Pagal 2022 m. rugsėjo 15–22 dienomis „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenis, bažnyčia pasitiki 49,1 (nepasitiki – 16,2) procento visų apklaustųjų Lietuvos gyventojų. Pernai tuo pačiu laiku šie skaičiai buvo kiek kitokie – bažnyčia pasitikėjo 68 (nepasitikėjo – 22) procentai visų apklaustųjų. Į tą apklausą patenka pačios įvairiausios institucijos, pradedant gaisrininkais, policija ir baigiant Seimu. Gaisrininkai tose apklausose visada pirmauja. Tai nėra keista, nes jie daro tik gerus darbus, o, pavyzdžiui, teismai negali būti geri visiems. Seimas dažnai yra suvokiamas kaip kažkoks dykaduonių susirinkimas, tačiau kartu jis yra labai matoma institucija, ir kiekvieno nario nusižengimai yra siejami su visa institucija. Taigi, pačiais skaičiais apie pasitikėjimą institucijomis aklai pasitikėti negalima. Vis dėlto bažnyčia šiuo požiūriu yra ypatinga institucija, nes iš esmės daro panašų darbą kaip gaisrininkai – gelbėja mus nuo pragaro liepsnų, tačiau pasitikėjimas bažnyčia nėra toks didelis kaip gaisrininkų atveju. Be to, kritimas nuo 68 iki 49 procentų yra labai drastiškas. Pabandysiu paanalizuoti, kokios priežastys galėjo lemti tokį pasitikėjimo sumažėjimą.

Paslaugų sektorius

Dalis to, ką veikia bažnyčia, yra paslaugų teikimas gyventojams. Krikštynų, tuoktuvių, laidotuvių ir kitų apeigų atlikimas bei mišios („dangaus pardavimas“) yra paslauga. Žinoma, mažai yra atsiliepimų apie tai, kad ji buvo blogai atlikta (blogas pamokslas), kažkas blogai sutuoktas ar pakrikštytas, nors dažnai tenka girdėti, kad vienas ar kitas kunigas sutuokė labai gražiai, „asmeniškai“ (šventės dalyviai visada nori asmeninio dėmesio). Tačiau bažnyčia iš kitų paslaugų teikėjų išsiskiria tuo, kad apmokėjimas už paslaugas yra visiškai neapibrėžtas. Mokestis laikomas auka, prašoma mokėti „pagal sąžinę“ arba „kiek negaila“. Vis dėlto žiniasklaidoje yra atsiliepimų, kad mokestis už bažnyčios paslaugą yra per didelis. Tuo konkrečiu atveju bažnyčios patarnautoja buvo nepatenkinta, kad 50 eurų yra per mažai už mirusiojo paminėjimą per mišias. Sklando žinios, kad mokėti už vadinamuosius sakramentus reikia nuo 50 iki 200 eurų, nors yra atvejų, kai už santuokos apeigas prašoma ir 1000 eurų.

Žinoma, tai yra asmeninės patirtys, ir paprastai žmonės nerašo į spaudą, jei bažnytinė paslauga buvo suteikta tinkamai. Vis dėlto visuomenėje tvyro įsitikinimas, kad bažnyčia ima pinigus nežinia už ką ir pati maudosi turtuose. Daug kas piktinasi ir tuo, kad šiais laikais bažnyčia – natūrali tam tikrų paslaugų monopolistė – yra vienintelė institucija, kuri finansiškai yra visiškai neatskaitinga niekam.

Karstų afera

Prieš maždaug metus plačiai nuskambėjo istorija apie tai, kad Vilniaus arkivyskupijos kurijos valdomas „Laidojimo paslaugų centras“ perpardavinėja žmonių nupirktus karstus, kurie turėtų būti sudeginti su mirusiuoju. Biznis tiesiog idealus: už kelis šimtus parduodi karstą, jį nuveži deginti į krematoriumą, tačiau ten mirusįjį perkeli į daug pigesnį kartoninį karstą, o tą originalų parsiveži atgal ir parduodi dar kartą. Toks karstas tampa nemirtingas. Panašu į balandžių, kurie grįžta pas šeimininką, pardavinėjimą. Šiemet rugpjūčio mėnesį paaiškėjo, kad bažnyčios įmonė atsikrato darbuotojų, padėjusių atskleisti naudotų kartų aferą.

Šis atvejis rodo, kad šventoji „Kristaus įkurta“ bažnyčia visai nėra šventa, o tiesiog eilinis uabas. Visgi didžiausią žalą bažnyčiai daro ne tokios nuodėmės, o geros komunikacijos stoka. Bažnyčios, kaip institucijos, reakcija turėtų būti labai greita ir aiški: ištirti atvejį, kaltuosius nubausti, kompensuoti žalą ir atsiprašyti – „pripažinti savo kaltes“, ko ji nuolat visus moko. Deja, apie tai nieko netenka girdėti. Bažnyčia, kaip amžinoji institucija, mėgsta atsiprašinėti po kelių šimtų metų.

Pedofilijos skandalai

Bažnyčios populiarumui smarkiai kenkia pedofilijos skandalai. Lietuvą pasiekia ir pasaulyje vykstančių pedofilijos skandalų atgarsiai. Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis yra Prancūzijoje paskelbta ataskaita apie daugiau nei 300 tūkst. vaikų, patyrusių dvasininkų seksualinį smurtą per paskutinius 70 metų. Tai yra didžiulė dėmė ant bažnyčios arnoto ir jos gali apskritai nepavykti nusiplauti. Tokios naujienos negali neturėti poveikio visuomenės nuomonei apie bažnyčią. Lietuvoje tokių skandalų taip pat esama.

Kuo visuomenė religingesnė, tuo daugiau yra galimybių dangstyti dvasininkų seksualinius nusikaltimus. Religingoje visuomenėje bažnyčia turi didesnę įtaką, dvasininkai laikomi neginčijamais autoritetais. Yra daug atvejų, kai net patys tėvai netiki savo vaikais, nes dvasininkus laiko kone šventais, arba bijo ieškoti teisybės, nes bažnyčios autoritetas visuomenėje yra labai didelis. Ir pačiais nepilnamečiais yra lengviau manipuliuoti, kai pasitelkiamas gąsdinimas pragaru, dievo bausme ir pan.

2022 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Vyskupų konferencijos parengtos Gairės, reglamentuojančios katalikų bažnyčios dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų narių ir kitų bažnyčioje tarnaujančių asmenų elgesį su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiais. Tai labai pozityvus žingsnis, tik klausimas, ar jis nėra pavėluotas. Bažnyčios įvaizdžiui labiausiai kenkia tai, kad tuos nusikaltimus dangsto jos hierarchai. Gairių 3.5 punkte sakoma: „Labai svarbus Visuotinėje Bažnyčioje įsigalintis principas – dėmesingumo prioritetas – skiriamas besiskundžiančiam, teisingumo ieškančiam, nukentėjusiam asmeniui, o ne institucijos geros reputacijos išsaugojimui.“ Principas labai geras. „Dieve duok“, kad jo būtų laikomasi. Be to, svarbu, kad bažnyčia apie tai kalbėtų su vaikų tėvais, pačiais vaikais, kad tas dokumentas neliktų dar vienos siauro vidaus naudojimo gairės.

Dalyvavimas politikoje

Bažnyčia yra gana matoma visuomenės gyvenime. Ji teigia pasiliekanti sau moralinio vertinimo monopolį, nors kartais labai sunku suvokti, koks yra ryšys, pavyzdžiui, tarp partnerystės įstatymo ir moralės, jei partnerystė reguliuoja tik teisinius dviejų asmenų santykius. Pripažinkime, kad dalis žmonių „gyvena nuodėmėje“, ir čia bažnyčia nelabai gali ką padaryti, bet jie tikriausiai taip gyvena nepaisant to, yra įstatymas ar jo nėra. Taigi, įstatymo priėmimas neturėtų platinti nuodėmių ir neturėtų „užkrėsti“ kitų visuomenės narių. O kalbos apie moralinį visų sugedimą yra senos kaip pasaulis. Pasaulio nesugriovė nei tai, kad moterys užsivilko kelnes, nei civilinė santuoka ar kiti dalykai, kurie būdavo laikomi pasaulio pabaigos ženklu. Bažnyčios moralė tiesiog yra pasenusi. Deja, bet tą reikia pripažinti: Jėzaus laikais užmėtymas akmenimis, vergovė, vaikų išnaudojimas, smurtas ir daug kitų dalykų, kuriais baisimės šiandien, buvo laikomi normaliais dalykais. Tik visai neseniai bažnyčia pradėjo pripažinti, kad mirties bausmė prieštarauja Kristaus mokymui, nors radikalūs katalikai teigia, kad tokia pozicija yra klaidinga. Bažnyčia remiasi kelių tūkstančių metų senumo veikalais iš tų laikų, kai buvo tikima, kad psichine liga sergantis žmogus yra apsėstas velnio ir jį gali išvaryti tik artimą ryšį su dievybe turintys asmenys. Ar galima daug tikėtis iš tokių veikalų?

Nuolatinis kalbėjimas apie moralę, ypač apie tai, kas susiję su lovos reikalais, nesiderina su pačios bažnyčios narių moraliniu elgesiu. Visus tuos prieštaravimus žmonės lengvai pastebi. Jei šventoji institucija nėra tokia jau šventa, tai dar labiau kerta per jos įvaizdį. Kaip sako pati bažnyčia, reikia atskirti bažnyčios elgesį nuo jos narių elgesio, bet kam tada reikalinga tokia bažnyčia, kurios nariai yra sugedę?

Covido pandemija ir užaštrėjęs partnerystės įstatymo klausimas labai supriešino visuomenę. Bažnyčia pastaruoju metu gana aktyviai dalyvauja politikoje, akivaizdžiai spaudžia Seimo narius tam tikrais klausimais, ir toks kišimasis negali likti nepastebėtas (pvz., žr. Šiluvos deklaraciją). Moralizuodama ir politikuodama galbūt bažnyčia patraukia tam tikrus žmones, bet kartu atstumia nemažą dalį tų, kurie bažnyčios atžvilgiu laikosi neutralaus požiūrio.

Prasidėjus karui Ukrainoje pasigendama aiškios bažnyčios pozicijos. Netenka girdėti apie bažnyčios organizuojamas akcijas remti ukrainiečiams. Daugiausia labdara užsiima sekuliarios organizacijos (geltona-mėlyna ir pan.). Gana smarkiai kritikuojamas „Raudonasis kryžius“ dėl savo veiksmų Ukrainoje ir Rusijoje. Popiežius labai keistai vertina karą Ukrainoje, nesugebėdamas atskirti aukos nuo agresoriaus. Sunku tikėtis iš Vatikano, kad jis ragintų paremti Ukrainą, bet galėtų bent vienareikšmiškai pasmerkti šalį agresorę. Teiginiai, kad galbūt Ukraina ir NATO yra kalti dėl karo, yra visiškai nesuprantami racionaliai mąstantiems ir Rusijos imperializmą pažįstantiems žmonėms. Visa tai galėjo prisidėti prie bažnyčios reitingų sumažėjimo Lietuvoje.

Vis dėlto dar anksti teigti, kad apskritai Lietuvoje sumažėjo pasitikėjimas bažnyčia. Viena apklausa dar nerodo tendencijos, tačiau panašu, kad po pandemijos žmonės tiesiog pamiršo bažnyčią. Kunigai skundžiasi, kad yra akivaizdžiai sumažėjęs dalyvaujančių sekmadienio mišiose žmonių skaičius.

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį