Vaikštau po 2019 metų knygų mugės sales, apžiūrinėju knygų nukrautus stalus ir lentynas. Akys raibsta nuo  puošnių viršelių,  leidyklų pavadinimų ir jų reklaminių stendų. Žinoma, mane domina ne šiaip bet koks skaitalas, o šios neaprėpiamos  produkcijos pasaulėžiūrinis turinys. Neužsibūnu prie religinės literatūros stendų. Čia viskas ir taip aišku. Daugiausia ką ji gali pateikti, tai naujos žodinės ekvilibristikos apie senas religines tiesas, mėginti religiniam tikėjimui palankiai interpretuoti  senus ir naujus fundamentaliuosius mokslo atradimus. Matyt,  dauguma plūstančiųjų į knygų mugę galvoja panašiai. Prie specialių religinės literatūros stendų  – nedaug interesantų.

Domina mane ir filosofinė literatūra. Ji, galima sakyti, išmėtyta po visas sales. Mano dėmesį patraukia filosofinės literatūros leidyba užsiimančios „Jono ir Jokūbo leidyklos“ stendas. Paminėsiu tik šios leidyklos dar 2017 m. išleistą B. Spinozos veikalą „Teologinis-politinis traktatas“ (1670), veikalą, dėl kurio šio mąstytojo vardas kaip vienas ryškiausių  buvo įrašytas į Europos laisvamanybės ir ateizmo istoriją.

Bet labiausiai, kaip ir visi mugės lankytojai, domėjausi lietuvių grožinės literatūros nukrautais  stalais ir lentynomis. Žinoma, puoselėjau ir specialų norą – pasižiūrėti, kaip toje literatūroje atsispindi autorių požiūris į religiją, bažnyčią, apskritai į pasaulėžiūrinius klausimus. Dabar rašytojų daugybė. Rašytojo vardas nebranginamas, juo neretai tituluojamas vos sukurpęs ir išleidęs kokią nors knygelę. Sociologiniu ir pasaulėžiūriniu požiūriu tikrai būtų pravartu statiškai įvertinti kokį pusšimtį grožinei literatūrai priskiriamų knygų, pasiimtų atsitiktinės atrankos būdu,  Tai būtų didelis darbas, ir jo negalėtų atlikti vienas žmogus. Todėl nusprendžiau pasinaudoti „2019 metų knygos rinkimams“ pateiktais sąrašais ir iš jų pasirinkti dvi knygas. Kriterijus – knygos pavadinimas su tam tikra pasaulėžiūrine aliuzija. Iš publicistikos ir dokumentikos knygų penketuko pasirinkau Sigito Parulskio knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ (Alma littera, 2018),  o iš poezijos  – Gintaro  Bleizgio „Xeranthemum“ (LRS leidykla, 2018). (Priminsiu: anot Vikipedijos, „Xeranthemum annum yra žydinčių augalų rūšis, dar žinoma kaip  amžinoji ar  nemirtingoji“.   Lietuvių kalba galbūt  tai būtų chrizantemos, dar vadinamos kapų gėlėmis.

Apsimesčiau sakydamas, kad aš iki šiol  nieko nežinojau apie minėtų  knygų autorius arba kad nesu skaitęs šių autorių  kūrinių. Šio straipsnio kontekste svarbu prisiminti Sigito Parulskio poeziją ir Gintaro Bleizgio autobiografinį romaną „Karmelio kalno papėdėje“ (LRS leidykla, 2017). (Čia vėl leisiu sau skaitytojams priminti, kad tai Šv. Kryžiaus Jono  (1542–1591 Ispanijoje),  katalikų šventojo, rašytojo, mistiko, karmelitų ordino reformatoriaus, kūrinio „Kopimas į Karmelio kalną“  (liet. 2014, Aidai), pavadinimo perfrazavimas. Karmelio kalnas – tai vieta, kurioje 1150 m. kryžiaus žygio į Šventąją žemę metu buvo įkurtas karmelitų ordinas.

G.Bleizgio dienoraščių romanas „Karmelio kalno papėdėje“, pasirodęs 2017 m., ir poezijos knyga „Xeranthemum“, išleista metais vėliau, sprendžiant iš eilėraščių parašymo datų, buvo kuriamos tuo pačiu laikotarpiu. Ir jų idėjinis turinys identiškas.

Kritiniuose straipsniuose apie romaną teigiama, kad tai gyvenimo prasmės paieškos, žmogiškosios egzistencijos trapumo ir laikinumo, amžinybės ilgesio, kūrybos ir kasdienybės sankirtos atspindys.

Taip, iš tikrųjų – dienoraščiuose yra jautriai parašytų prisiminimų apie vaikystę, motiną, močiutę, senelį, betėvystę, pirmąją meilę, nemažai nuoširdžių autoriaus atsivėrimų apie gyvenimo nuopuolius, priklausomybes, teismus ir kalėjimą bei  depresiją. Visa tai būtų galima laikyti autoriaus, o gal tiksliau romano veikėjo, religinės pasaulėžiūros formavimosi  priežastimis, nors kitam tos pačios priežastys galėjo būti kaip tik nutolimo nuo religijos pagrindu.

Bet autorius savo gyvenimo peripetijų ir nesieja su savo „religiniu praregėjimu“.  Tai prieštarautų  jo  pasaulėžiūros šerdžiai – predestinacijai,  idėjai apie dieviškąją lemtį. Jai  propaguoti, kaip man susidarė įspūdis,  ir skiriamas romanas, kuris  yra savotiška autoriaus  išpažįstamos krikščionybės protestantiškosios atšakos – baptizmo – apoteozė.  Tam tarnauja ir romano siužetas – žmogaus, besirengiančio pamokslininko (gal tiksliau diakono) tarnystei baptistų bendruomenėje apmąstymai. Autorius be užuolankų teigia dievo valios viršenybę žmogaus siekių ir norų atžvilgiu, aukština absoliutų paklusnumą dievo valiai,  diegia pažodinį Biblijos supratimą, atmeta bet kokius bandymus paaiškinti Bibliją kitais metodais ar pašaliniais šaltiniais, teigia žmogaus kūno ir dvasinio gyvenimo dualizmą, išaukština baptizmo išpažinėjus  kitokių pažiūrų žmonių atžvilgiu.

   „Visos organizacijos ir iniciatyvos, kurios veikia ne po Bažnyčios autoritetu ir veda žmones ne į Bažnyčią, mano manymu, veda žmones į nieką, Į nežinia kur – į tuštumą ir nežinią. Niekur, kur žmogus mėgina veikti be Dievo, esminė permaina neįvyksta, nes permainą gali įvykdyti tik Dievas. Ir pasakysiu dar griežčiau: kiekvienas žmogus, kuris mano įvykdęs arba įvykdysiantis permainą savo pastangomis, o ne per tarnystę Dievui, yra baisus nusidėjėlis ir stabmeldys, į pasaulio centrą iškėlęs pats save.

Kalbu apie nuolankumą, kuris visų pirma pasireiškia gebėjimu pripažinti, jog visa, kas yra, yra ne žmogaus, o Dievo, ne mano ir ne man, o Jo ir Jam, visa yra iš Jo malonės, iš didingos ir begalinės malonės – kiekvienas mūsų įkvėpimas, sumirksėjimas akimis, kiekviena mūsų diena, mėnuo, metai, –  laikas, iš Dievo malonės dovanojamas mums, kad suprastume, jog ne mes esame to laiko šeimininkai. Mes nieko negalime padaryti, neturime kuo didžiuotis – tik Dievu, tik Jis veikia taip, kad įvyktų pokytis, Jo turime prašyti, Juo pasikliauti“, – rašoma romane (p. 300- 301).

Ką gi – tai jau ne literatūra, o  teologija. Ir jai nereikia nei diskusijų, nei argumentų. Vien tikėjimo. Jo alegorija – Karmelio kalno viršūnė. Ir „Kopimo į kalną“ idėja taip užvaldo būsimąjį diakoną, kad jis kasdienybėje, kalno papėdėje, nebesugeba užmegzti turiningesnių santykių nei su kolegomis poetais, nors ir dažnai juos prisimena, nei su savo konsultuojamais verslo klientais. Autoriaus buitis, kad ir keista, sibaritiška: deginimasis saulėje, šuns pavedžiojimas, pievutės pjovimas, mėgavimais kurortų SPA malonumais, grožėjimasis Pietų Italijos gamta.

Grįžkime prie  Gintaro Bleizgio eilėraščio rinkinio „Xeranthemum“, nes jame betarpiškiau ir, drįsčiau pasakyti,  meniškiau reiškiamas autoriaus (sakykim, lyrinio herojaus) santykis su realybe bei jo išgyvenimai. Ką jaučia tas „dabar jau beveik keturiasdešimties / lig soties prisiragavęs gyvenimo — / po tavo laidotuvių mama po kalėjimo, /  po tardymų ir persekiojimų“ (p. 31)? Kaip „paežerės krūmynuose pasislėpęs senstantis vaikas / nekantraujantis / laukiantis vilko / ką ten vilko – / visų pasaulio vilkų“ (p. 32), jaučiantis, kaip „pasaulis / lyg erškėtis apvynioja kaktą“ ( p. 67–68), besisielojantis, „kad vis labiau tampa čia svetimas“, / kad jam „per minkšta  ir per skysta pasaulyje“ (p. 86). Nenuostabu tad,  kad jo „mintys veržiasi į  atmintį ir į anapus“ ,  kad kyla begalinis troškimas „išsivaduoti iš visko ką matau / iš dūžtančių akimirkų – dešimtmečių / iš paskutinio kelio per pasaulį remtis / į anapus“, pagaliau ateiti „į vientisą ir užbaigtą save“ (p. 78).

Nesvarstysiu, ar tokia dramatiška ar net tragiška gyvenimo pajauta yra autentiška ar tik poetinė vizija, išraiškos būdas, vedantis prie minties apie tikėjimo  į dievą būtinumą, būtinumą pasiekti „Karmelio kalno“ viršūnę.  Man kyla visai priešinga mintis: ar tik tas aklas tikėjimas nesustiprina jo atskirties nuo pasaulio jausmo, jo nerimo, kaip „likt gyvam nebūtyje“, kelia tokią sumaištį galvoje, kad jis nebeskiria, kas iš tikrųjų buvo / o kas tiktai vaizduotės darinys“.

Poetas, galima sakyti, tyčia ar netyčia, atsako ir į klausimą, kaip žmogus gali aklai patikėti absoliučia dievo valia, predestinacija ir kitokiomis  jo propaguojamomis „dangiškomis“ vertybėmis. Jis rašo: „ir visa ką manau žinąs – tiktai tikiu ir stengiuosi / tikėjimu išsivaduot iš kūniško krauju ir moliu / apriboto proto – iš kūniško žinojimo / kurio man negana – ar supranti ką pasakiau? / tikėjimu išsivaduot iš proto – –“ (p. 25).

Ką čia daugiau ir bepasakysi.

 

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį