KOSTAS STIKLIUS. KUR KEPLA IR KAS JOJE YRA
23 Pirmadienis Lap 2015
Nereiktų keplos kančių aprašyti,
Nes kunigėliai jas mok’ apsakyti,
Kaip ten kankina jiems nepaklusniuosius
Tarnus niekiuosius,
Kurie neklauso valdžios, nė tėvelių,
o prieš valdovus nenor pult ant kelių,
Skvernų nestvarsto, kojų nebučiuoja –
Jų negodoja.
Tokius į keplą pasmerkia dar gyvus,
Apie juos leidžia stebėtinus dyvus,
Kuriuos tamsūnai palaiko už tiesą
Ir neina į šviesą.
Aš, tai girdėdams, nedaug tuo tikėjau,
Akis primerkęs, pirmyn vis žiūrėjau;
Ir apie velnius keplos abejojau –
Jų nebijojau.
Būdavo, naktį einu ar važiuoju,
Sueiti vis noriu su nelabuoju –
Ir jo paklausti, tėveliai kaip šaukia,
Ar keploj kaukia.
Bet niekais ėjo tos mano svajonės
Apie tą laimę naktinės kelionės –
Niekur velniuko sutikt negalėjau
Ir neregėjau.
Dėlto į velnią aš ir netikėjau;
Knygas skaityti didei netingėjau,
Pakol papuoliau į globą rnaskolių
Apskųstas brolių.
Tie mane vežė iš šalių apsėdę,
Apkarti šniūrais, bjauriai apsirėdę;
Vežė jie mane kaip kokį galviją –
Į Kalvariją.
Akmenio mūrai aukšti išstatyti,
Sargai pasieniais bjaurūs pastatyti;
Ten čerška, pyška, rėkauja ir baras:
Tai keplos dvaras!
Sargai aplinkui bėgioja branktuoti;
Aš pažiūrėjau, ar jie neraguoti,
Nes apie velnius „tėveliai“ taip mokė.
Sargai netoki.
Kai suskambėjo kalėjimo štangos,
Per mane plaukė šiurpulių bangos;
Mane įstūmė į tamsią kamarą –
Kaip į pragarą.
Duris uždarė, raktu užrakino,
Užkišo sklendę, štangą užkabino.
Man baugu, liūdna ir neramu tapo,
Kaip dugne kapo.
Didei nuvargęs, ištroškęs per dieną,
Vandens negavęs nė lašelio vieno –
Ir atsisėdęs pradėjau aš snausti,
Nustojau jausti ….
Lyg tai tuštynės vidurio Gudijos;
Geležies vartai mūsų klebonijos;
Lyg dūmai rūksta, kur brolius kankina,
Knygas degina ….
Velniai aplinkui laksto, šokinėja,
Viens pasisiūlė man eit už vedėją,
Vedžiot po keplą, parodyt man viską,
Kas tik kepliška.
Aš net džiaugiuosi, kad man laimė krito.
Prieš akis jūros ugnies nušvito –
Ir velnių bandos aplink slampinėjo,
Keplą sergėjo.
Atsakiau: „Ačiū už tavo malonę,
Žingeidu keplon turėti kelionę, –
Bet aš bijausi, kad ten nepaklysčiau
Ir nesuspirgėčiau”.
Atsake velnias: „Kad tu netikėjai
Velniams nei keplai, 0 matyt norėjai,
Tai dabar verčiams turi pamatyti,
Kad apsakyti
Žmonėms tamsuoliams, kad keplos bijotų,
Aukštesnį luomą gerbtų ir godotų.
Užtai mes vienus ir kitus pagaunam,
Į keplą kraunam“.
Velnias man rodė tą visą baisybę,
Smarvę ir karštį, ir šaltį, tamsybę;
Aš, tai pamatęs, tik atsidūsėjau
Ir toliau ėjau.
Ant paties dugno siera tik ir derva,
o karštis, smarvė kaip pasenus sterva;
Bjauru, svaigina, 0 kvapo atgauti
Negali gauti.
Ten sugrūsti yra vadovai mūsų,
Garbūs mūs tieji ganytojai dūšių;
Nes jie tamsybėje žmones vis laikė,
Apšvietą keikė.
Ant jų viršaus yr davatkos sutrintos,
Gyslos ir žarnos visų išdraikytos,
Prie sienų ilgi liežuviai prikalti,
Nuo karščio balti.
Davatkų gyslas nelabieji draiko,
Kad jos ant svieto, turėdamos laiko,
Jojo ant gero, ko nesunaudojo –
Žmones aplojo.
Aukščiau jų drybso susmukę žandarai,
Šnipai, žemsargiai – iš jų eina garas,
Dvokianti smarvė, 0 tas jų cypimas –
Kaip pasiutimas.
Užtai, kad jie’ gaudė knygas ir mokytus,
Susipratusius laikė uždarytus;
Velniai dabar juos primynė ir trina,
Baisiai kankina.
o ant jų viršaus išgamos niekingi,
Kurie pasauliui buvo prapuolingi,
Kad nieko gero žmonijai nedarė –
Šunybes varė,
Ant visų viršaus Liucipierius sėdi;
Slegia tuos, kurie dykai duona ėdė,
Gero nedarė labui žmonijos –
Laikės vergijos.
Sėdi ir grūdžia, kad daugiau dar tilptų;
Grūdžiami šaukia, kad jis susimiltų! –
Bet Liucipierius juos grūdžia ir mina,
Kaip šiltą šviną.
Turbūt ant žemės tankiai niekšai miršta;
Eina į keplą, net ant kelio tiršta, –
Vis su medaliais, ant pilvo su kryžiais,
Raudonais dryžiais ….
Velniai juos vaiko, su botagais pliekia,
Taip, kad jie cypia ir kauk išsišiepę –
Nukritę mėsos nuo gyslų ir kaulų,
Žiūrėti gailu!
Kaip jau negali pasivilkt iš vietos,
Velniai juos velka ant duobės’ prilietos
Dervos ir sieros; šakėms pakabina,
Ilgai spirgina.
Ant galo velka padėti į krūvą,
Ten, kur suslėgti nelaimingi būva;
o Liucipierius ant viršaus jų krioši,
Trina į košę, …
Užtemo akys nuo baisybių tokių,
Užkurto ausys nuo šauksmų visokių,
Ir keploj būti ilgiau negalėjau, –
Išeit norėjau….
Tik supyškėjo, štangos sužvangėjo,
Durų zovieskai, pozai sustenėjo;
Kepla tarytum susmuko, sugriuvo,
Net baisu buvo!
Ir įsilaužė pas mane bildėsis –
Velniai tarytum, bet gudų šnekėsis:
Įėję klausė, ar esu gyvas? –
Ak, koks mano dyvas!
Ar aš apmiręs buvau, ar miegojau?
Sargams įeinant, sukrutau ir stojau;
Velniai tarytum maskoliai įėjo,
Priešais stovėjo.
Aš lyg sumišęs, didei išsigandęs,
Ką tik po keplos gilumas landęs,
Vandens norėjau praryti nors lašą,
Atgauti dvasią.
Sargai atradę mane gyvą, sveiką,
Išėjo buvę labai trumpą laiką, –
Ir vėl paliko tamsoj mane vieną,
Naktį ir dieną.
Dėlto šaukiuos aš prie brolių, sesių,
Tik atkartodamas žodžius kunigėlių:
Jeigu ant svieto užsimerkę būsit,
Tai keplon kliūsit!
Iš: Liepukas [Kostas Stiklius]. Keplos kančios. Eilės. Chicago, 1909
2 komentarai
Realistas :
2015-11-29 14:18
Gerai, kad gerb. J. Mačiulis “atkasa” iš istorijos ir parodo visuomenei tokius šviesuolius kaip K. Stiklius, kuriems vienintelis dievas yra tiesa ir kurie nebijo ją skleisti net ir “keplos” (pragariškos kepyklos) sąlygomis.
Vieniems rojus, kitiems kepla būna tik žemėje. Net ir vadinamos demokratijos sąlygomis. Ypač pasaulėžiūros sferoje. Nors jau apsieinama be žandarų, bet sudarytos tokios sąlygos, kad laisvamaniai, humanistai, ateistai faktiškai turi laisvę tik tylėti. “Ačiū dievui”, kad yra internetas, todėl jau sunku visiškai užrakinti burnas.
Įdomu, kad praeities intelektualai nesidrovėjo pasišaipyti iš tokių “šventų” krikščionybės struktūrų, kurios tik pajuokos ir tevertos. Tai ne tik protingi, iškilūs, bet ir drąsūs žmonės, nebijantys plaukti “prieš srovę”, kai reikalas liečia pasaulėžiūros kultūrą ir žmogaus kaip asmenybės vertę.
Įdomi ir eiliuota rašinio forma. O sąvoka “kepla”, primenanti “peklą”, tik daug lietuviškesnė net ir už “pragarą”, – nuostabiai talentingas išradimas! Kunigėliai neturėtų praleisti progos ja pasinaudoti – juk pats Kristus savo priešams žadėjo ne meilę, o verksmą ir dantų griežimą “amžinoje ugnyje”.
Negi šis krikščioniškas “dantų muzikos” koncertas jau pasibaigė? Ar Kristaus žodžiai jau negalioja?