virselis-1000Brianas Beikeris (Brian Baiker) – iki šiol buvo  nežinomas vardas lietuvių ateistinėje literatūroje. Tik šiais metais lietuvių kalba perskaitėme  jo nepriklausomoje  Past Pencil leidykloje 2012 m. išleistą knygą „Biblija – nesusipratimų šaltinis“ („Nonsense from  the Bible“).

Apie autorių žinome labai mažai,  tik tai, ką jis pats papasakojo minėtoje knygoje. Visažiniame internete taip pat nepavyko rasti daugiau žinių apie jį, net fotografijos. Tačiau kad suprastume autoriaus mąstymo logiką, būtina žinoti jo gyvenimo kelią. Jis buvo auklėjamas  krikščioniškojo fundamentalizmo dvasia, t. y. jam buvo giliai įdiegtas tikėjimas, kad „krikščioniškoji tiesa, Dievas, Jėzus ir Šventoji Dvasia yra absoliučios tiesos“. Jis tapo dvasininku,  o nuo 1979 metų buvo vienos iš didžiausių Australijos krikščionių fundamentalistų bažnyčių pastorius. Tačiau 1989 m., iširus santuokai, Beikeris atsistatydino iš šių pareigų ir įniko į savo tikėjimo bei jo pagrindinio šaltinio –Biblijos – nagrinėjimą. Iki tol jis gyveno „krikščioniškojo burbulo“ vakuume. Vaikystėje iš jo buvo reikalaujama neskaityti jokių kritinių tekstų apie Bibliją, subrendęs jis ir pats siekė skaityti tik krikščioniškus šaltinius, žiūrėti tik krikščioniškas vaizdajuostes. Tą patarė daryti ir savo bažnyčios lankytojams.  Ištrūkęs iš krikščioniškosios izoliacijos, jis ne tik atidžiai iš naujo perskaitė Bibliją, bet ir gilinosi į mokslinius darbus, kritiškai analizuojančius Bibliją – tiek Senąjį, tiek Naująjį testamentus. Skaitė istorinius veikalus apie senuosius tikėjimus bei krikščionybės įsigalėjimą, analizavo natūraliosios evoliucijos, kosmologijos mokslinius tyrinėjimus. Pamažu stiprėjo jo kritinis Biblijos vertinimas. Galiausiai jis šviesiai tiesiai ištarė: „Nonsense! Nesąmonė! Nesusipratimas!“ Šis šūksnis buvo ne tik tiesos atradimo džiaugsmo, bet ir nusivylimo savo ankstesniu tikėjimu išraiška.

Minėti epitetai, taikomi Biblijai, šiandien neįprastai skamba net ateistui, sutinkančiam, kad Biblija – ne “Dievo įkvėptas“  žodis, o žmogaus proto, vaizduotės padarinys, sukurtas per daugiau kaip 1600 metų. Taip, ateistai teigia, kad Biblijoje daug nežabotos religinės vaizduotės žaismo, daug prieštaravimų, fantastinių pasakojimų, daug žiaurumo, nepateisinamo šiuolaikinės civilizacijos fone, bet savo  darbuose jie stengiasi paaiškinti biblinių vaizdinių atsiradimą istorinėmis, socialinėmis politinėmis priežastimis, to meto žmogaus mąstymo ypatybėmis, gamtos ir žmonių santykių samprata.

Betgi pamėginkime įsijausti į Briano Beikerio padėtį. Jis dar neseniai buvo krikščionis fundamentalistas, „pažodžiui priėmęs Bibliją, laikęs ją absoliučia tiesa, Dievo žodžiu“. Šimtus kartų jis skaitė Bibliją ne tik sau, bet ir kitiems, ir jam niekada nekilo abejonių dėl jos vaizdinių, teiginių, pranašysčių teisingumo. Ir staiga, lyg kas būtų jam  nutraukęs maršką nuo akių bei nuėmęs geležinius pančius nuo širdies ir nuo proto, Biblijoje jis perskaitė tai, kas joje iš tikrųjų parašyta, o ne tai, kas buvo įdiegta auklėjimo, teologinių studijų. „Aš buvau aklas, o dabar matau“, – rašo jis. Kaip toks „neofitas“ nesušuks: „Nesusipratimas!“. Žinoma, nuosaikesni  Biblijos atžvilgiu bus tie žmonės, kuriuos teologas Kreigas Grošelis pavadino krikščionimis ateistais (žr. Groeschel, Craig, Krikščionis ateistas, Vilnius, 2014). Jų tikėjimas remiasi ne įsitikinimu, o tradicija,  visuomenine nuomone ir pan. Ne, Brianas Beikeris buvo ne toks. Jis tikėjo Biblija besąlygiškai, o kai nustojo tikėti, negalėjo tylėti, negalėjo neišsakyti to, ką galvojo.

Ignoruojant šią Beikerio patirtį, negalima suprasti jo Biblijos analizės specifikos. Jis nėra bešališkas šventraščio tyrinėtojas. Imdamasis analizuoti bet kurią Biblijos vietą, jis neišvengiamai prisimena, kuo jis pats tikėjo ir ką sakė apie ją savo parapijiečiams. Jo išvados pažymėtos asmeninės patirties. Kai kam jo teiginiai apie Bibliją gali pasirodyti paviršutiniški ir primityvūs. Betgi jis analizuoja ne įmantrius teologinius išvedžiojimus, o eilinių krikščionių fundamentalistų pažiūras, kokias, beje, jis pats turėjo.

Brianas Beikeris Biblijos „nesusipratimus“ pagal jų svarbą krikščioniškoje pasaulėžiūroje suskirsto į dešimt grupių.

Pirmiausia jis aptaria pasaulio pabaigos ir antrojo Jėzaus atėjimo idėjas. „Kol buvau  krikščionis, daugybę, daugybę kartų girdėjau mokant ir pamokslaujant apie pabaigos laikus ir antrąjį Jėzaus atėjimą“, –rašo jis (p.29). Dabar skaitydamas Bibliją, Beikeris nustemba, supratęs,  kad Jėzus kalba ne apie neaprėpiamai tolimus ateities laikus, o „ aiškiai pasako,  grįš kol dar bus gyvi tuo metu gyvenusieji“ (p.12). Autorius neanalizuoja socialinių, psichologinių, religinių priežasčių, kodėl pasaulio pabaigos ir antrojo Kristaus atėjimo idėjos įsitvirtino krikščionių sąmonėje. Jis tik pasako tas išvadas, kurias jis padarė stebėdamas krikščionis fundamentalistus ir dvasininkų uolumą šiuo klausimu. „Baimė visuomet yra galingas ginklas, padedantis tikintiesiems likti ištikimiems… Tikėjimas, kad visų laukia „teismo diena“, yra nuolatinis baimės kupinas priminimas palaikyti gerus santykius su Dievu“ (p.27). O šių idėjų propagandistams tai – gana pelningas užsiėmimas, sukrovęs milijonus (žr. p. 29).

Išanalizavęs  istorinius veikalus apie senovės Rytų tikėjimus, jų idėjų ir vaizdinių perimumą, krikščionybės formavimąsi  bei senovės romėnų ir žydų istorikų liudijimus apie Jėzų, B.Beikeris Biblijoje atranda antrąją  „nesusipratimų“ grupę –  pasakojimus apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Autorius pateikia daugybę Naujojo testamento citatų, lygina vienus pasakojimus su kitais ir daro išvadą: „Visa ši istorija kilo iš legendų ir mitų, o ne iš teisingos, tikslios, kur nors užfiksuotos informacijos“ (p.51). Išvada ne nauja, žinoma nuo pat ateizmo istorijos pradžios. Bet atsiminkime, kad mes skaitome ne istoriko ar filosofo veikalą, pasišovusį atskleisti naujus krikščionybės socialinių priežasčių, idėjinių ištakų bei įsitvirtinimo psichologinio mechanizmo aspektus. Mes skaitome neseniai buvusio krikščionių fundamentalistų dvasininko  pasakojimą, kuris skiriamas ne intelektualams, o eiliniams tikintiesiems.

Visų krypčių krikščionių propagandoje pagrindinę vietą užima religijos teigiamos įtakos šeimai ir dorovei demonstravimas. Biblija laikoma moralinių vertybių šaltiniu ir pagrindu. Todėl neatsitiktinai B.Beikeris atidžiai ir kruopščiai skaitė bei fiksavo Biblijos – ir Senojo, ir Naujojo testamento – pasakojimus apie šeiminius santykius, požiūrį į vaikus, moteris, to meto nusikaltimų pobūdį bei nuobaudas už jas. Ir prieina išvadą, jog tikras nesusipratimas (3 ir 4 sk.) laikyti Bibliją humaniškų žmonių santykių pagrindu.„Geriausiu atveju Biblija mums siūlo keletą naudingų patarimų apie šeimą, kurie iš esmės yra ne daugiau nei paprastos žmogiškosios vertybės, paplitusios visuomenėje, nesvarbu, religingoje ar ne. Blogiausiu atveju joje pateikiami siaubingi ir neteisybės kupini įstatymai, galioję prieš 2000–6000 metų ir dar seniau, kurie yra visiškai svetimi dabartiniam pasauliui ir trečiojo tūkstantmečio visuomenei“ (p.76). Taip, Biblijoje yra guodžiančių ir drąsinančių eilučių. Jos šiuolaikinių dvasininkų pamoksluose dažniausiai cituojamos bei interpretuojamos, todėl dauguma tikinčiųjų, nors ir  reguliariai lanko bažnyčią, labai mažai žino, apie ką iš tikrųjų rašo Biblija, kad be „šviesių“ motyvų, joje gausu ir tamsių“, kuriuos visuomenė seniai atmetė.

Penktajai  „nesusipratimų“ grupei  autorius priskiria  paranašystes apie Jėzų. Priminsiu, kad šias pranašystes šiuolaikiniai krikščionių teologai linkę laikyti svarbiausiomis krikščionybės istorijai iš visų Senojo testamento knygų. Ne vienas teologas pripažįsta, kad daugelis Senojo testamento pasakojimų atspindi senovės semitų genčių tarpusavio kovas už būvį, jų pasaulio sampratą, tačiau pranašų knygos, esą, neabejotinai liudija stebuklingą žmonijos gelbėtojo Kristaus atėjimą.

Biblijos kritikai irgi skiria  nemažą dėmesį Senojo testamento pranašystėms ir įrodo, kad jos lietė savo laikmetį, kalbėjo apie savo laiko problemų sprendimą to meto žmonėms žinomais būdais – stebuklais, burtais, magija. Senojo testamento pasakojimus Naujojo testamento autoriai galėjo laikyti pranašystėmis apie būsimąjį mesiją dažniausiai  tik savavališkai juos interpretuodami. Šią aplinkybę ypač pabrėžia B. Beikeris. Jis rašo:  „Daugelis  vadinamųjų pranašysčių yra tiesiog „išrastos“, kad Naujojo testamento autorių vėliau būtų pritaikytos prie jo konteksto ir turinio. Čia akivaizdus pavyzdys – [Evangelija pagal Matą, 2: 16–18] . Teigti, kad Erodo palieptas kūdikių žudynes išpranašavo pranašas Jeremijas, yra absurdas“ (p.110).

Prie  „nesusipratimų“ B. Beikeris priskiria Biblijoje aukštinamą maldos galią, tikėjimo gydantį poveikį, kaip ir pasakojimą apie Nojaus arką. Aš tik norėčiau keletą žodžių pasakyti 6-ai „nesusipratimų“ grupei priskirtą biblinę pasaulio sukūrimo versiją.

Visiems žinomos mokslinės teorijos apie visatos formavimąsi, gyvybės evoliuciją, Deja, kaip rašo B. Beikeris, „milijonai Biblija tikinčių krikščionių joje pasakytus žodžius [apie pasaulio sukūrimą per  šešias dienas] priima už gryną pinigą, nekreipdami dėmesio į kitus šaltinius“ (p.126). Šį tikėjimą palaiko visos krikščionių bažnyčios, tarp jų ir katalikų bažnyčia, nežiūrint to, kad ji viešai neneigia nei šiuolaikinės kosmologijos, nei biologinės evoliucijos teorijos. Katalikų bažnyčiose per  metus laikomos ne vienerios mišios, kur Pradžios knygos žodžius apie dieviškąjį pasaulio sutvėrimą palydi visų susirinkusiųjų choras: „Tai buvo Viešpaties žodis!“. Juos tikriausiai taria ir tie mišių dalyviai, kurie pripažįsta mokslo atskleistą pasaulio kilmę ir sandarą. Čia ir yra paradoksalus tikinčiojo sąmonės dvilypumas. Jo negali išspręsti vien mokslinis žinojimas. Nepaisant mokslo žinių ir logikos, žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti. O apie to noro formavimosi priežastis jau reiktų kalbėti atskirai.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį