Paskutinis Lietuvos Seimo narių priesaikos sakinys  „Tepadeda man Dievas“  reiškia,  kad jie ne maldauja jo pagalbos, o tik pageidauja. Ir  turbūt  tiki, kad  padės…  Tačiau šis sakinys yra faktiškai svetimkūnis jos tekste. Jis neliečia priesaikos esmės, o išreiškia abejotiną tikimybę apie jos įvykdymą be dievo paramos.

Čia iškyla keletas neaiškumų.  Atsakymus į svarbesnius klausimus randame Šventajame Rašte.

  1. Kokio dievo šaukėsi Seimo nariai? Alacho? Krišnos? Budos? Muno? Jie svetimi. Jahvės? Šis žydų dievas, krikščionių vadinamas „Tėvu“, bet reikalaujantis kruvinų aukų (žr. Žyd 9, 2 / Kun 17, 6) ir  „nešantis mirtį viskam, kas gyva“ (žr. Išm 18, 15 – 16), „nes jis yra naikinanti ugnis“ (Žyd 12, 29), per daug žiaurus, baisus (žr. Iz  2, 19). Todėl jis paliktas šešėlyje. Naujajame Testamente sakoma: „Mes esame (…) Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas“ (1 Jn  5, 20). Tačiau vien Lietuvoje yra net 9 skirtingos krikščioniškos religijos. O iš viso jų  (kartu su „svetimomis“) – 34. Kodėl jų tiek daug? Žmogaus vaizduotė visiškai laisva. Troškimų ir iliuzijų sferoje „kaip kas išmano, taip save gano“.  Silpnoms „avelėms“, aišku,  reikia  stipraus „ganytojo“…
  2. Ar tikrai Seimo nariai yra tokios „avelės“? Pagal tarptautinio tyrimo duomenis (žr. Delfi str. internete „Lietuvos gyventojai religingiausi tarp Baltijos šalių“), Lietuvoje religingais save laiko  47 proc. gyventojų, bet kartu su tikinčiais į „dievą  apskritai“ (nors apskritas dievas panašus į nulį) susidaro dar didesnė jų pusė – 54 proc. Bet tik 27 proc. tiki, kad yra dangus…  Nustatyta, kad  žmonės  su  aukštuoju  išsilavinimu yra 16 proc. mažiau religingi. Vadinasi, pagal tikimybių teoriją, iš 141 Seimo narių tik apie trečdalis yra kažkiek religingi. Turint galvoje „nepraktikuojančius“  faktiškai jų turėtų būti dar mažiau. Tačiau dievo pagalbos viešai pageidavo absoliuti dauguma (neprašė tik trys liberalai, trys Laisvės partijos ir keturi  kitų partijų nariai).

 Kodėl  tokiu iškilmingu momentu matėme iš dalies veidmainišką mistinį spektaklį? Turbūt čia kaltas Darvinas, nustatęs, kad kovoje už būvį labiausiai išlieka prisitaikiusieji. Taip kaip sovietmečiu  beveik visa inteligentija vaizdavo save ateistais, taip dabar – katalikais (ilgokai paabejojęs turbūt „apskrito“ dievo pagalbos paprašė ir E. Zingeris)…

  1. Ar Kristus suteiks pagalbą Lietuvai? Deja, „Marijos žemė“ neįeina į jo interesų sferą: „Atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ (Mt 2, 1 – 2). „Aš, Jėzus, esu  Dovydo  (žydų karaliaus) atžala ir palikuonis“ (Apr 22, 16). „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Tik… Jis ir savo mokiniams liepė (verbuojant jo šalininkus Jeruzalės sostui užimti) apsiriboti tik sava teritorija, „lankyti tik Izraelio avis“ (žr. Mt 10, 1 – 7 ), „apibėgti tik Izraelio miestus“ (Mt 23, 3). Jis reikalavo:  „Nenuklyskite pas pagonis…“ (Mt 10, 5). „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms“ (Mt  7, 6).
  2. Dabar lietuviai jau ne pagonys. Tai gal Seimo nariai, įrašiusieji dievą į savo padėjėjus, vis tik sulauks pagalbos iš dangaus? Jos ypač dabar, kai nuo mikroskopinių dievo „Tėvo“ kūrinių („Viskas per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“  (Jn  1, 3 ) kankinasi  ir miršta daugybė žmonių, labai reikia. Jeigu ir danguje sunku pagaminti vakciną, tai gal sulauksime nors gerų kaukių… Deja, keletas Seimo narių, tame tarpe ir jo buvęs pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir nauja jo pirmininkė Viktorija Čmilytė Nilsen,  priesaikos metu  paprašę dievo pagalbos, netikėtai patys susirgo  Covid-19  virusu. Gal tai įspėjimas laisvę mėgstantiems liberalams nesusidėti su  viešpaties diktatūra? Italija, kurioje randasi katalikybės centras, labiausiai tarp Europos šalių nukentėjo nuo nelemto viruso (net ir keli šimtai dvasininkų, nors jie nuolat meldėsi).                         

Alyvų kalne meldėsi ir Jėzus: „Tėve, atimk šitą taurę (kančią) nuo manęs“. (…). „Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22,  42 – 44). Šis tekstas parodo, vienas dalykas. kad Jėzus nenorėjo tapti auka ant kryžiaus. Be to, kai „dievas“ maldauja dievą („sūnus“ tėvą) pasigailėti, susidaro situacija, verčianti spręsti, ką čia judėjų sektantai sukūrė…

Galima suprasti senovės romėnus – jiems reikėjo naujo dievo, nes pliuralistinė religija ne vienijo, o dar labiau skaldė daugiatautę valstybę. Bet kam dabar lietuviams reikia tokio „gelbėtojo“, kuris nesugebėjo išgelbėti pats savęs. Jį, tikriausiai dar gyvą (žr. Mk 5, 42 – 45), skubiai nuėmė nuo kryžiaus, pritarus Pilotui, senatorius Juozapas. Jėzaus dievu nepripažįsta net pati „dievo išrinkta tauta“, nes „Mesijas“ neatliko savo misijos –  net nesistengė gelbėti žydus nuo svetimšalių  priespaudos.  Vincas Kudirka rašė:  „Katalikystė nepriguli prie prigimtų lietuvių tautos ypatybių, ji yra tiktai ateivė“ (Varpas,  1896, nr. 8).

  1. Laukiant realios pagalbos „iš aukščiau“, „iš dangaus“ (Visatoje nėra nei „aukščiau““, nei „dangos“) tenka dar tikėti, kad Jėzus, buvęs Nazareto stalius, iš tikrųjų yra dieviškas asmuo, galintis daryti stebuklus. Toks tikėjimas yra grindžiamas Naujuoju Testamentu. Tačiau ar viską mato krikščionys, kas jame parašyta?  Evangelijose  yra išlikę ir realistinių Jėzaus biografijos ir jo mokymo momentų.

Seniausioje evangelijoje pagal Morkų yra aprašytas Jėzaus konfliktas su savo motina ir broliais (žr. Mk 3, 20 – 35). Save charakterizuodamas, Jėzus vienam žmogui sakė: „Kam  vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18).  Ar toks  pripažinimas, kurio niekada kunigai necituoja per pamokslus, – vien kuklumo išraiška? Anaiptol. „Aš  atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Siekdamas sosto Jeruzalėje, savo konkurentus jis išvadino „vagimis“ ir „plėšikais“  (Jn 10, 8), o pagonis, kaip minėjome, – „šunimis“ ir „kiaulėmis“ (Mt 7, 6),  „Anuomet Kristus kreipėsi į minią ir į savo mokinius (Mt 23, 1): „Vargas jums, kvailieji vadai (…). Kvaili jūs ir akli!” (Mt 23, 16 – 17). Jėzus ypač aštriai išplūdo fariziejus ir Rašto aiškintojus: „vilkai” (Mt 10, 16), „angių išperos” (Mt 12, 34), „veidmainiai“ (Mt 23, 13), „gyvatės“ (Mt 23, 33). Centrinę Jeruzalės šventyklą, nors jos svarbiausia paskirtis buvo ne prekyba, o maldos namai, jis išvadino „plėšikų lindyne“ (Mk 11, 17). Bandydamas pašeimininkauti joje, jis dar labiau supykdė „aukštuosius kunigus“ ir šie nutarė jį teisti.

Vadinasi, jam teko atsidurti ant kryžiaus ne todėl, kad  troško „pasiaukoti už žmoniją“ (tokių Jėzaus teiginių nėra nė vienoje evangelijoje), o už  maištingą konfrontaciją su žydų vadovybe. Ne veltui jo motina ir broliai laikė jį nenormaliu ir „ėjo sulaikyti, sakydami, kad jis išėjęs iš proto“ (Mk 3, 21).

 Jėzus pats pripažįsta, kad yra silpnas: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30). Jis apgailestauja:  „Jeruzale Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37). Ar tokia Jeruzalės atmesta „višta“ tinka būti Lietuvos Seimo globėju? „Tartum avį jį vedė į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas ir beteisis“ (Apd  8, 32 – 33). „Jis buvo nukryžiuotas iš silpnumo“ (2 Kor 13, 4).  Ar silpnumas yra dievo savybė?

Vadinasi,  faktiškai  ne ateistai  yra „bedieviai“, o tariamieji „sudieviai“, kurie tik įsivaizduoja jį turį.  Seimo lengvatikiams ir „diplomatams“ (prisitaikėlišką gudravimą Vincas Kudirka vadino „lapės dora“), paskutinį priesaikos sakinį ištariant, derėjo prisiminti, ką reiškia Piloto užrašas ant kryžiaus, ir pagalvoti, ar gali dievas būti panašus į kruviną skudurą, pakabintą ant medžio?

  1. Ar tinka valdžios atstovams viešai užsiimti mistika? Juk jie patys nenori būti panašūs į „Alisą pasakų šalyje“. Bet per rinkimus pasiversti tokiomis „Alisomis“ turbūt dar naudinga. Nors Konstitucija skelbia, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau sprendžiant iš kasdieninių katalikiškų laidų žiniasklaidoje, iš viešų religinių švenčių gausos ir iš to fakto, kad yra sudarytos net trys vyriausybės sutartys su Vatikanu, ir pagal tai katalikų tikėjimas bandomas jungti su moksliniu žinojimu net švietimo sistemoje (nors „stebuklai“ nesuderinami su dėsniais) – valstybinė religija Lietuvoje faktiškai yra. Nenuostabu, kad  naująjį Seimą greta prezidento Gitano Nausėdos pasveikino  ir arkivyskupas Grušas. Visa tai primena senovėje praktikuotą „sosto ir altoriaus sąjungą“. Nesunku suprasti, kaip tokia sąjunga įtakoja pasaulėžiūros kultūrą…

Krikščionybė, kaip ir kitos religijos, yra iliuzinio pramano kompleksas. Kas tiki prasimanymais, t. y. „Kas remiasi melu, tas gano vėjus“ (Pat 10, 4).  Tačiau „Teisus žmogus nekenčia melo“ (Pat 13, 5). Todėl Išskirtinės pagarbos nusipelno tas Seimo dešimtukas, kuris ir savo pasaulėžiūroje remiasi faktais, o ne pertekliniais troškimais, ir nedaro turgaus su savo sąžine. Tuo labiau jie gerbtini, kad  ne be reikalo sakoma, jog „kiekvienas amžius turi savo viduramžius“. Į Lietuvą sugrįžo magai, raganos, aiškiaregiai, šmėklos, vampyrai, siurbiantys psichinę energiją (jau ne kraują) ir net piktos dvasios, kurias iš psichinių ligonių išvarinėja Vatikane paruošti visos tos velniavos  specialistai,  t. vad. egzorcistai. Prezidentūroje po Dalios Grybauskaitės vėl sugrįžo „maldos pusryčiai“. Bet turint galvoje sekuliarizuotą pasaulėžiūrinį ES klimatą (ir Lietuvoje mišios, anot vieno kunigo, laikomos dažniausiai „tik dešimčiai bobučių“) ir kad pandemijos metu net „Kristaus kūnas“ atsiduria katalikų saujoje, prezidentūroje labiau tiktų surengti „paskutinę vakarienę“.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį