Svetainėje jau buvo išspausdintas mano straipsnis  „Richardo Dawkinso  naujos knygos „Išaugant dievą“ pristatymas“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/ricardo-dawkinso-ricardo-dokinso-nauja-knyga-pristatant/.) bei publikuota ištrauka iš šios knygos (žr. http://ateizmasirateistai.lt/richard-dawkins-isaugant-dieva-istraukos). Ši kartą spausdinama kita ištrauka iš baigiamojo knygos skyriaus „Semiantis drąsos iš mokslo֧,“ kurią vertė Elena Bielskytė, to paties autoriaus veikalo „Dievo iliuzija“ vertėja į lietuvių kalbą. Ištraukos turinį galima nusakyti šiais žodžiais „Čarlzo Darvino intelektinė drąsa ir galia žmonijos dvasinei raidai“. Publikaciją iliustruoju Londono Č. Darvino centro eksponatų nuotraukomis. Centre lankiausi  š.m. rugsėjį, t. y. tuo pat metu, kai šiame didmiestyje vyko  R. Dawkinso knygos pristatymas. M.M.

Semiantis drąsos iš mokslo

Kol nebuvo Darvino evoliucijos teorijos, atrodė tiesiog neįmanoma, kad be kūrėjo būtų galėjęs atsirasti toks sudėtingas ir gražus gyvasis pasaulis. Net pagalvoti apie tokią galimybę reikėjo ypatingos drąsos. Darvinui tokios drąsos nepristigo, ir jis neapsiriko, kaip mums dabar jau žinoma. Tačiau mokslas dar ne viską atskleidė – liko visokių tikrovės pažinimo spragų. Dėl to dalis žmonių yra linkę kartoti teiginius, kuriuos apie gyvybę buvo įprasta sakyti tais laikais, kai dar nebuvo Darvino teorijos. „Mes juk iki šiol nesuprantame, kaip prasidėjo evoliucijos procesas, vadinasi, tik Dievas galėjo jį pradėti.“ „Niekas nežino, kaip atsirado Visata, taigi pirmiausia turėjo būti Dievo veikimas.“ „Kadangi nežinome, iš kur atsirado fizikos dėsniai, juos tikriausiai sukūrė Dievas.“ Šie žmonės mėgina Dievu paaiškinti kiekvieną dar egzistuojančią mūsų žinojimo spragą. Tik štai bėda: mokslas drąsiai plečia pažinimo ribas ir nesiliauja pildyti žinių spragas vieną po kitos. Vieną iš didžiausiųjų užpildė Darvinas. Todėl turėtume drąsiai tikėtis, kad mokslas galiausiai užpildys ir likusias spragas. Būtent šiai temai skirtas paskutinis [knygos Išaugant dievą] skyrius.

Nuo seno paprastas sveikas protas sakė, kad be Dievo nebūtų nė vieno gyvo padaro. Tokį sveiku protu grįstą supratimą išsklaidė Darvinas. Šiame skyriuje pateikta įvairių pavyzdžių, pradedant nuo palyginti paprastų ir baigiant daug sudėtingesniais, kurie padės suabejoti, ar viską galima paaiškinti vadovaujantis tik sveiku protu. Kiekvienas pavyzdys baigiamas refrenu „To negali būti!“ (pagarsėjusi frazė, kurią didysis tenisininkas Džonas Makenrojus (John McEnroe) sakydavo suabejojęs aikštės teisėjo sprendimu). Tuomet pasitelksime svarbiausią pavyzdį: tariamą sveiką protą, kuris sako, kad tik Dievo veikimu galima paaiškinti Visatos atsiradimą ir kitas iki šiol neišaiškintas problemas.[…].

Mokslas kartais labai stebina. Norint susidoroti su stebinančiais dalykais, prireikia drąsos. Jos reikia ir nagrinėjant dar neišaiškintas paslaptis.

H. Hakslis (T. H. Huxley), Darvino draugas, sakė: „Mokslas yra ne kas kita, o išlavintas ir organizuotas sveikas protas“. Bet aš abejoju, ar jis teisus. Šiame skyriuje pasakojamos istorijos, regis, prieštarauja sveikam protui. Galilėjus nepaisė sveiko proto, kai įrodė, kad, nesant oro pasipriešinimo (atliekant eksperimentą vakuume), patrankos sviedinys ir plunksna, numesti iš to paties aukščio, pasiekia žemę vienu metu.

Galilėjau, to negali būti! Bet taip yra.

Štai kodėl Galilėjus buvo teisus. Anot Izaoko Niutono, kiekvieną Visatos objektą gravitacijos jėga traukia prie kito objekto. Traukos jėga yra proporcinga dviejų objektų masių (šiuo atveju galvokite apie masę kaip svorį, nors masė ir svoris kai kuo skiriasi) sandaugai. Patrankos sviedinio masė didesnė už plunksnos, todėl jį veikia didesnė gravitacijos jėga. Tačiau patrankos sviediniui reikia didesnės jėgos negu plunksnai, kad pasiektų tą patį greitį. Kadangi du dydžiai panaikina vienas kitą, plunksna ir patrankos sviedinys pasiekia žemę kartu. […].

Šiame skyriuje kalbame apie drąsius žingsnius, kuriuos reikia žengti pasukus ateizmo keliu. Gana didelis žingsnis yra susijęs su Visatos kilme. Tačiau, kaip minėjau šio skyriaus pradžioje, dar didesnis žingsnis suprasti gyvybės evoliuciją. Žmonija jau žengė šį žingsnį. Iš to turėtume semtis stiprybės.

Dažnai stebėdavausi, kodėl žmonijai prireikė tiek daug laiko suprasti visą tiesą apie evoliuciją – juk tik devynioliktojo amžiaus viduryje ją atskleidė Čarlzas Darvinas. Evoliuciją natūralios atrankos būdu iš tikrųjų nėra labai sunku suprasti, kaip, tikiuosi, buvo parodyta [knygos] 8 ir 9 skyriuose. Ji suprantama be matematikos. Darvinas nebuvo matematikas, juo nebuvo ir Alfredas Volesas (Alfred Wallace), kuris nepriklausomai atrado natūralios atrankos dėsnį, nors gal truputėlį per vėlai. Kodėl iki devynioliktojo amžiaus ši tiesa nebuvo atrasta?

Kodėl jos neatrado Aristotelis (383–322 m. prieš m. e.)? Jis garsėja kaip vienas didžiausių pasaulio mąstytojų. Jis, galima sakyti, atrado loginio mąstymo principus. Stebėjo ir detaliai aprašė daugelį gyvūnų ir augalų. Vis dėlto negalėjo atsakyti į akivaizdų klausimą: „Kodėl jie egzistuoja?“. Archimedas (apie 287–212 m. prieš m. e.) atrado keletą itin svarbių dėsnių, tiek besimaudydamas pirtyje, tiek būdamas kitur (informacijos apie tai rasite žiniatinklyje, nors galbūt pasakojimas apie tai, kaip džiūgaujantis Archimedas, pirtyje supratęs dėsningumą, nuogas išbėgo į lauką, gali būti vienas iš tų įdomių mitų, kuriuos minėjome 3 skyriuje). Tačiau idėja apie evoliuciją natūralios atrankos būdu jam neatėjo į galvą.  Eratostenas (276–194 m. prieš m. e.) apskaičiavo Žemės perimetrą pagal vidurdienį krentančio šešėlio ilgį dviejuose taškuose, atstumas tarp kurių buvo išmatuotas. Puiku! Jis tiksliai apskaičiavo Žemės ašies posvyrį, dėl kurio turime metų laikus. Šiems atradimams reikėjo tokio nuovokumo, apie kokį dauguma iš mūsų gali tik svajoti. Vis dėlto nors tų nuovokių senųjų graikų aplinkoje buvo visokių gyvūnų bei augalų (taip pat ir žmonių) ir jiems galėjo kilti klausimas, kaip atsirado toks tikslingas, taip gražiai „suprojektuotas“ pasaulis, nė vienam iš jų niekada neatėjo į galvą labai paprasta idėja – Darvino idėja. Ir Galilėjui. Ir Izaokui Niutonui, kuris galbūt buvo protingiausias žmogus iš visų kada nors gyvenusių. Per visą istoriją ji nekilo nė vienam iš didžiųjų filosofų. Tokia paprasta ir akivaizdi idėja, kad, regis, tik kvailys ją gali pražiopsoti;kvailys, sėdintis krėsle, stokojantis žinių ir visai neišmanantis matematikos. Atrodo, kad tai lengviau negu išspręsti standartinį kryžiažodį (gal kiek perdedu, nes man pačiam prastai sekasi įveikti „cryptic“ tipo kryžiažodžius). Tačiau iki devynioliktojo amžiaus vidurio ji niekam nekilo. Stulbinamai galinga ir kartu paprasta idėja, kurios nesugalvojo didžiausi pasaulio protai, galiausiai kilo dviem keliautojams gamtininkams, ne matematikams, floros, faunos ir fosilijų pavyzdžių rinkėjams – Čarlzui Darvinui ir Alfredui Volesui. Maždaug tais laikais šią koncepciją nepriklausomai sugalvojo ir trečias žmogus – škotų sodininkas Patrikas Metju (Patrick Matthew).

Kodėl prireikė tiek daug laiko? Štai ką apie tai manau. Mano nuomone, dėl gyvų būtybių sudėtingumo, grožio ir „tikslingumo“ ilgą laiką turėjo atrodyti, kad jas neabejotinai sukūrė protingas kūrėjas. Manyti kitaip reikėjo ypatingos drąsos. Ne fizinės drąsos, kurios reikia kariui mūšyje. Kalbu apie intelektinę drąsą: svarstyti apie tai, kas atrodo    juokinga, ir pasakyti: „To negali būti – bet, kad ir kaip būtų nejauku, vis tiek apsvarstykime galimybę“. „Neabejotinai“ buvo juokinga, sakyti, kad patrankos sviedinys ir plunksna krenta vienodu greičiu. Tačiau Galilėjus turėjo intelektinės drąsos išnagrinėti ir įrodyti, kad tai įmanoma. Idėja, kad kadaise Afrikos ir Pietų Amerikos kontinentai buvo susijungę, o paskui iš lėto atsiskyrė, atrodė absoliučiai juokinga. Tačiau Vėgeneris turėjo drąsos išrutulioti šią idėją. Mintis, kad tokie neabejotinai „sukurti“ dalykai, kaip žmogaus akis, iš tikrųjų atsirado be jokio kūrėjo, atrodė vien juoko verta. Tačiau Darvinas turėjo drąsos išnagrinėti šią „juokingą“ galimybę. Dabar mes žinome, kad jis buvo teisus. Teisus dėl akies, teisus dėl visų gyvų būtybių organų ir savybių.

Paprasta tiesa, kad evoliucija vyko natūraliosios atrankos būdu, buvo prieš tų išmintingų graikų, talentingų matematikų ir filosofų akis. Nė vienas jų neturėjo intelektinės drąsos suabejoti tuo, kas atrodė akivaizdu. Jie nepastebėjo, kad visų gyvybių formų atsiradimą galima puikiai paaiškinti natūraliais procesais, o ne antgamtinės jėgos veikimu, kaip tuomet buvo įprasta manyti. Nors teisingas paaiškinimas yra toks stulbinamai paprastas, reikėjo itin didelės drąsos jį pasiūlyti ir pagrįsti. Visi tie puikūs protai nepastebėjo natūraliosios atrankos būtent dėl jos paprastumo. Pernelyg paprasta, galėjo pamanyti, kad taip lengvai būtų galima aiškinti visų gyvybės formų sudėtingumą ir įvairovę.

Dabar mes žinome – įrodymai nepalieka alternatyvų, – kad Darvinas buvo teisus. Dar liko neišaiškintos kai kurios detalės. Pavyzdžiui, vis dar – kol kas – tiksliai nežinome, kaip evoliucijos procesas prasidėjo prieš keturis milijardus metų. Bet jau atskleista didžiausia gyvybės paslaptis – kaip ji pasidarė tokia sudėtinga, įvairi ir taip puikiai „sukurta“. Baigdamas šią knygą noriu pažymėti, kad Darvino, Galilėjaus  ir Vėgenerio intelektinė drąsa turėtų mus įkvėpti eiti toliau, į ateitį. Visi pavyzdžiai apie tai, kaip paaiškėjo, kad juokingai atrodžiusios idėjos iš tikrųjų buvo teisingos, turėtų suteikti mums naujos drąsos, kai susidursime su likusiomis egzistencijos mįslėmis. Kaip atsirado pati visata? Iš kur atsirado joje veikiantys dėsniai?

Prieš baigiant reikalingas ir perspėjimas. Galilėjus, Darvinas ir Vėgeneris pasiūlė drąsias ir stebinančias idėjas, ir jos buvo patvirtintos. Daugybė žmonių siūlo drąsias ir stebinančias idėjas, ir jos yra klaidingos, visiškai klaidingos. Vien drąsos neužtenka. Turite dirbti toliau ir įrodyti, kad jūsų idėja yra teisinga.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį