Artėjant Kalėdoms verta dar kartą pakalbėti apie Jėzų ne kaip metafizinę būtybę ir visų mūsų švenčių kaltininką, o kaip istorinį asmenį. Jėzus iš Nazareto, kaip istorinės asmenybės, gyvenimas rimtai pradėtas tirti dar 19 a. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu vieną šiuolaikinių amerikiečių Naujojo Testamento (toliau – NT) tyrinėtojo Bart Denton Ehrman (Bartas Dentonas Ermanas, g. 1955) knygą How Jesus Became God (Kaip Jėzus tapo Dievu). Tai nėra knygos recenzija, o labiau knygos santrauka ir mintys, su kuriomis norėčiau pasidalinti ją perskaitęs. Čia  pristatau pirmą šio straipsnio dalį.

 

Ehrman yra parašęs ir redagavęs 33 knygas, įskaitant tris universitetams skirtus vadovėlius. 6 iš knygų yra New York Times bestseleriai  Misquoting Jesus (Jėzus sakė ne taip) ,Jesus, Interrupted (Pertrauktas Jėzus), God’s Problem (Dievo problema), Forged (Padirbta), How Jesus Became God (Kaip Jėzus tapo Dievu) ir The Triumph of Christianity (Krikščionybės triumfas) (knygų pavadinimų vertimai mano). Jo knygų parduota 2 mln. egzempliorių ir jos išverstos į 27 kalbas (lietuviško vertimo nėra).

Ehrman užaugo anglikonų šeimoje, jaunystėje buvo įsitikinęs, kad Biblija yra Dievo įkvėptas žodis ir joje nėra klaidų, skelbė evangeliją, vėliau, norėdamas suprasti originalų Biblijos tekstą, studijavo Wheaton koledže ir Prinstono Teologijos Seminarijoje. Pastebėjęs įvairius NT prieštaravimus, prarado tikėjimą, kurį laiką buvo liberaliu krikščionimi, vėliau agnostiku ateistu. Štai, kaip jis pats aiškina savo transformaciją:

„Dariau viską, ką galėjau, kad išlaikyčiau tikėjimą, jog Biblija yra Dievo įkvėptas žodis, kuriame nėra klaidų ir tai tęsėsi apie dvejus metus […]. Aš suvokiau, kad šiuo metu egzistuoja apie 5 000 Naujojo Testamento rankraščių ir tarp jų nėra dviejų, kurie būtų visiškai vienodi. Perrašinėtojai juos keitė, kartais labai stipriai, tačiau dažniausiai gana nedaug. […] Jei [Dievas] stengėsi įkvėpti tekstą, kodėl jis nesistengė jo išsaugoti? Kodėl jis leido perrašinėtojams jį keisti?“ (https://www.wunc.org/show/the-state-of-things/2018-03-05/the-sunday-school-teacher-turned-skeptic-meet-bart-ehrman).

Internete galima rasti daug įvairių B. Ehrman pranešimų NT tematika. B. Ehrman yra charizmatiškas kalbėtojas, turi puikų humoro jausmą. B. Ehrman yra Religijos studijų profesorius Šiaurės Karolinos Universitete Čapel Hile. Pats jis kartais juokauja, kad stebisi, kaip jam pavyksta sėkmingai dėstyti iš esmės antikrikščioniškus dalykus konservatyviame krikščioniškame universitete vienoje iš religingiausių valstijų. B. Ehrman nesivelia į ginčus apie Dievo egzistavimą, dėl to matyt yra laukiamas svečias įvairiose diskusijose. Iš kalbos manieros jis kažkiek yra panašus į Amerikos teleevangelistus, taigi, jis gyvena iš evangelijos, nors jo skelbiama žinia iš esmės yra „blogoji naujiena“: Jėzus yra apokaliptinis pranašas, kuriam po mirties dėl jo pasekėjų veiklos pavyko tapti „Dievu“, t. y. tuo, kuo jis šiandien laikomas krikščionybėje. Jo išvados neigia Jėzaus dieviškumą, prisikėlimą. B. Ehrman būdingas racionalus istorinis požiūris į įvykius.

Knyga Kaip Jėzus tapo Dievu kažkiek panaši į Lietuvos skaitytojams žinomą Reza Aslan „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/rezos-aslano-knygos-maistininkas-jezaus-nazariecio-gyvenimas-ir-laikai-recenzija/), tačiau skiriasi jų tyrimo objektas: R. Aslan labai daug dėmesio skiria istoriniam kontekstui, aplinkai, kurioje gyveno žydai ir jų pamokslininkas Jėzus, o B. Ehrman analizuoja požiūrio į Jėzų evoliuciją. Be to, R. Aslan knyga yra skirta plačiosioms masėms, ji lengvai parašyta. R. Aslan yra sentimentalus, Jėzus jam be galo šaunus vyras, vienas didžiausių žmonių istorijoje. R. Aslan yra musulmonas ir nors pats to nesako, tačiau Jėzų laiko bent jau Dievo pranašu (bet jokiu būdu ne Dievo sūnumi, vienu iš trijų, nuodėmių atpirkėju ir pan.). B. Ehrman knyga yra labiau mokslinė, jis remiasi daugiausia NT ir seka to laiko minties raidą, evoliuciją nuo Jėzaus pamokslininko iki Jėzaus-Dievo:

„Jėzus buvo žemos kilmės žydų pamokslininkas iš kaimiškų Galilėjos ežero apylinkių, nuteistas už neteisėtą veiklą ir nukryžiuotas už nusikaltimus prieš valstybę. Vis dėlto netrukus po jo mirties jo pasekėjai pradėjo tvirtinti, kad jis yra dieviška būtybė. Galiausiai jie net ėmė tvirtinti, kad jis buvo ne kas kitas kaip Dievas, dangaus ir žemės viešpats. Kyla klausimas: kaip nukryžiuotas valstietis pradėtas laikyti viską sukūrusiu Viešpačiu? Kaip Jėzus tapo Dievu?“

Ehrman prisipažįsta, kad jis nenagrinėja teologinio klausimo dėl Jėzaus dieviškumo, o gilinasi į tai, kas lėmė tikėjimą, kad jis yra Dievas. Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jis daugiausia nagrinėja įvykius po Jėzaus mirties, gilinasi į antikinę ir žydų mitologiją, tikėjimą, pirmųjų krikščionių raštus.

Dievų ir žmonių pasaulis Antikoje

Ehrman teigia, kad pagal šiuolaikinį mąstymą dieviška erdvė yra atskirta nuo žemiškosios, tačiau Antikoje dievų ir žmonių pasauliai buvo persidengiantys: pagonių dievai gyvena praktiškai tarp žmonių, jie gali „nusileisti“ pas žmones, turėti su jais įvairiausių santykių, gali turėti vaikų su žmonėmis, o kai kurie žmonės gali būti paimti į dangų (ne vienas graikų ir romėnų mitas tai patvirtina). Šiek tiek ironiškai, žvelgdami iš šiuolaikinio mokslo pozicijos, galėtume sakyti, kad Antikos dievai ir žmonės yra viena biologinė rūšis, nes gali susilaukti vaisingų palikuonių.

Jėzaus gyvenimo laikotarpiu ir po jo mirties, kai formavosi krikščionybė, Romos imperijoje buvo imperatoriaus kaip Dievo sūnaus kultas. Net ir monoteistai žydai tikėjo, kad dieviškos būtybės gali tapti žmonėmis, o žmonės gali tapti dieviškomis būtybėmis. B. Ehrman nuomone, ne visi judėjai laikėsi monoteistinių pažiūrų. Jis atkreipia dėmesį į pirmąjį Dievo įsakymą: „neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, t. y. jame nesakoma, kad reikia tikėti, jog yra tik vienas Dievas. Šiame įsakyme daroma prielaida, kad kiti dievai egzistuoja, tačiau gali būti garbinamas tik vienas – Izraelio Dievas. Be to, judaizme egzistuoja žemesnio rango dievybės – angelai, kurie yra žemiau nei Dievas, bet aukščiau nei žmogus. Kai kurie žmonės po mirties pagal savo statusą prilygsta angelams, kaip, pavyzdžiui, Mozė. Pradžios knygoje kalbama apie „dangiškąsias būtybes, kurios susijungė su žmonių dukterimis“. Lietuviškame Biblijos vertime prie dangiškų būtybių yra išnaša, kurioje pasakyta, kad pažodžiui tai yra „Dievo sūnūs“. Specialią vietą Biblijoje užima ir pirmieji Izraelio karaliai, kaip pateptieji Dievo sūnūs.

Naujasis Testamentas kaip istorijos šaltinis

Vienintelis šaltinis suprasti vaizdinio apie Jėzų evoliuciją yra NT ir apokrifiniai tekstai. Kaip žinoma, Jėzaus apaštalai nebuvo Evangelijų rašytojai dėl paprastos priežasties, kad jie buvo žemos kilmės beraščiai aramėjiškai kalbantys žydai iš Palestinos, o evangelijos yra parašytos graikiškai. Tas faktas nieko neturėtų stebinti, bet jį verta priminti. Toliau aiškumo dėlei vartosiu nusistovėjusius evangelijų pavadinimus. Pirmoji yra Morkaus evangelija, parašyta maždaug 65–70 m. po Kr. (Jėzus mirė apie 30 m.), Mato ir Luko evangelijos parašytos apie 80–85 m. po Kr., o Jono evangelija – apie 90–95 m. po Kr. Taigi, anksčiausia evangelija parašyta apie 35–40 m. po Jėzaus mirties, o vėliausia – maždaug 60–65 m. po jo mirties. Tie, kurie rašė evangelijas, nekalbėjo ta pačia kalba kaip Jėzus ir nebuvo jo matę. Pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą ėjo iš lūpų į lūpas. Pirmieji krikščionys turėjo įtikinti žmones, kad Jėzus iš tikrųjų buvo mesijas, bet kartu reikėjo sukurti naują mesijo apibrėžimą ir jam taikomus reikalavimus. Raštingumo lygis tuo metu buvo žemas, todėl istorijos buvo perduodamos žodžiu (manoma, kad skaityti mokėjo geriausiu atveju apie 10 proc. gyventojų). Galiausiai istoriją išgirdo išsilavinęs raštingas graikiškai kalbantis žmogus „Morkus“, kuris ją užrašė.

Po kiek laiko, kažkas perkaitęs Morkaus pasakojimą, užrašė savo istoriją, iš dalies paremtą Morkaus pasakojimu, iš dalies kitomis girdėtomis istorijomis. Mokslininkai sutaria, kad Jono evangelija nesiremia kitomis trimis evangelijomis. Tos trys evangelijos – Mato, Morkaus ir Luko – yra sinoptinės, nes jos yra labai panašios. Mato ir Luko evangelijos kopijavo Morkaus evangeliją, tačiau jose yra vietų, kurių nėra Morkaus evangelijoje. Kadangi tos vietos daugiausiai yra Jėzaus pasakymai, manoma, kad tose dviejose evangelijose remiamasi bendru šaltiniu Q (nuo vok. Quelle šaltinis). Mato evangelijoje yra istorijų, kurių nėra nė vienoje kitoje evangelijoje, lygiai tas pats su Luko evangelija. Abi tos evangelijos tikriausiai turėjo savo šaltinį M ir L. Evangelijas rašė ne tas, kas sėdėjo šalia Jėzaus ir viską užrašinėjo, o žmonės, kurie skelbė „gerąją naujieną“. Vis dėlto, pasak B. Ehrman, tai nereiškia, kad evangelijos yra bevertės kaip istorinis šaltinis. Tiesiog norint „išspausti“ iš jų istorinę tiesą, reikia naudotis griežtais metodais.

Trys NT teiginių istoriškumo vertinimo kriterijai

Jeigu tam tikras epizodas yra randamas keliose iš nepriklausomų tradicijų, tada yra labiau tikėtina, kad remiamasi galutiniu šaltiniu – paties Jėzaus gyvenimo aprašymu. Tai vadinamasis nepriklausomo patvirtinimo kriterijus. Ir atvirkščiai, jei istorija, pvz., Jėzaus poelgis, yra randama tik viename šaltinyje ir jo neparemia nepriklausomas šaltinis, jos autentiškumas yra mažesnis. Sakykime, Jėzaus ir Jono Krikštytojo susitikimas aprašytas Morkaus, Jono ir Q evangelijose. Išvada: pagal nepriklausomo patvirtinimo kriterijų greičiausiai Jėzus buvo susitikęs su Jonu Krikštytoju. Arba kitas pavyzdys: Jėzus nukryžiuotas Poncijaus Piloto įsakymu pagal Marko ir Jono evangelijas, o M ir L yra aprašyti atskiri to epizodo momentai. Išvada: pagal šį kriterijų greičiausiai Poncijus Pilotas dalyvavo Jėzaus „teisme“ (nepaisant to, negalima nustatyti, koks buvo jo įsitraukimo mastas). Priešingas pavyzdys: pagal Mato evangeliją (remiantis M), kai Jėzus gimė, jį aplankė išminčiai su dovanomis. Šios istorijos nepatvirtina Markas, Q, L, Jonas ir joks kitas šaltinis (turimos omenyje ir nekanoninės evangelijos, kaip antai evangelija pagal Tomą arba Petrą). Išminčių apsilankymas galėjo įvykti, tačiau nepriklausomo patvirtinimo kriterijus to neleidžia patvirtinti. Nuo savęs galėčiau pridurti, kad išminčių apsilankymas neatitinka gyvenimiškos logikos kriterijaus: niekas niekada nesveikina gimusių kūdikių kaip būsimų karalių, jeigu jie nėra gimę karališkoje šeimoje. Jėzaus šeima buvo visiški bėdžiai. Niekam nebūtų kilusi mintis keliauti tūkstančius kilometrų ieškoti vienos iš daugelio tautų – žydų – būsimo karaliaus, tuo metu kūdikėlio. Tokiais niekais niekas neužsiima, nes niekas nežino, kas išaugs iš vaiko. Dar pridėkim milžinišką to meto vaikų mirtingumą. Kažin kaip būtų sureagavę išminčiai, jei būtų žinoję, kad jų kūdikėlis-karalius pačių žydų bus nubaustas kaip maištininkas mirties bausme. Kokias dovanas jam būtų atnešę tada?

 

Kitas kriterijus yra vadinamasis nepanašumo į krikščionišką tiesą kriterijus, pagal kurį jei pasakojimas apie Jėzų yra nepanašus į tokį, kokį būtų norėję papasakoti pirmieji krikščionys (žiūrint iš dabartinės perspektyvos), tikėtina, kad toks pasakojimas yra arčiau istorinės tiesos. Pavyzdžiui, Jėzus užaugo Nazarete pagal Marką, M, L ir Joną. Taigi, tas faktas patvirtintas nepriklausomų šaltinių. Nepanašu, kad šį faktą pirmieji krikščionys būtų išgalvoję, nes jis baisiai nepatogus vėlesniems krikščionims. Nazaretas buvo mažas miestelis, apie kurį niekas nebuvo girdėjęs. Kas būtų galėjęs išgalvoti istoriją, kad Dievo sūnus užaugo niekam nežinomame kaime? Taigi, greičiausiai Jėzus iš tikrųjų užaugo Nazarete. Kitas pavyzdys: tai, kad Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų, vėliau nelabai tiko krikščionims, nes Jonas krikštijo žmones, tam, kad parodytų, jog jų nuodėmės yra atleistos. Be to, tas, kas krikštija, yra aukščiau už krikštijamąjį. Kas būtų galėjęs išgalvoti istoriją, kad Dievo sūnus, gimęs iš nekaltos mergelės, turėjo nuodėmių ir kad kažkas gali būti už jį viršesnis? Jei niekas nebūtų galėjęs išgalvoti tokios istorijos, kodėl ji egzistuoja? Greičiausiai todėl, kad Jonas iš tikrųjų pakrikštijo Jėzų. Q šaltinyje Jėzus teigia 12 mokinių: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28) „Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 30). Taigi, Jėzus teigia, kad 12 jo apaštalų valdys dvylika Izraelio giminių. Vadinasi, vieną giminę gaus valdyti ir išdavikas Judas! Joks krikščionis negalėjo to išgalvoti. Greičiausiai, tai tiesiog praslydo evangelijų rašytojams pro akis, o istorija apie tai, kad Jėzus žinojo, kad jį išduos vienas iš mokinių, yra palanki krikščionių tikėjimui ir greičiausiai yra išgalvota vėliau. Panašus priešingas pavyzdys: Morkaus evangelijoje Jėzus tris kartus išpranašauja, kad jis turi eiti į Jeruzalę, turi būti pasmerktas, nukryžiuotas ir prikeltas iš mirusių. Akivaizdu, kad krikščionys nenorėjo, kad kas nors manytų, jog Jėzus buvo užkluptas iš netyčių. Tai yra istorija, kurią krikščionys norėtų išgalvoti, ir remiantis šiuo kriterijumi negalima teigti, kad Jėzus iš tikrųjų išpranašavo tuos dalykus.

Kitas kriterijus yra kontekstinio patikimumo. Pasakojimai apie Jėzų, kurie neatitinka pirmojo amžiaus Palestinos žydų istorinio religinio konteksto, laikytini mažai tikėtinais. Jėzaus laikmetį apibūdina apokaliptinės nuotaikos. Jono evangelijoje esantys teiginiai „aš ir Tėvas esame viena“ (10, 30), „kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (14, 9), „iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (8, 58) neatitinka šio ir kitų dviejų kriterijų. Joks žydas negalėjo sakyti tokių nesąmonių. Būtų didžiulė šventvagystė žydui sakyti, kad Jėzus egzistuoja anksčiau nei Abraomas ar kad žmogus yra tapatus Dievui. Jono evangelija rašyta vėliausiai, tada, kai vyko skilimas tarp žydų ir pagonių požiūrio į Jėzų klausimu. Šioje evangelijoje dėl visko yra kaltinami žydai, o, pavyzdžiui, romėnas (pagonis) Poncijus Pilotas praktiškai išteisinamas ir laikomas aplinkybių auka. Taigi, šie Jono evangelijos teiginiai atitinka laikmečio aktualijas, bet negali patikimai rodyti, ką Jėzus įsivaizdavo save.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį