Laidotuvės rodo žmonių pažiūrą į mirusįjį ir mirtį“, – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ir kaip nekvestionuotiną dalyką priduria: „Krikščioniškose šalyse laidotuvių apeigos atspindi Bažnyčios požiūrį į žmogaus mirtį kaip į laikiną būvį, po kurio prasidės amžinasis gyvenimas; jomis Bažnyčia paveda mirusiuosius Dievui, stiprina tikinčiųjų amžinojo gyvenimo viltį, skelbia tikėjimą būsimuoju prisikėlimu iš numirusiųjų“. Enciklopedijoje aprašomos krikščioniškos, musulmoniškos, judėjiškos laidotuvių apeigos, o apie pasaulietines net neužsimenama. Nors ir ne taip kategoriškai, bet iš esmės tą patį tvirtina ir lietuviškoji Vikipedija: „Paprastai laidotuvių procesą lydi religinės apeigos“. Spaudoje irgi dažniausiai adoruojamos laidotuvės su religinėmis apeigomis.

Tenka pripažinti, kad tai nelabai nutolę nuo kasdienybės. Žiūrėk, tau pažįstamas ar visuomenėje žinomas žmogus nebuvo religingas, net ne kartą viešai yra išsakęs savo laisvamaniškas pažiūras, o jam mirus, jau laidojamas su bažnytinėmis ceremonijomis. Anot sociologinių apklausų ir pačių kunigų pastebėjimų, bažnyčias lanko tik keletas procentų gyventojų, o laidojama su religinėmis apeigomis nepalyginamai daugiau. Kodėl?

Ar kad norima įtikti bažnyčiai, ar kad laikomasi įsikibus per šimtmečius įsitvirtinusių tradicijų ir įpročių, ar dėl mąstymo inercijos, ar dėl mados. Praėjo šimtmečiai, iš esmės pasikeitė žmonių pasaulėžiūra. Sekuliarizacija tapo masiniu reiškiniu. O mes vis laikomės to, kas jau nebeatitinka šiuolaikinio žmogaus mentaliteto ir pasaulėžiūros.

Aiškindamas šio reiškinio priežastis ir neatmesdamas ką tik išvardytų, noriu pažymėti ir kai kurias kitas priežastis, trukdančias įsitvirtinti pasaulietinėms laidotuvėms.

Visų pirma,  reikia prisiminti, kad religija ilgiausiai laikosi jausmų ir tradicijų plotmėje. Mirtis, laidotuvės – jautriausios šios plotmės dalys. Visos religijos jomis minta ir spekuliuoja. Tuo pasinaudoja ir bažnyčios įtaka suinteresuotos vyraujančios politinės ir visuomeninės jėgos bei institucijos, formuojančios palankią religijai visuomeninę nuomonę.

Antra, religinės laidotuvių tradicijos formavosi tūkstantmečiais. Bažnyčia čia šimtmečius netrukdomai diktavo savo valią. Net kapinės buvo jos jurisdikcijoje. Tik konstituciškai atskyrus bažnyčią nuo valstybės, baigėsi jos juridinis diktatas. Bet dvasinis tebesitęsia. Mirties adoravimas, dangiškosios palaimos ir paguodos pažadas, tikinčiųjų įtikinėjimas ir įpareigojimas atsisveikinti su artimaisiais krikščioniškai – neatskiriama religinių praktikų ir bažnytinių apeigų dalis.

Trečia, sunkiai įveikiamas stereotipas „lietuvis-katalikas“, kaip  ir „arabas-musulmonas“, lemia ir požiūrį į laidotuves su katalikiškomis apeigomis kaip pagarbą lietuviškosioms tradicijoms, perimtoms iš protėvių. Jų nepaisymas net traktuojamas kaip patriotizmo stoka. Etnokultūros propaguotojai, pabrėždami konservatyviąsias jos puses, nutyli, kad tradicijos keičiasi, priklausomai nuo besikeičiančių sąlygų ir žmonių pasaulėžiūros.

Ketvirta, bažnyčia visaip  palaiko mintį, kad religingumas neva yra įgimtas dalykas, mirties akivaizdoje nėra ateistų, prieš mirtį visi šaukiasi dievo. Todėl laidojimas su religinėmis apeigomis esąs jų prigimtinės  teisės vykdymas, nežiūrint, ar jie gyveno „tiesoje“ ar „paklydime“. Žinoma, tai jau šiuolaikinės,  sumodernintos bažnyčios teiginys, anksčiau ji „netikėlių“ net neįsileidavo į kapines, laidodavo „už tvoros“.

Penkta, nuo pasaulietinių laidotuvių sulaiko ir tai, kad nežinoma, kaip jas organizuoti. Nei radijas, nei televizija, nei oficialioji spauda jų eigos neaprašo, savarankiškai susibūrę laidotuves aptarnaujančios grupės dažniausiai siūlo religinio turinio repertuarą, neretai savo „dievotumu“ pranokstantį patį kunigą. Tiesa, pastaruoju metu atsiranda žmonių ne tik kalbančių apie pasaulietinių laidotuvių viešinimo būtinumą, bet ir siūlančių savo paslaugas jas organizuojant (žr. https://www.elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/metas-apie-laidotuves-prabilti-kitaip-218751).

Tačiau kol kas pasaulietinės laidotuvės, galbūt tik išskyrus kai kurių įžymių žmonių  palydėtuves, būna monotoniškos: skambant gedulingos muzikos įrašams, atėjusieji į jas sėdi susimąstę, nuleidę galvas arba šnibždasi tarpusavyje. Aiškiai reikia to, kas apjungtų susirinkusius, kas primintų mirusiojo gyvenimą. Todėl ir per paprasto žmogaus laidotuves turi būti prisimintas jo nueitas gyvenimo kelias, jo paliktas pėdsakas, turi būti aukštinamas žmogus, o ne mistinės esybės.

„Protingas žmogus apie nieką taip mažai negalvoja kaip apie mirtį“, – rašė viena didžiausių figūrų  ateizmo istorijoje – panteistas Benediktas Spinoza (1632–1677). Ši mintis labai patiko didžiajam vokiečių švietimo epochos poetui J.V. Gėtei (1749–1832), teigusiam,  jog tik šiame gyvenime, o ne po mirties, žmogus gali ir turi realizuoti visas savo galimybes ir troškimus. Tik čia jis gali kurti gėrį ir grožį ir juo dalintis su kitais. Tik čia jis gali sušukti: „Sustok, akimirka žavinga“. Tik čia jo nemirtingumas.

Taigi per laidotuves turi skambėti humanistinė gaida, žmogaus gyvenimo apoteozė, o ne  mirties, eucharistinio Kristaus kančios ir prisikėlimo misterija. Pastaroji ypač groteskiškai atrodo per netikinčio, ateisto laidotuves. Žmogus nelankė bažnyčios, netikėjo jos propaguojama „tiesa“, o štai po mirties jį  prievarta stengiamasi įgrūsti į „dangų“. Gal tikintys artimieji ir jaučiasi teisūs, patenkinti atlikę savo, dievoto, žmogaus pareigą, tačiau nesusimąsto. ar jie tuo nepažemino savo artimo ir mylimo žmogaus, supratusio pasaulį kitaip, negu jie, atminimo.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį