Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, publicistas.
Gimė 1950 11 08 Vilniuje, mirė 2002 08 18. Kultinis Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ rašytas Vilniuje 1979–1987 m. Pirmas jo leidimas pasirodė 1989 m. (Vilnius: Vaga) penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, tačiau jau po metų prireikė pakartotinio leidimo (Vilnius: Vaga, 1990) ir nuo to laiko romanas perleidžiamas kas dešimtmetį (Vilnius: Tyto alba, 2000, 2011, 2023).

„Šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo“ (Leonidas Donskis).

Ano meto Vilniaus pokerio“ skaitytojus pirmiausia domino vėlyvojo sovietmečio aktualijos, įvairios detalės ir ironiški papokštavimai, švelniai tariant, apie to meto veikėjus. Be to, žengiantiems į naują laisvą gyvenimą rūpėjo, kaip pačiam ištraukti sėkmingą kortą sparčiai iš esmės besikeičiame gyvenime.

Praėjo daugiau negu 30 metų. Iš esmės pasikeitė gyvenimas: Lietuva tapo europietiška. Ano meto aktualijos nuėjo į praeitį. Iškilo daugybė naujų problemų, apie kurias tuo metu niekas negalvojo – išorinės (epideminės, geopolitinės, karai, terorizmas) ir vidinės (neišsipildžiusios  Atgimimo metų viltys, vienišumas, atskirumas, dvasinė tuštuma, asmenybės tapatybės paieškos, elito ir parijaus dilema, vidinė agresyvumo ir nuolankumo kova, pasidavimas likimui ir pasipriešinimas jam ir t. t. ir t. t.).

Ir „Vilniaus pokeris“ vėl meta savo kortas. Vieni tikisi laimingo likimo kortos, kiti, gilindamiesi į romano tekstą ir jo potekstes, stengiasi suvokti tokias „pokerio“ žaidimo taisykles, kurios jiems padėtų atsakyti į gyvenimo esmės klausimus. Be abejo, „Vilniaus pokerio“ tekstas nepasikeitė, pasikeitė jį šiandien skaitančių žmonių mentalitetas. Manau, kad būtent jie kalbės ir diskutuos garsaus režisieriaus Oskaro Koršunovo režisuojamoje patirtinėje parodoje „Vilniaus pokeris“  Mo muziejuje. To tikisi ir leisdama naują „Vilniaus pokerio“ laidą leidykla „Tyto alba“. Ne šiaip smagaus pasiskaitymo, bet ir mąslaus žvilgsnio į šį kūrinį 700 metų jubiliejų švenčiančiame Vilniuje.

Skaitytojams aš noriu pasiūlyti perskaityti nedidelę impresiją iš pirmosios kultinio romano „Vilniaus pokerio“ laidos (V.: Vaga, p. 8–9), tikėdamasis jų reakcijos – diskusijų, pritarimo, atmetimo, papildymo. Impresiją sužadinęs kontekstas – brutalus autoriaus susidūrimas su savo jėga įtikėjusiais pašlemėkais.

Gero skaitymo!

„Aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra. Visa, kas nutinka gyvenime, yra tavo paties nulemta. Visas „atsitiktines“ nesėkmes, visas nelemtis, visus džiaugsmus ir katastrofas gimdome mes patys. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktų norų išsipildymas, slapta pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė. Kol dar laikaisi pasaulio, tol nepasiduodi, jokia jėga negali tavęs priveikti. Viskas, absoliučiai viskas priklauso nuo tavęs paties. […]

Mano gyvenimas – žmogaus optiniame taikiklyje gyvenimas. Bepigu būtų, jei tasai nusitaikęs į tave šautuvas tave tik užmuštų. Deja… Kas gali suprasti tą baisią man jau įprastą būklę? Kas gali išmatuoti pilkšvos bedugnės gylį? Blogiausia, kad to neregimo šautuvo gaidukas susietas su tavimi pačiu. Tik tu pats gali jį paspausti, tad turi sergėtis kiekvieną mirksnį, net būdamas vienas. Galbūt labiausiai sergėtis, kai esi vienas su savim. Gali išduoti net mintys ir norai, net sapnai. Tave stebi, stebi visą laiką ir laukia, kol apsiriksi. Matau antru, tikruoju regėjimu Jų apvalių veidų kreivą vypsnį, kliovimosi savo beribe galia vypsnį. Bet vos pabandau ištirti Jų veiksmų mechaniką, atsitrenkiu į akliną sieną.

Lengva yra įeiti į Budos pasaulį, sunku įeiti į Šėtono pasaulį. Dievo pasaulis, šėtono pasaulis, dvasios, skausmo, baimės pasauliai…

Bet yra ir paprastas pasaulis, tiesiog pasaulis, į jį visad grįžti, nuo jo nepaspruksi, jis skaičiuoja savo absurdišką laiką, nepraleisdamas nė sekundės. Dabar jo laikrodis skelbia dvyliktą. Dvi valandos dingo, tarsi prarytos nebylių nasrų. Manasis laikas dažnai šitaip dingsta. Sakytum, įkrenti į gilią laiko duobę, iš jos matyti tik menkas žydro laiko lopinėlis; visąlaik tas pats. O bepročiai empirinio pasaulio laikrodžiai nepaliauja ėję, jų tiksėjime slypi mirtis. Ačiū Dievui, krentu į duobę ir ten nurimstu. Kartais pats sau pavydžiu to gebėjimo. Tai tarsi miegas be sapnų. Lageryje ištisas dienas vaikščiodavau ir kalbėdavau (dabar vaikštau ir kalbu), o iš tiesų būdavau anapus spygliuotų vielų, anapus visų vielų, anapus paties savęs. Paskui neprisimindavau savo žodžių nei veiksmų, gal vien todėl pergyvenau visas baisybes. Deja, iš bet kokio miego nubundama. Tenka grįžti čia.

Keista — aš ir čia tinkamas, leistinas, įmanomas. Tai kone stebuklas. Seniai turėjau išskrieti iš šio pasaulio, atsidurti Dievo, Šėtono ar baimės visatoje. Tačiau kol kas aš vis dar čia. Aš netgi beveik turiu bičiulių.“

Spausdinti straipsnį