stikliaus kn. viršelis0001 stikliaus kn.viselis20001

Nereiktų  keplos kančių aprašyti,
Nes kunigėliai jas mok’ apsakyti,
Kaip ten kankina jiems nepaklusniuosius
‎­          Tarnus niekiuosius,

Kurie neklauso valdžios, nė tėvelių,
o prieš valdovus nenor pult ant kelių,
Skvernų nestvarsto, kojų nebučiuoja –
‎­          Jų negodoja.

Tokius į keplą pasmerkia dar gyvus,
Apie juos leidžia stebėtinus dyvus,
Kuriuos tamsūnai palaiko už tiesą
‎­          Ir neina į šviesą.

Aš, tai girdėdams, nedaug tuo tikėjau,
Akis primerkęs, pirmyn vis žiūrėjau;
Ir apie velnius keplos abejojau –
‎­          Jų nebijojau.

Būdavo, naktį einu ar važiuoju,
Sueiti vis noriu su nelabuoju –
Ir jo paklausti, tėveliai kaip šaukia,
‎­          Ar keploj kaukia.

Bet niekais ėjo tos mano svajonės
Apie tą laimę naktinės kelionės –
Niekur velniuko sutikt negalėjau
‎­          Ir neregėjau.

Dėlto į velnią aš ir netikėjau;
Knygas skaityti didei netingėjau,
Pakol papuoliau į globą rnaskolių
‎­          Apskųstas brolių.

Tie mane vežė iš šalių apsėdę,
Apkarti šniūrais, bjauriai apsirėdę;
Vežė jie mane kaip kokį galviją –
‎­          Į Kalvariją.

Akmenio mūrai aukšti išstatyti,
Sargai pasieniais bjaurūs pastatyti;
Ten čerška, pyška, rėkauja ir baras:
‎­          Tai keplos dvaras!

Sargai aplinkui bėgioja branktuoti;
Aš pažiūrėjau, ar jie neraguoti,
Nes apie velnius „tėveliai“ taip mokė.
‎­          Sargai netoki.

Kai suskambėjo kalėjimo štangos,
Per mane plaukė šiurpulių bangos;
Mane įstūmė į tamsią kamarą –
‎­          Kaip į pragarą.

Duris uždarė, raktu užrakino,
Užkišo sklendę, štangą užkabino.
Man baugu, liūdna ir neramu tapo,
‎­          Kaip dugne kapo.

Didei nuvargęs, ištroškęs per dieną,
Vandens negavęs nė lašelio vieno –
Ir atsisėdęs pradėjau aš snausti,
‎­          Nustojau jausti ….

Lyg tai tuštynės vidurio Gudijos;
Geležies vartai mūsų klebonijos;
Lyg dūmai rūksta, kur brolius kankina,
‎­          Knygas degina ….

Velniai aplinkui laksto, šokinėja,
Viens pasisiūlė man eit už vedėją,
Vedžiot po keplą, parodyt man viską,
‎­          Kas tik kepliška.

Aš net džiaugiuosi, kad man laimė krito.
Prieš akis jūros ugnies nušvito –
Ir velnių bandos aplink slampinėjo,
‎­          Keplą sergėjo.

Atsakiau: „Ačiū už tavo malonę,
Žingeidu keplon turėti kelionę, –
Bet aš bijausi, kad ten nepaklysčiau
‎­          Ir nesuspirgėčiau”.

Atsake velnias: „Kad tu netikėjai
Velniams nei keplai, 0 matyt norėjai,
Tai dabar verčiams turi pamatyti,
‎­          Kad apsakyti

Žmonėms tamsuoliams, kad keplos bijotų,
Aukštesnį luomą gerbtų ir godotų.
Užtai mes vienus ir kitus pagaunam,
‎­          Į keplą kraunam“.

Velnias man rodė tą visą baisybę,
Smarvę ir karštį, ir šaltį, tamsybę;
Aš, tai pamatęs, tik atsidūsėjau
‎­          Ir toliau ėjau.

Ant paties dugno siera tik ir derva,
o karštis, smarvė kaip pasenus sterva;
Bjauru, svaigina, 0 kvapo atgauti
‎­          Negali gauti.

Ten sugrūsti yra vadovai mūsų,
Garbūs mūs tieji ganytojai dūšių;
Nes jie tamsybėje žmones vis laikė,
‎­          Apšvietą keikė.

Ant jų viršaus yr davatkos sutrintos,
Gyslos ir žarnos visų išdraikytos,
Prie sienų ilgi liežuviai prikalti,
‎­          Nuo karščio balti.

Davatkų gyslas nelabieji draiko,
Kad jos ant svieto, turėdamos laiko,
Jojo ant gero, ko nesunaudojo –
‎­          Žmones aplojo.

Aukščiau jų drybso susmukę žandarai,
Šnipai, žemsargiai – iš jų eina garas,
Dvokianti smarvė, 0 tas jų cypimas –
‎­          Kaip pasiutimas.

Užtai, kad jie’ gaudė knygas ir mokytus,
Susipratusius laikė uždarytus;
Velniai dabar juos primynė ir trina,
‎­          Baisiai kankina.

o ant jų viršaus išgamos niekingi,
Kurie pasauliui buvo prapuolingi,
Kad nieko gero žmonijai nedarė –
‎­          Šunybes varė,

Ant visų viršaus Liucipierius sėdi;
Slegia tuos, kurie dykai duona ėdė,
Gero nedarė labui žmonijos –
‎­          Laikės vergijos.

Sėdi ir grūdžia, kad daugiau dar tilptų;
Grūdžiami šaukia, kad jis susimiltų! –
Bet Liucipierius juos grūdžia ir mina,
‎­          Kaip šiltą šviną.

Turbūt ant žemės tankiai niekšai miršta;
Eina į keplą, net ant kelio tiršta, –
Vis su medaliais, ant pilvo su kryžiais,
‎­          Raudonais dryžiais ….

Velniai juos vaiko, su botagais pliekia,
Taip, kad jie cypia ir kauk išsišiepę –
Nukritę mėsos nuo gyslų ir kaulų,
‎­          Žiūrėti gailu!

Kaip jau negali pasivilkt iš vietos,
Velniai juos velka ant duobės’ prilietos
Dervos ir sieros; šakėms pakabina,
‎­          Ilgai spirgina.

Ant galo velka padėti į krūvą,
Ten,  kur suslėgti nelaimingi būva;
o Liucipierius ant viršaus jų krioši,
‎­          Trina į košę, …

Užtemo akys nuo baisybių tokių,
Užkurto ausys nuo šauksmų visokių,
Ir keploj būti ilgiau negalėjau, –
‎­          Išeit norėjau….

Tik supyškėjo, štangos sužvangėjo,
Durų zovieskai, pozai sustenėjo;
Kepla tarytum susmuko, sugriuvo,
‎­          Net baisu buvo!

Ir įsilaužė pas mane bildėsis –
Velniai tarytum, bet gudų šnekėsis:
Įėję klausė, ar esu gyvas? –
‎­          Ak, koks mano dyvas!

Ar aš apmiręs buvau, ar miegojau?
Sargams įeinant, sukrutau ir stojau;
Velniai tarytum maskoliai įėjo,
‎­          Priešais stovėjo.

Aš lyg sumišęs, didei išsigandęs,
Ką tik po keplos gilumas landęs,
Vandens norėjau praryti nors lašą,
‎­          Atgauti dvasią.

Sargai atradę mane gyvą, sveiką,
Išėjo buvę labai trumpą laiką, –
Ir vėl paliko tamsoj mane vieną,
‎­          Naktį ir dieną.

Dėlto šaukiuos aš prie brolių, sesių,
Tik atkartodamas žodžius kunigėlių:
Jeigu ant svieto užsimerkę būsit,
‎­          Tai keplon kliūsit!

Iš: Liepukas [Kostas Stiklius]. Keplos kančios. Eilės. Chicago, 1909

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį