paskutinio sakinio, kuriuo prašoma Dievo pagalbos.

Šis knygos skyrelis gana įdomi psichoanalizės medžiaga apie kaltės jausmą. Galima manyti, kad Č. Juršėnas jautėsi kaltas ne tik prieš visuomenę, bet visų pirma prieš savo tėvus, kurie jį norėjo matyti kunigu. Knygoje aprašomas epizodas, kaip Č. Juršėnas sako bažnyčioje kalbą, „pamokslas“ pavyksta, džiaugiasi kunigas, kelios moterėlės šluostosi ašaras, o labiausiai džiaugiasi pats pamokslininkas, kuris štai stovi sakykloje ir apgailestauja, kad jo tokią šlovės valandą nemato jo mama. Kunigu tapti nepavyko, bet iš sakyklos gražiai pakalbėti pavyko. Nors tokia paguoda…

Taigi, skyrelis apie Dievą ir Bažnyčią yra skyrelis apie komunisto mea culpa. Nė vieno žodžio apie tai, kad laisvamanybė yra vertybė savaime, kad ji išlaisvina žmogų ir visuomenę nuo prietarų, dogmatizmo, netolerancijos, tamsumo ir pan., kad Lietuvai tapus nepriklausoma, niekur nedingo poreikis priimti įstatymus, kurie ribotų Bažnyčios galią ir gintų netinkinčių asmenų teises. Atrodo, kad Č. Juršėnas į savo laisvamanybę žvelgia kaip į klaidą, kurią nepriklausomybės laikais turėjo ištaisyti pagalba bažnyčioms, draugystė su kunigais ir Bažnyčiai palankūs įstatymai.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį