Mirė sociologas Antanas Balsys
21 Antradienis Bal 2020
Šių metų balandžio mėn. 20 d. mirė Antanas Balsys, žurnalistas, sociologas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas.
Antanas Balsys gimė 1931 m. vasario mėn. 28 d. Kauno r. Besmerčių kaime. Dar bestudijuodamas Vilniaus universitete, kurį baigė 1955 m., pradėjo dirbti „Tiesos“ redakcijoje. 1969–78 metais jis savo kūrybinę veiklą tęsė Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, teisės ir sociologijos institute, dirbdamas vyr. moksliniu bendradarbiu, sektoriaus vadovu, nuo 1978 m. – MA Visuomenės mokslų skyriaus mokslinės informacijos centro vadovu. Antanas Balsys taip pat dėstė Vilniaus universitete.
Antaną Balsį kaip tyrėją ir kaip publicistą domino asmenybės pasaulėžiūros formavimosi, jos politinio ir dorovinio apsisprendimo problemos. Joms jis skyrė savo knygas: ,,Žmogaus pozicija” (1966), „Kur susikerta ietys“ (1972), „Žmogus idealų sankryžose“ (1974). Ypač pažymėtini jo darbai, skirti pasaulėžiūros formavimuisi. 1976–1978 metais, jam vadovaujant, buvo atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos gyventojų kai kurių pasaulėžiūrinių orientacijų struktūra ir vystymosi tendencijos“. Šio tyrimo rezultatus ir metodologines įžvalgas mokslininkas išdėstė veikale „Pasaulėžiūra visuomenės ir žmogaus gyvenime”. (1981, rus.) bei gausiuose straipsniuose.
Antanas Balsys jį pažinojusiųjų atmintyje visada išliks kaip principingas, nuoširdus, gera linkintis žmogus.
Spausdiname Antano Balsio straipsnio „Ateizacijos ypatybės ir veiksniai“ ištrauką iš knygos „Ateizmas ir dabartis“ (1983, p.43)
Materialistinės, ateistinės pažiūros ir jas atitinkantys veiklos būdai formuojasi ir stichiškai, betarpiškai veikiant aplinkos sąlygoms. Gyvenime daugybę kartų pasikartojantis patyrimas suformuoja aksiominę materialistinę poziciją. Tikinčiojo žmogaus saviraiška vyksta remiantis stichiniu materializmu. Nors tikintis žmogus ir patiria prieštaravimą tarp praktiniame gyvenime įgyto patyrimo ir religinių teiginių, tačiau, sprendžiant šį prieštaravimą, dažniausiai nugali materialistiniai pasaulėžiūros elementai. Net labai tikinčio žmogaus visuminę gyvenimo raišką nulemia ne tikėjimas antgamtinėmis jėgomis, o siekimas (ne visada sėkmingas, bet niekada neišsenkantis) permainų, gyvenimo sąlygų pagerinimo, materialių ir dvasinių vertybių. Tai pagaliau atveda į maištą prieš dievą. Kaip kūniška, aktyvi, stichiškai materialistinė būtybė, tikintis žmogus yra nuolatinio prieštaravimo su religija būklėje. Šis prieštaravimas paprastai paaštrėja tada, kai iškilę nauji visuomenės raidos uždaviniai reikalauja, kad žmogus rodytų didesnį socialinį aktyvumą. Pats gyvenimas jį verčia vis dažniau peržengti religinių normų ribas arba visiškai jas atmesti kaip socialinės pažangos stabdį. Taigi stichinis materializmas yra būdingas žmogaus esmės išreiškimo būdas.
Religija gali stabdyti, silpninti šį natūralų žmogaus saviraiškos būdą, bet negali jo sunaikinti. Stichinis materializmas atlieka svarbų vaidmenį griaunant elementarius religinius vaizdinius žmonių sąmonėje. Tačiau jo vaidmens negalima perdėti. Spontaniškai gyvenimo raiškos procese gimusios materialistinės ir ateistinės pažiūros nėra nuoseklios. Jos sąlygotos istorinio visuomeninių santykių pobūdžio, priklauso nuo to, kiek žmonių praktinio kasdieninio gyvenimo santykiai reiškiasi aiškiais ir protingais ryšiais vienų su kitais ir su gamta, kiek visuomenės gyvenimo procesas, t. y. materialinės gamybos procesas, sąmoningai ir planingai žmonių kontroliuojamas.
Stichinis materializmas ir ateizmas išreiškia teorinių pasaulėžiūrinių idėjų poreikį ir yra prielaida jas įsisavinti bei pritaikyti praktinėje veikloje. Ateizacija yra veiksminga tada, kai žmonių sąmonę veikia vientisa empirinių, racionalių ir emocinių elementų sistema.
