Religijos problematika dabar pasidarė aktuali. Tai, matyt,  priklauso nuo to, jog didelė dalis svarbiausių dabarties procesų ir įvykių vienaip ar kitaip yra susiję su religija. Matyt, neatsitiktinai ir šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės, tarp jų ir televizija, šiai problemai skiria vis didesnį dėmesį. Paminėsiu tik dvi  laidas, kurios, galimas daiktas,  pastaruoju metu žiūrimos Lietuvoje.

Pirmoji – tai „Dievo istorija“, kurią veda garsus Holivudo aktorius Morganas Freemanas per „National geografic“  kanalą. Keliaudamas po pasaulinių religijų istorijai svarbiausias vietoves, išklausydamas istorikų, teologų ir eilinių tikinčiųjų, mokslininkų pasakojimus, žymusis aktorius padaro gana blaivias, svarbias tiek religingam, tiek nereligingam žmogui išvadas. Tai iš tikrųjų šviečiamoji laida gerąja to žodžio prasme, neperšanti kurio nors vieno tikėjimo ir nelaikanti religinių dogmų absoliučia tiesa. Neaukštindamas vienų ir nežemindamas kitų, jis kalba stengdamasis suprasti tos ar kitos religijos atsiradimo ir egzistavimo priežastis, jų mokymų esmę.

Antroji – per Lietuvos televizijos kultūros kanalą jau kuris laikas rodomas laidų ciklas „Anapus čia ir dabar“. Jo tikslas – taip pat, kaip skelbiama anonsuose, padėti suprasti pasaulio religijų esmę, jų sąsajas su šiuolaikiniu pasauliu. Tačiau kalbėti apie šių laidų pasaulėžiūrinį neutralumą daugiau negu problemiška. Jas, galima sakyti, pradeda ir baigia kurios nors religijos adeptas.

Aš noriu parašyti apie laidą, kuri savo pobūdžiu išsiskyrė iš kitų. Joje buvo kalbama apie tikinčiųjų ir netikinčiųjų susikalbėjimą, sugyvenimą, dažnai vadinamą bendradarbiavimu, dialogu ar pan. Tiesa, laidoje nuo pagrindinės temos buvo neretai nukrypstama ir kalbama apie skirtingų religijų – budizmo ir krikščionybės, islamo ir krikščionybės – išpažinėjų sambūvį.

Tą laidą pasirinkau dar ir todėl, kad joje buvo pasakyta nemažai blaivių minčių,  vyko dialogas, diskusija. Psichologas Albinas Bagdonas, įvardijęs save kaip neišpažįstantį jokios religijos, iš esmės reiškė materialistinį, ateistinį požiūrį aiškindamas religingų ir nereligingų žmonių bendradarbiavimo pagrindus. Jam tam tikra prasme pritarė ir orientalistas Audrius Beinorius, teigęs nepriklausąs jokiai religinei konfesijai, bet artimiausia sau laikąs budizmą. Filosofas Albinas Plėšnys, krikščionis katalikas, dėstė katalikišką žmogaus prigimties, religijos esmės koncepciją.

Džiugu, kad visi kalbėjusieji profesoriai sutiko, jog žmonės, nežiūrint jų pažiūros į religiją,  gali ir turi bendradarbiauti. Anot profesoriaus Albino Bagdono, taip yra dėl to, kad visų žmonių pažintiniai ir emociniai mechanizmai yra tie patys. Jie susiformavo biologinės evoliucijos keliu veikiant besikeičiančioms socialinėms sąlygoms. Būtinybė išgyventi vertė žmones jungtis, o tai savo ruožtu formavo moralines normas, turėjusias reguliuoti tarpusavio santykius. Socialinėje-kultūrinėje terpėje formavosi meilės, užjautos, dominavimo, paklusnumo ir kt. poreikiai bei juos transliuojantys psichiniai mechanizmai. Socialiniai-psichologiniai poreikiai  formavo ir religinius vaizdinius, kurie, be abejo, tikinčiųjų sąmonėje persipynė su moraliniais. Vedose, budistų raštuose, Korane, Biblijoje užfiksuoti doroviniai reikalavimai – netinginiauk, nevok, neištvirkauk, nemeluok ir kt. – ne išgalvoti, bet padiktuoti praktinio intereso. Nesilaikydami šių reikalavimų, žmonės negalėjo išgyventi. Todėl juos sutinkame bet kurioje kultūroje. Čia ir slypi įvairių religijų išpažinėjų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimo pagrindas. Yra moralinės ir yra religinės normos. Jų negalima tapatinti. Absurdiška būtų galvoti, kad iki krikščionybės žmonės gyveno be moralės.

Profesorius Audrius Beinorius daug tiesos pasakė apie katalikų bažnyčios nepakantumą kitaminčiams istorijos bėgyje, šiuolaikinės katalikų bažnyčios prisitaikymą prie  pasikeitusios visuomenės. Bažnyčia pajuto, kad jos dvasinė hegemonija baigėsi, ji nebegali diktuoti savo valios, jėgos politika nebetinka. Tai, kad dabartinis popiežiaus deklaruoja pripažįstąs nekrikščioniškų religijų vertę, teigia, jog ir ateistai gali būti „išganyti“, jei tik jie gyvena pagal sąžinę, sukuria daug palankesnę dvasinę dirvą įvairių tikėjimų bei pasaulėžiūrų žmonių sugyvenimui ir bendradarbiavimui. Negalima nesutikti su tokia profesoriaus išvada. Žinoma, adoruojantys bažnyčią ir šioje  sugyvenimo, bendradarbiavimo srityje, kaip ir kitose,  prioritetą nori atiduoti bažnyčiai. Bet istorinė tiesa yra kita.

Į šioje laidoje vykusią diskusiją noriu įsiterpti ir dėl kai kurių sąvokų, kurios joje buvo vartojamos bei aptariamos. Tai pirmiausia liečia religijos, tikėjimo, ateizmo kategorijas.

Anot katalikiškos sampratos, teigė prof. A. Plėšnys, religija – tai tikėjimas, kad Dievas užmezga ryšį su žmogumi, kuris į jį atsako. Sutikdamas, kad toks religijos apibrėžimas gali būti taikomas vadinamosioms abraomiškoms, teistinėms, religijoms – judaizmui, krikščionybei, islamui, A. Beinorius teigė, kad šis apibrėžimas visai netinka budizmui, kinų, japonų religijoms, kurios yra neteistinės, t. y. kuriose nėra Dievo, kaip pasaulio kūrėjo ir žmogaus teisėjo, vaizdinio. Šias religijas, anot jo, galima paradoksaliai pavadinti ateistinėmis religijomis.

Ir čia jau norisi įsiterpti. Taip, dievo kaip antgamtinės būtybės, pavyzdžiui, budizme nėra. Bet ar jame nėra transcendencijos, antgamtiškumo elementų? Budistų vienuolis, filosofas, asmeninis Dalai Lamos gydytojas Barry Michael‘is Kerzin‘as į šį klausimą atsako teigiamai: „Budizmas neneigia egzistuojant Dievą, tik sako, kad jis yra mūsų viduje – tai mumyse slypinti galimybė pasiekti absoliutų žinojimą, visišką nušvitimą“ (žr. http://vz.ru/opinions/2013/10/14/654534.html). Tai, esą,  jau „tobulumo būvis“, Budos būsena, nirvana, grynoji energija, tuštuma, kur  pasibaigia atgimimų ratas. Kitaip tariant, tai yra būsena, kurios nepasiektum jokiomis priemonėmis, jei tavyje neslypėtų ta paslaptinga, dieviška „galimybė“. Be to, budizmas, kaip kitose laidose kalbėjo tas pats profesorius A. Beinorius, neegzistuoja grynu pavidalu. Jis yra plastiškas, imlus įvairioms kultūroms, lengvai absorbuoja kitų religijų elementus. Todėl tokia jo atšaka, kaip mahajana (platus išgelbėjimo kelias),  pavertė Budą bei daugelį bodhisatvų dievybėmis, sukūrė jų kultą ir garbinimo apeigas, pripažįsta rojų ir pragarą.

Taigi problemiška kalbėti apie budizmą kaip apie ateistinę religiją. Net jeigu nekreipsime dėmesio į akivaizdžiai antgamtinius mahajanos vaizdinius, klasikiniame budizme taip pat aiškiai išreikštas tikėjimas į kažkokią mumyse slypinčią antgamtinę galimybę tam tikromis „praktikomis“ bei ritualais nutraukti  „atgimimų“ ratą ir pasiekti Budos būseną, nirvaną. Žodžiu, budizmas nėra tik dvasinė terapija ar „praktikos“, kaip jį apibrėžia patys budistai. Pripažindamas slypinčias žmoguje antgamtines potencijas,  budizmas tampa religija tikra to žodžio prasme ir iš esmės skiriasi nuo  filosofijos ar psichologijos pateikiamų  žmogaus tobulėjimo būdų ir tikslų.

Iš čia ir kita išvada. Kokia bebūtų teologija ar religinė filosofija (katalikiška, hinduistinė, islamiška, budistinė ir kt.), ji negali pateikti visuotino, visoms religijoms tinkančio apibrėžimo, ji pabrėžia tik tai ar kitai religijai būdingus bruožus  ir yra apologetiška. Tą gali padaryti tik pasaulietinė religijotyra. Diskusijoje teisingai buvo pažymėta, kad teologų, tarp jų ir Tomo Akviniečio, traktatų negalima pavadinti religijotyriniais. Tikroji religijotyra atsirado tik 19 a.  Tačiau šią teisingą mintį išsakęs prof. A. Beinorius, atrodo, vadovaujasi  tarp  šiuolaikinių religijotyrininkų paplitusia išplėstine religijos samprata. Anot jos, nėra esminio skirtumo tarp  ideologijos ir religijos. Ideologijoms religinę prasmę, teigė profesorius, suteikia žmonių santykis su jomis. Man regis, čia ir yra tikrasis skirtumas tarp religijos ir  ideologijos. Ideologijos ne pačios savaime yra religijos, o tik priklausomai nuo žmonių požiūrio jį jas. Religijos tokios yra  dėl savo turinio.

Išplėstinė religijos samprata užtušuoja religijos esmę, tai, kuo ši dvasinio gyvenimo forma skiriasi nuo kitų, – tikėjimą antgamtiškumu, nuo kurio priklauso religijos specifinis socialinis ir psichologinis vaidmuo. Visos ateistinės koncepcijos nuo antikos iki  mūsų dienų (žr. Dawkins, Richard. Dievo iliuzija. –  Vilnius, 2010) laikosi šios pažiūros. Ateistinėse teorijose ir pasaulėžiūroje tikėjimas antgamtiškumu  – tai apibendrinta sąvoka, implikuojanti tikėjimą dievais, Dievu, reinkarnacija, nirvana, galimybėmis tapti Buda ir t.t. Ateizmas nepripažįsta antgamtiškumo (antgamtinių būtybių, antgamtinių ryšių bei  galimybių egzistavimo) ir šį  savo požiūrį grindžia istorija, psichologija, logika, gamtos mokslais.

Šiandien ne tik religijos adeptams, bet ir  darantiems vienas ar kitas nuolaidas religijai, pavyzdžiui, idealizuojantiems kai kurias religijas, kad ir tą patį budizmą, ateizmo terminas atrodo nepriimtinas, grubus, negražus. Bet kas gali jį atstoti?

Ateizmo sąvokos negali pakeisti agnosticizmo sąvoka. Agnostikas gali daug tiesos pasakyti apie religijos „žemiškąsias“ apraiškas („čia ir dabar“) , jos teologinį ar filosofinį pagrindimą, bet kai kalba užeina apie „anapus“, jis sako „nežinau“. Štai garsusis anglų rašytojas Somersetas Moemas, išanalizavęs teologinius ir filosofinius dievo buvimo įrodymus ir juos visus atmetęs, vis dėlto rašo: „…aš negaliu prasiskverbti į paslaptį. Lieku agnostikas, o praktinis agnosticizmo rezultatas yra tai, kad žmogus elgiasi taip, lyg Dievo nebūtų“ (Maugham, W. Somerset. Viską sudėjus. Gyvenimo esmės beieškant. Vilnius: Algarvė, 2011, p .251).

O gal čia tiktų laisvamanybė (laisvamanis)?  Netikėjimas (netikintis)?  Pirmasis per platus. Ir religingas žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių gali skelbti oficialiajai religijai ir bažnyčiai nepriimtinas pažiūras ir bus laikomas laisvamaniu. Netikintis, jei  šio žodžio nesuprasime kaip nereligingas, netikintis jokia religija, – be turinio. Tikėjimas yra ne religinė, o psichologinė kategorija. Nėra žmogaus be tikėjimo. Nėra ir mokslinio žinojimo be tikėjimo. Kaip tokio tikėjimo pavyzdys aptariamoje televizijos laidoje buvo pateiktas mokslo teiginys „Žemė sukasi aplink saulę“. Dauguma žmonių tiki šio teiginio teisingumu, nors ir nežino jį patvirtinančių mokslinių argumentų.

Panašiais pavyzdžiais religijos gynėjai dažniausiai spekuliuoja: girdi, tikėjimas mokslo faktais yra analogiškas religiniam tikėjimui dievo egzistavimu. Koks skirtumas – ir čia, ir čia tikėjimas. Norint jiems atsakyti, prisimintina, kad mokslo atskleidžiami dėsniai patvirtinami faktais, praktika, eksperimentais, o teologinės tiesos paremtos  subjektyviais išgyvenimais grindžiamu tikėjimu. Todėl negalima dėti lygybės ženklo tarp mokslinio ir religinio tikėjimo. Antrasis yra tik „užburto rato“ atvejis, t.y. ne kas kita, kaip tikėjimas tikėjimu.

O kokią įtaką ateizmas turi žmonių sugyvenimui? Profesorius A. Beinorius paminėjo JAV sociologų atliktą tyrimą, kuris paliudijo, jog ateistai, palyginti su įvairių pakraipų religijų išpažinėjais, yra  daug mažiau homofobiški,  rasistiški, ir pan. Prof. A. Bagdonas išsakė svarbią, praktikos patvirtintą mintį, jog kasdieniniame gyvenime tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendravimui požiūris į religiją neturi tokios didelės reikšmės, kaip kartais įsivaizduojama. Kasdienybėje žmonių santykius lemia realūs interesai. Pridursiu: šiuolaikinių žmonių, nežiūrint jų požiūrio į religiją pasaulėžiūroje daug kas bendra. Pirmiausia – tai pasaulėvaizdis, jis jau suformuotas mokslo, o ne religijos.  Bendri ekonominiai interesai. Politinės pažiūros taip pat tiesiogiai nepriklauso nuo religinių įsitikinimų. Didžioji žmonių dalis moralės  taip pat nebevertina per religijos prizmę. Matyt, ne veltui kai kurie teologai sukūrė sąvoką „krikščionis ateistas“.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį