II.2. Vladas Balkevičius: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“
28 Pirmadienis Spa 2013
Autorius: administratorius
Žymos: "Žemiškasis Kristus", apvaizda, eiliuota religijos kritika, Laisvasis universitetas (LUNI), Politikos leidykla, satyriniai eilėraščiai šventraščio tematika, Vincas Kudirka
Taip pavadinta eilėmis parašyta knyga, kurią galima laikyti pirmuoju lietuvių autoriaus ateistiniu leidiniu, pasirodžiusiu po Nepriklausomybės atkūrimo. Ją šiais metais išleido Politikos leidykla.
Vladas Balkevičius (g. 1930 m. gegužės 10 d. Alytaus r. Pakašavo k.). – buvęs Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros dėstytojas, be kitų filosofinių disciplinų, dėstęs ir Mokslinį ateizmą. Jo religijotyriniai straipsniai dažnai buvo spausdinami to meto periodinėje spaudoje, jis buvo aktyvus paskaitininkas. Ir studentų, ir populiarių paskaitų klausytojų jis buvo mėgstamas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Vladas Balkevičius, atgavęs tėvų žemę, su žmona Vida ir dviem mažamečiais sūnumis bei dukra įsikūrė tėviškėje. Ūkininkauja iki šiol. Žmona, buvusi jo studentė, mokytojauja, vaikai užaugo, baigė mokslus, išsiskirstė. Prisimindamas gerą pažįstamą, pagalvodavau: matyt, ir jis, veikiamas gyvenimo aplinkybių, bus nutilęs.
Vladas ir Vida Balkevičiai su pirmagimiu Mariumi 1981 metais
Tačiau prieš keletą metų V. Balkevičius užėjo pas mane pasitarti, kas jam galėtų padėti išleisti satyrinių eilėraščių rinkinį šventraščio tematika. Patarti nieko negalėjau, išskyrus savilaidą.
Pastaraisiais metais, dažniau naršydamas po interneto tinklapius, pamačiau, kad Vlado Balkevičiaus kritinės minties negalėjo užgesinti nei nepalanki pasaulėžiūrinė atmosfera, nei šeimos rūpesčiai, nei ūkininkavimo sunkumai. Jis rašė jau minėtus eilėraščius, stengėsi žadinti visuomenės sąmonę, paskaitydamas, pasitaikius progai, vieną kitą paskaitą. Štai internete perskaičiau skelbimą, jog jis 2011 m. balandžio 30 d. Alytaus dailės mokykloje skaitė Laisvojo universiteto (LUNI) surengtą paskaitą „Religija ir dabartis“. O tų pačių metų „Kultūros barų“ 4, 5 ir 7/8 numeriuose buvo atspausdinti du jo poleminiai straipsniai – „Žemiškasis Kristus“ ir „Kitaip manantis tai dar ne slibinas“. Laikau jų publikavimą drąsos požymiu. Prabilti kitaip unisonu giedančioje spaudoje – ne taip jau paprasta. Žinoma, ačiū ir „Kultūros barams“.
Pradėsiu nuo antrojo straipsnio. Jis dabar labai aktualus. Nežinau, kieno diriguojama, gal bijodama beįsigalinčių klerikalų, o greičiausiai pasidavusi inercijai, dalis žiniasklaidos, nekalbant jau apie religinę spaudą, nebepaiso jokios istorinės teisybės. Bent kiek reikšmingesnė ir politiškai priimtinesnė šiuolaikiniam režimui praeities asmenybė vaizduojama kaip giliai tikinti ar bent katalikybei palanki. Gausūs garsių žmonių palikuonių prisiminimai persunkti noru „pagražinti“ jų biografijas, pabrėžti jų palankumą religijai arba bent nutylėti laisvamaniškas pažiūras. „Švento melo“ nesibodi net kai kurie mokslininkai. Į tokias pinkles yra patekęs ir Vincas Kudirka. Kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tautos himno autorius – ir laisvamanis, antiklerikalas!? Ne, taip negali būti! Ir štai konferencijose, skirtose V. Kudirkai, skaitomi pranešimai, įrodinėjantys Kudirkos palankumą katalikų bažnyčiai ir katalikybei. Ir garbė Vladui Balkevičiui, kuris tiesiai šviesiai, remdamasis V. Kudirkos raštais, pasakė: meluojate, ponios ir ponai!
Straipsnis „Žemiškasis Kristus“ – ilgų autoriaus tyrinėjimų ir apmąstymų rezultatas. Biblija, ypač „Naujuoju testamentu“, Vladas Balkevičius domėjosi visada. Šventraščio tekstuose jis stengėsi surasti pirmapradę prasmę, apvalyti ją nuo vėlesnių apnašų.
Atmesdamas svarbiausio krikčioniškojo tikėjimo personažo – Kristaus – teologinę biografijos aspektą (nekaltą prasidėjimą, stebuklus, prisikėlimą iš numirusių, kūnišką dangun žengimą), V. Balkevičius Naujojo testamento tekstuose stengiasi surasti, jo manymu, istorinio, tikrai gyvenusio žmogaus biografijos atšvaitus. Natūralus „pradėjimas“, gimimas, nesutarimas su tėvais, bėgimas iš namų, pretenzijos į išskirtinumą, sektos įkūrimas, konfliktas su valdžia, bausmė, išlaisvinimas iš „kapo“ ir pabėgimas su Marija Magdaliete. Atidžiai skaitant Naująjį testamentą, jo pasakojimuose, žinoma, galima išskaityti ir tokią realaus žmogaus dramatišką gyvenimo istoriją, nes evangelijas kūrę ar perpasakoję žmonės rėmėsi to meto realijomis.
Bet, perpasakodami ar perrašinėdami „naujojo pranašo“ gyvenimą, žmonės norėjo ne šiaip patenkinti smalsumą, jiems reikėjo dievybės, kuri juos paguostų, žadėtų kažką, ko negalėjo duoti senosios religijos, kurios jau buvo atgyvenusios, kaip ir ta visuomenės sankloda, kuri jas pagimdė. Todėl žmonės – sąmoningai ir nesąmoningai, stichiškai ir tikslingai – kūrė sau dievybę, pasitelkdami tuos religinius įvaizdžius, kurie jiems buvo įprasti, sujungdami naujus pasakojimus su senais vaizdiniais, suteikdami pastariesiems naują prasmę ir išreikšdami jais savo viltis ir svajones.
Buvo paklausa, buvo ir pasiūla. Atsirado ne vienas naujo tikėjimo skelbėjas. Ir vardai jų buvo įvairūs. Galbūt tarp jų buvo ir vardu Kristus? Todėl, man atrodo, be reikalo autorius taip griežtai atskiria istorinę ir mitologinę Kristaus kilmės versijas. Juk į šias grupes jos skirstomos tik sąlygiškai.
Minimi straipsniai savo turiniu susiję su V. Balkevičiaus knyga „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“. 312 puslapių apimties leidinyje autorius paliečia svarbiausius krikščionybės istorijos ir dabarties klausimus: nuo krikščionybės ištakų bei esmės iki kunigų pedofilijos bylos, krečiančios šiuolaikinę katalikų bažnyčią. Bet ne tematika apsprendžia knygos naujoviškumą. o jos forma.
Knyga parašyta sklandžiomis eilėmis, kurioms netrūksta nei šmaikštumo, nei ironijos, nei satyros. Kad kai kam nepasirodytų, jog autorius užsiima krikščionybės šmeižimu, svarbiausios Balkevičiaus eilėraščių eilutės palydimos komentarų-išnašų, kuriose cituojamos Senojo ir Naujojo testamento sentencijos, bažnyčios tėvų pasisakymai ir kt. Jau vien iš jų matyti, kad knygos autorius nieko neišsigalvoja, o tik knygos žanrui būdinga kalba perpasakoja juos, išryškindamas šv. rašto ir pačios krikščionybės prieštaravimus, nesiderinančius ne tik su mokslo faktais, bet ir su sveiku protu. Nepašalina tų prieštaravimų ir šiuolaikinė, sumoderninta krikščionybės interpretacija, nes jos pagrindų pagrindas išlieka tas pats – Biblija. Bet tikintiesiems tai nė motais, jie jų nė nepastebi. Sakykim, ir mūsų dienomis kelis kartus per metus katalikų bažnyčiose laikomos pamaldos, kuriose skaitoma Senojo testamento Pradžios knyga, pasakojanti apie pasaulio sukūrimą. Po kiekvienos kunigo ar skaitovo perskaitytos pastraipos tikintieji skanduoja: „Tai buvo Dievo žodis“. Nors dauguma jų gerai žino mokslo išvadas, bet čia, bažnyčioje, jie lieka „neišmanėliais“, turbūt nė nenorinčiais žinoti, kad Pradžios knyga – tik senovės semitų vaizdinių sąvadas. Taip atsitinka todėl, kad nuolat kartojamos, skaitomos ir giedamos, perpasakojamos ir interpretuojamos Biblijos legendos tampa savotiškomis formulėmis, intuityviai atpažįstamomis ir savaip suvokiamomis. Tas pats pasakytina ir apie Biblijoje aprašomus žiaurumus. Tikintieji, klausydamiesi ar skaitydami gentine morale (žudyk priešus) paremtus siužetus, juos priima kaip dievo valios vykdymą, kaip įspėjimą nusidėjėliams, ypač netikintiems į visagalį.
Ne įprastai, o eilėraščių forma rašydamas knygą, nukreiptą prieš bet kokį, ne vien bažnytinį, siekį viešpatauti tiek materialinėje, tiek dvasinėje plotmėje, autorius norėjo paakinti skaitytojus: vertindami bet kuriuos gyvenimo reiškinius, tarp jų ir religiją, vadovaukitės protu, mokslu, gyvenimo patirtimi, o ne nepagrįstais norais, troškimais, viltimis ar kieno nors įpirštomis nuomonėmis bei stereotipais. Tai Balkevičius daro įdomiai ir turiningai. Gal tik per daug ir per dažnai pabrėžia žydiškąsias krikščionybės šaknis. Be reikalo nekritiškai priima ir paskalas apie krikščioniškosios eschatologijos ir Karlo Markso teorijos giminingumą.
Eiliuota religijos kritika – ne naujiena. Prisiminkime kad ir romėnų mąstytojo Lukrecijaus Karo (97–55 m. pr. e.) įžymiąją poemą „Apie daiktų prigimtį“, kurioje apibendrintas antikinio pasaulio materializmas ir ateizmas.
Lietuvos raštijoje taip pat surasime eiliuotų antireliginių ir antiklerikalinių tekstų. Vladas Balkevičius tęsia jų darbą. Bet reikia sutikti, kad tai pirmoji vieno autoriaus eilėraščių knyga, ištisai skirta kritiniam krikščionybės esmės apmąstymui. Kartu būtina pabrėžti, kad autoriui krikščionybės kritika nėra savitikslis, per jos prizmę jis siekia atskleisti žmogaus būties esmę, ginti jo orumą ir sąžinės laisvę.
Vladas Balkevičius
Snaudžianti „apvaizda”
Jei dievas viską mato, girdi,
kodėl tada jis toks beširdis?[1]
Juk negi žmonės nusipelnė
gyventi „ašarų pakalnėj”?[2]
Per daug to skausmo ir kančių,
taip pat beprasmiškų mirčių.
Kasmet vien tik gamtos stichija
daug „dievo kūrinių” praryja.[3]
Lyg tyčia per šventas Kalėdas [2004 m.]
Rytų tautas ištiko bėdos –
du šimtus tūkstančių cunamis
lyg dulkes nušlavė nuo žemės.
Haityj žemei sudrebėjus [2010 m.],
griuvėsiuose ilgai gulėjo
vėl šimtai tūkstančių lavonų…
O nukentėjo milijonai.
Tarp Atvelykio ir Velykų (2010 m.)
kaimynai be valdžios paliko.
Prie lenkų prakeiktos Katynės –
plius dar ir „dangiškos” žudynės…[4]
Įvairios ligos bei nelaimės
ne tik privaro žmogui baimės,
jos lemia netikėtą žūtį,
nors trokštame gyvent. Nors būti…[5]
Jei tobulai žmogus sukurtas,
kodėl istorijoj tiek smurto?
Jos pagrindinis bruožas – karas.
Tik „velnias žino”, kas čia daros…[6]
Dalis žmonijos dar badauja.
Jie dievą duonos vis maldauja…
Tai kur ta dieviška „apvaizda”,
jei mato mūs būtyj šią žaizdą?[7]
Krikščionys kažkodėl pamiršta,
kad viską tvarko „dievo pirštas” –
juk be jo valios ir žinios
nekrinta plaukas nuo galvos…[8]
Todėl kai krinta pačios galvos,
jis stebi nuo Siono kalvos.
(Juk Izraelyj jis gyvena, –
ten žydai jam pastatė namą…)[9]
Bet jeigu dievas yra meilė,
kodėl net kūdikių negaili?[10]
Kodėl tironai tartum žvėrys
nebaudžiami mūs kraują gėrė?[11]
„Apvaizda” gal tik stebi vaizdą…
Bet juk nelogiška, net keista:
jei ji yra, kodėl neveikia?[12]
Ar žemėj pragaro jai reikia?
Jei dievas moterims ir vyrams
po sargą net yra paskyręs,[13]
tai kur tie „angelai sargai”,
kai „dievo kūriniams” blogai?[14]
O gal pats viešpats mums sukūrė
tą ašarų ir kraujo jūrą?
Štai ir atsakymą suradom –
„be jo juk nieks neatsirado”…[15]
_________________________
Bet gal neverta dangų peikti,
jei nėr ten kam tikslingai veikti…
Juk visada dejuos mūs Žemė.
Akla gamta čia viską lemia.
Žmogus, kovotojas už būvį,
ką „išpeša” iš jos, tą turi. –
Daugiau niokoja, nei globoja…
Todėl ir ateitis – ne rojus.
Ko negali „visagalis“
Aukščiausias „VIEŠPATS“ viską gali.
Net žodį paverčia jis kūnu.[16]
Bet kartais net ir visagaliui
gyvenime keblumų būna…
Jei amžinas šis mūs karalius,
tai teks tiesa laikyti mintį,
kad Kristus (dievas!) juk negali,
kaip mes, nei gimti, nei numirti.
O velnią gali jis mylėti?
Jei ne, gal gali sunaikinti?
Bet čia jis linkęs patylėti,
tad kas suvoks jo kreivą mintį…[17]
Jei priešus liepia jis mylėti,
ar gali būti jis toks kvailas?
Ar gali už kaltus kentėti –
gerus juk gelbsti Nojaus laivas…
Ar gali nedaryt stebuklų? –
Negali, nes nebūtų dievas.
Negali ir vaidinti kuklų,
nes jis tada nebūtų viešpats.[18]
Gal gali broką ištaisyti,
kurio jis Žemėje pridarė? –
Nesugeba atšaukt, matyti,
kreivų darbų dangaus karalius…[19]
Negali ir akmens sukurti,
kurio jis pats nebepakeltų.
Negali būti ir beturtis –
nakvoti gatvėj ar po tiltu…[20]
Jau jeigu žydų „visagalis“
išgelbėt nuo mirties negali,
net medžio, žydinčios gėlės, –
kas laukia tos naivios „avies“?
Ar gali jis sakyti tiesą? –
Tada juk mistika išnyktų,
na, ir sakykim tiesiai šviesiai, –
nė „visagalio“ nebeliktų.
Tai gal jis gali… negalėti? –
Na, ką tu? – jis juk visagalis!
Tad pasidėkim pupų rėtį:
kvailystės – pasaka be galo…
[1] „Jo įsakymuose tau gresia supuvimas ir mirtis” (Siracido 28, 7). „Nejaugi Dievas užmiršo gailėtis?” (Psalmių 76/77, 10).
[2] „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Romiečiams 8, 22).
[3] „Didelis vargas sutvertas visiems žmonėms ir sunkus jungas Adomo vaikams” (Siracido 40, 1).
[4] Dėl tiršto rūko aviakatastrofoje žuvo beveik visas Lenkijos valdžios elitas, tame tarpe ir prezidentas L. Kačinskis, ir net keletas aukštų dvasininkų, skridusių paminėti stalinizmo aukų – 22.000 lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, – 70 metų sukakties. Gedului pažymėti Vilniuje taip pat buvo aukojamos šv. Mišios Dievo gailestingumo bažnyčioje.
[5] „Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini” (Koheleto 9, 10–11).
[6] „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas” (1 Jono 5, 19).
[7] „Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kelkis…” (Psalmių 44, 24).
[8] „O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti” (Mato 10, 30).
[9] „Viešpats pasirinko Sioną ir norėjo, kad jis būtų jam sostas” (Psalmių 131 [132], 13).
[10] „Viešpats užmušė visus pirmagimius Egipto žemėje” (Išėjimo 12, 29).
[11] „Viešpatie, kodėl tu žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja?” (Habakuko 1, 13).
[12] „Kaip ilgai, Viešpatie, tu tik stebėsi?” (Psalmių 35, 17).
[13] „Angelas yra su jumis, jis yra jūsų gyvasties sargas” (Barucho 6, 6).
[14] „Viešpatie, pagiežos Dieve, apsireikšk!” (Psalmių 93 [94], 1).
[15] „Viskas per jį atsirado, ir be jo neatsirado niekas, kas tik yra atsiradę (Jono 1, 3).
[16] „Tas žodis tapo kūnu“ (Jono 1, 14).
[17] „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Koheleto 11, 33).
[18] „Dievui tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia!“ (Judo 25).
[19] „Pažvelk į Dievo veikalą: kas gali padaryti tiesų, ką jis sukraipė?“ (Koheleto 7, 13).
[20] „Viešpats padarė visa dėl savęs“ (Patarlių 16, 14). Dievas: „Mano yra visa žemė“ (Išėjimo 19, 5).
7 komentarai
JS :
2013-11-04 14:07
Laikiau ir aš rankose tą V.Balkevičiaus knygą. Milžiniškas kūrybinis darbas, gausybė ypač vertingų biblinių citatų su nuorodomis į šaltinį. Vien dėl šių nuorodų leidinys išties vertingas. Tuo tarpu eiliuotoji knygos dalis susižavėjimo nekelia: eiliavimas primityvus, nemaža vulgarybių. Jei tai būtų talentingiau parašytos šmaikščios eilės, manau, jos patiktų ir tikinčiajam, o primityvokos patyčios, vulgarumai, ypač adresuoti tikinčiajam šventus dalykus, greičiau atliks priešingą, nei autorius siekia, vaidmenį. Tačiau Autoriaus darbą, ypač jo drąsą (turint galvoje slogią šiuolaikinę ideologinę atmosferą, visuotinį politinį melą ir bačkinius Viduramžius), išties verta pagerbti, ką teisingai daro ir Jonas Mačiulis.
Vladas :
2013-11-08 18:28
Esu dėkingas gerb. J. Mačiuliui ir J.S. už teigiamą mano knygos įvertinimą. Taip pat.ir už kritines pastabas. Turbūt jos dalinai pagrįstos.
Marksas ir Kristus jų intelekto ir socialinio teisingumo atžvilgiu, žinoma, – dangus ir žemė. Bet tam tikro „giminingumo“ tarp jų yra. Siekdami suburti kuo daugiau pasekėjų, abu jie žadėjo vargšams „rojų“. Tačiau jo nebus ne tik danguj… Be to, juos sieja ir „viešpatavimo“ idėja – biologinės kovos už būvį išraiška.
Tai ne poezijos knyga. Man rūpėjo ne meninis meistriškumas, o reikalo esmė – krikščionybės neprotingumo argumentai, įrodymai. Čia eiliuota forma – tik minties žaidimas. Sutinku, kad kartais kritika yra stačiokiška, grubi, tačiau kita vertus, „šaudyti į orą“ – tuščias reikalas. Seilėtis su mistikos absurdu ir jo privilegijuotais (valstybiniu mąstu) piršliais –būti „subtiliam“, „taktiškam“ – man neišeina,
nes tolerancija kvailystėms
tėra jų šalutinis skystis.
Jėzus Nazarietis ne tik atmetė, paniekino savo motiną (Mk 3, 33 – 34), bet grasino savo šeimai „neatleistina, amžina nuodėme“ už piktžodžiavimą „Šv. Dvasiai“ (Mk 3, 29), ragino savo mokinius „laikyti neapykantoje“ savo artimiausius žmones, dėl fanatizmo ir karjeros (žr. Mk 10, 28 – 30) palikti juos likimo valiai. O jo konkurentus, žydų dvasininkus, vadino „gyvatėmis“, „angių išperomis“. Šv. raštas laisvamanius ( net ne priešus) taip įvertino: „ Prakeiktas kiekvienas, kuris nemyli Viešpaties“ (Kor 16, 22). Tačiau visas šis nežmoniškas ekstremistinis purvas laikomas ne vulgariu, o šventu… Natūralu, kad toks „šventumas“ iššaukia pasipiktinimą ir atoveiksmį. Tačiau aš – ne tiek ateistas, kiek realistas, pateikęs knygoje ir adekvatų tikrovės supratimą.
Krikščioniškasis fanatizmas yra pridengiamas abejotinomis „moralinėmis vertybėmis“. Bet žiaurus, tamsus, gėdingas žmonijos dvasinio gyvenimo puslapis, užtrukęs pusantro tūkstančio metų, visada paliks jos istorijoje. „Įkaitusios nuo fanatizmo garų ypatos“ (V. Kudirka) ir dabar Lietuvoje drįsta „subtiliai“ gniaužti pasaulėžiūrinę žodžio laisvę. Vien už paklupdytą Galilėjų, sudegintus žymius filosofus ir tūkstančius „raganų“ bažnyčiai atlaidų nebus.
Anot V. Kudirkos, „šiandien lietuviams visai nepritinka ir neparanku būti avimis“ („Varpas, Nr. 1, 1896 m.).
Alg.J. :
2013-11-22 19:22
Nors vaikystėje esu krikštytas ir pagal tai turėčiau vadintis krikščioniu, bet šito šiaip jau neakcentuoju. Biblijos, arba šv. Rašto, nesu skaitęs, nors kartais ir pagalvodavau, kas gi jame rašoma. Nuo tų „talmudų“ skaitymo mane išgelbėjo įdomi ir originali Vlado Balkevičiaus knyga „Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!“
Man pirmiausia patiko tai, kad šv. rašto dogmų kritika bei komentarai bene pirmą kartą lietuvių kalba pateikti eiliuota forma. Eilėraščiai surimuoti lengvai skaitomu stiliumi, aiškiai suprantami. Kiekvieno puslapio apačioje yra nuorodos į šv. raštą, patvirtinančios knygos teiginius.
Pirmoje knygos dalyje „Šėtoniškos“ eilės pagal „dieviškąjį“ Raštą“ su švelniu humoru aiškinami sosto ir altoriaus sąjungos principai ir paradoksai. Manau skaitytojams patinka, kad šventraščio teiginiai su kabutėmis ar be jų eilėraščiuose analizuojami ne grynai filosofiškai, teoriškai, o su humoru ir švelnia kritika, skatinančia skaitytoją susimąstyti.
Įdomu ir vertinga, manyčiau, yra ir tai, kad vergoviniu laikotarpiu rašytus biblijos tekstus apie „viešpačius“, valdovus, apaštalus ir angelus autorius savaip sugretina su šiuolaikiniu Lietuvos elitu ir ierarchais, verslininkais ir kitais turtuoliais. Anie paprastus žmogelius vadindavo klūpinčiomis avelėmis, mūsiškiai viešpatukai – runkeliais ir žąsinais.
Patiko ir antroji knygos dalis „Biblijos paradoksai: 200„taip“ ir 200 „ne“. Čia autoriaus surinkti „dievo žodžio“ prieštaravimai.
Pristatydamas atskirus knygos skyrius, autorius kaip kokiame šou žaidime skaitytojams siūlo patiems atsakyti į pateiktus klausimus, skirstant juos į kairę ir dešinę. Iš to daryti išvadas, kas yra arčiau tiesos ir ko vertas krikščioniškojo tikėjimo šaltinis – Biblija. Išleisdamas šią knygą, autorius atliko didelį ir reikšmingą darbą, kurį , manau, teigiamai įvertins visi, kas ją perskaitys.
V. B.. :
2014-04-27 20:55
Naujasis Testamentas – ne tik prasimanymų ir iliuzijų rinkinys. Jis kartu ir realiai gyvenusio Jėzaus Nazariečio fragmentinės biografijos (apimančios maždaug 3 metų laikotarpį) dokumentas.
Svarbu atskirti ir suvokti, kas jame tikra, o kas pramanyta.
1. Netikra yra fantastinė jo “prasidėjimo” ir gimimo istorija, nukopijuota Luko ir Mato evangelijose iš kitų religijų, nes iki Jėzaus brandos (30 metų, kai jis jau turėjo teisę pamokslauti) juo niekas nesidomėjo, ir jo vaikystės bei jaunystės laikotarpis evangelistams buvo visiškai nežinomas. Seniausia (pagal Morkų) evangelija todėl ir apeina šį jo gyvenimo laikotarpį (taip pat ir evangelija pagal Joną). Pramanyti taip pat visi jo „stebuklai“, jo „prisikėlimas“, jo tikslai. Tačiau Naujajame Testamente yra ir tiesos.
2. Jėzus, nesantuokinis Marijos sūnus, gyveno daugiavaikėje šeimoje (turėjo 4 brolius ir kelias seseris) ir dirbdamas dailide, ypač patėviui Juozapui mirus, padėjo motinai išlaikyti šeimą. Todėl, kai jis ėmė pamokslauti ir nekliauti namų, šeimoje kilo konfliktas: jo namiškiai, nesėkmingai bandę jį sulaikyti namuose, išvadino jį bepročiu (netgi netyros dvasios apsėstu), o jis iš vis paniekino, atmetė savo motiną ir brolius ir net grasino jiems “amžina nuodėme už piktžodžiavimą šventajai dvasiai” (žr. Morkaus 3, 20 – 35). Nutrūkus ryšiams su šeima (toliau jį išlaikė pagrindinai religingos moterys), niekas iš Jėzaus namiškių nedalyvavo net jo “laidotuvių” spektaklyje.
3. Jėzus iš pradžių laikė save tik hebrajų religijos mokytoju (“Rabi”), vėliau – pranašu, o kai surinko būrį pasekėjų ir suformavo savo šešėlinę „dvylikos ministrų“ komandą, – Mesiju, dievo siųstuoju Izraelio teokratinės karalystės atkūrėju. Jis rizikingai konfliktavo su žydų dvasininkais, išdrįso netgi paniekinti Jeruzalės šventyklą – pašalinęs iš jos pirklius, pavadino ją “plėšikų lindyne”. Todėl žydų teismas Sinedrionas pasmerkė jį, kaip maištininką, mirti. Tačiau Piloto, jo žmonos, šimtininko ir dviejų žydų didžiūnų, Sinedriono narių (Juozapo ir Nikodemo), dėka jis buvo nuimtas nuo kryžiaus dar gyvas ir taip išgelbėtas nuo mirties. Pakeitęs savo išvaizdą, jis su savo žmona Marija Magdaliete pasišalino iš Jeruzalės, pasirodė savo mokiniams, kurie vis dar tikėjosi, kad Jėzus galbūt atkurs Izraelio karalystę. Tačiau Jėzus jau atsisakė šios misijos ir viešumoje daugiau nesirodė.
4. Jo mokiniai, būdami neraštingi ir net nelabai religingi, siekė padaryti karjerą, nes Jėzaus tikslas buvo ne kankinio mirtimi “atpirkti žmoniją”, o tapti žydų karaliumi. Jis žadėjo savo pasekėjams “jau šiuo metu” didžiulius turtus ir “dvylikos Izraelio giminių teisėjų” postus, bet kartu mokė būti juos vargstančių žydų tarnais, o ne engėjais, nes du jo mokiniai Jonas ir Jokūbas jau varžėsi su likusiais „apaštalais“ dėl aukščiausių postų šalia būsimo Izraelio karaliaus…
5. Jėzus valdžios siekė ne vien dėl asmeninių ambicijų, bet ir todėl, kad kitaip buvo neįmanoma Antikos laikais reformuoti hebrajų religiją – atsisakyti griežtų šabo, košerinio maisto, apipjaustymo ir kitų neprotingų reikalavimų. Bet jis neturėjo tikslo sukurti naują religiją. Jo vardu pavadintą tikėjimą, mistifikavę jo veiklą ir mokymą, vėliau per tris šimtmečius sukūrė įvairūs jo pasekėjai.
Realistinių Šventraščio momentų dvasininkai ir teologai “nepastebi” todėl, kad jie nuima nuo Jėzaus
dieviškumo aureolę. Pats Jėzus kartais nelaikydavo savęs net geru žmogum (žr. Morkaus 10, 18), nekalbant jau apie dievą. Jis visus tikinčiuosius laikė dievo vaikais, šia prasme ir save kaip jo mokslo skelbėją, dažniausiai vadino save „žmogaus sūnumi“. Jėzaus konfliktas su savo motina, jos paniekinimas ryškiausiai parodo jo žemiškąją esmę. Bažnyčios vėliau sukurtas ir grandioziškai išpūstas Marijos kultas – grynas pramanas, nuostabiai „šventas“ melas, visiškai neatitinkantis Jėzaus požiūrio į savo motiną. (Todėl Šventraštyje nėra ir Marijos nė vieno gero žodžio apie šį savo arogantišką sūnų).
Knyga “Viešpatie, išgelbėk mus nuo viešpatavimo!” ir joje parinktos Šventraščio citatos, kaip tik ir
išryškina krikščioniškąsias iliuzijas. Keista, kad beveik per du tūkstantmečius trečdalyje žmonijos išsilaikė toks grandiozinis absurdiško tikėjimo (VIEŠPATS… ant kryžiaus?!) pastatas. Vadinasi, žmogaus protingumas turi ir “antrąją medalio pusę”, padiktuotą biologinio išlikimo instinkto – nesaikingo noro visada būti, neišnykti. Pasirodo, kuklioms Kristaus „avelėms“ vieno gyvenimo neužtenka… Gaila tiktai, kad faktinė žmogaus gyvenimo drama akivaizdžiai paneigia „gelbėtojo“ nuo mirties galimybes, nes „Nature is the true law“, sako anglų patarlė, – „Gamta yra tikrasis įstatymas“.
Anonimas :
2023-11-20 19:16
įdomios mintys,norėčiau perskaityti knyga