Algirdo Pagarecko atminimui
31 Ketvirtadienis Kov 2022
Autorius: administratorius
Žymos: Algirdo Pagarecko svarbiausios gyvenimo datos, Knygos „Gyvenimas ar sutana“ reikšmė šiandien, Knygos „Gyvenimas ar sutana“ Įžanga
Algirdo Pagarecko atminimui
Šių metų vasario 20 d. mirė Elvyra Pagareckienė, ištikima gyvenimo draugė ir bendražygė žinomo ekskunigo ir ateizmo propaguotojo Algirdo Pagarecko. Ji atgulė Vilniaus Karveliškių kapinėse šalia savo vyro, mirusio 2018 m. spalio 6 d.
Algirdas Pagareckas gimė 1934 m. Panevėžyje. Čia baigė vidurinę mokyklą ir, veikiamas religingos šeimos ir vietos dvasininkijos, įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1959 m. Kunigavo Vilniaus bažnyčiose. Bet 1962 m. atsisakė kunigystės, Dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Įsitraukė į „Žinijos“ draugijos veiklą, dalyvavo susitikimuose su dirbančiaisiais ir moksleiviais, išleido autobiografinę knygą „Gyvenimas ar sutana” (Vilnius: Mintis, 1966), parašė nemažai straipsnių įvairiems leidiniams. „Minties“ leidyklai jis taip pat buvo įteikęs knygos „Ekskunigo motinos laiškai“ rankraštį, kuris liko neišleistas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Algirdas Pagareckas domėjosi jos socialiniu politiniu gyvenimu, dalyvavo 1996 metais įsteigtos Lietuvos pasaulietinės kultūros draugijos (LPDK) veikloje.
Svarbiausias jo kūrinys – „Gyvenimas ar sutana“ – jautria asmenybės pasaulėžiūros dramatiško formavimosi analize ir šiandien gali patraukti skaitytojų dėmesį. Nuo vaikiško, paaugliško žavėjimosi ir aklo tikėjimo religija iki ateizmo, – toks autoriaus dvasinės evoliucijos kelias. Juo autorių vedė gyvenimo kismo ir kunigų seminarijos klierikų mokymo ir auklėjimo rutinos stebėjimas, privalomai dėstomo ortodoksinio neotomizmo ir savarankiškai studijuojamo krikščioniškojo egzistencializmo palyginimas, vėliau, jau kunigaujant, kunigo egzistencijos beprasmybės suvokimas, pilnaverčio gyvenimo troškimas ir paieškos. Nežiūrint laikmečio padiktuotų ideologinių vertinimų, knyga turi tai, kas ją visada darys aktualią: autentiškai liudijamas skausmingas, dramatiškas pasaulėžiūros formavimosi, gyvenimiškosios pozicijos pasirinkimo procesas, kurį tenka išgyventi kiekvienam mąstančiam mogui.
Norintiems išsamiau susipažinti su Algirdo Pagarecko knygos „Gyvenimas ar sutana“ turiniu, siūlau perskaityti įdomų straipsnį internete 
„Algirdas Pagareckas: kunigystės atsisakymo motyvai“ žr. https://www.ateitiesaidas.lt/l/algirdas-pagareckas-kunigystes-atsisakymo-motyvai/
Man teko su A. Pagarecku bendrauti paskutiniais jo gyvenimo metais Jį, iš pažiūros tvirtą, išvaizdų vyrą, jau kamavo ligos: širdies bėdos, buvo paralyžiuota dešinioji ranka. Jis nebegalėjo rašyti, bet domėjosi religijos istorija. Prisimenu vieną kartą jis pasakojo vartąs dar kunigų seminarijos laikų paskaitų užrašus, antrą kartą – radau skaitantį lenkų mokslininko ir rašytojo Zenono Kosidovskio knygas „Biblijos sakmės“ ir „Evangelijų sakmės“. Užėjus kalbai apie jo nueitą gyvenimo kelią, jis tvirtino, jog niekada nesuabejojęs savo pasirinkimu, smerkė tuos, kurie iki šiol tvirtina, jog jo ekskunigystė – karjerizmo, išskaičiavimo rezultatas. Šis pramanas kartojamas nuo tos dienos, kai jis nusivilko kunigo sutaną. Paskaitykime Algirdo Pagarecko knygos „Gyvenimas ar sutana“ Įžangą.
„Kai 1962 metų vasarą suvedžiau galutines sąskaitas su kunigyste, sau pasakiau: — Tai mano asmeninis reikalas. Tylėsiu ir gyvensiu. Tai, ką pergyvenau ir pajutau, tegul palieka mano širdyje. Pagaliau, juk čia nėra nieko originalaus ir nepaprasto, kuo galėčiau nustebinti žmones: gal ir ne visai eilinis, bet gyvenime sutinkamas kovojančio už savo pasaulėžiūrą žmogaus kelias.
Praėjo kiek laiko, ir mane nustebino, o kartu ir privertė susimąstyti kai kurie buvę kolegos kunigai, kurie, neslėpdami džiaugsmo, sutikę kone dėkojo man, kad tyliu. Dar labiau susimąsčiau, kai išgirdau, kad, naudodamiesi šia mano ,,tyla”, jie aiškina tikintiesiems įvairias išgalvotas mano atsisakymo 
nuo kunigystės priežastis, tik jokiu būdu nesusijusias su mano pasaulėžiūra.
Rašydamas šią knygelę, nesiekiau aprašyti ko nors ypatingo ar nepaprasto, juo labiau, kad nesu nei rašytojas, nei poetas. Stengiausi tik parodyti visa taip, kaip buvo iš tikrųjų ir kaip noriu, kad visi tai suprastų. Tas, kam rūpi tiesa, atras čia ne vieną mintį, vedančią prie gilesnio religijos supratimo, prie tiesos pažinimo. O tie, kurie mano atžvilgiu turi dar kokių nors iliuzijų, tegul supranta, jog visa, ką pergyvenau, ne taip paprasta, kad būtų galima tylėti. O kai dėl viso kito, noriu pacituoti man patikusį didžiojo Markso pasirinktą šūkį ,,Kapitale”: eiti savo keliu, nežiūrint, ką žmonės apie tai kalbės! Tai ir yra mano gyvenimo prasmė ir laimė.
A u t o r i u s“.
