Maždaug prieš mėnesį perskaičiau „Lietuvos ryto“ laikraščio rubrikoje „Apie tai, kas svarbiausia“ straipsnelį „Dvasininkas pravirkdė“. Jame rašoma apie jauną kunigą, kuris atsisakė laidoti žmogų, nes iš pokalbio (o gal ne tik) su jo dukterimis jis padarė išvadą, jog velionis nebuvo praktikuojantis katalikas, nėjo išpažinties, jam nebuvo suteiktas ir Ligonių (anksčiau – Paskutiniojo) patepimo sakramentas. Seserys verkė, aplinkiniai smerkė kunigą. Smerkė ir parašiusioji žinutę bei negailėjo pagyrimų kitam kunigui, kuris ne tik palaidojo nusižudžiusį žmogų, bet ir pasakė paguodos žodį jo artimiesiems.

Suprantu dukteris, nes jos jaučia kaimynų, giminių, viešosios nuomonės, nuolat išsakomos per radiją ir televiziją, spaudimą, o jei jos dar ir tikinčios – tai praranda ir viltį, jog tėvas bus „išgelbėtas“. Bet negaliu smerkti ir kunigo, atsisakiusio laidoti su katalikiškomis apeigomis, jo nuomone, jų neverto žmogaus. Jis elgėsi pagal bažnyčios reikalavimus ir savo  sąžinę. Daug prasčiau vertinčiau, jei jis būtų pasielgęs priešingai.

Prisimenu, vieno staiga mirusio savo gero pažįstamo laidotuves  Nepriklausomybės pradžioje. Niekam nebuvo paslaptis jo laisvamaniškos ir antiklerikalinės  pažiūros. Tą gerai žinojo ir kunigas, į kurį kreipėsi artimieji dėl laidojimo apeigų. Iš pradžių kunigas atsisakęs. Tada vienas iš apsilankiusiųjų garsiai taręs: „Gerai, atsiras kitas, kuris paims pinigus“. „Duokit“, – sušnibždėjo kunigas, ištiesdamas ranką.

Ką gi – šiandien, matyt, taip elgiasi beveik visi, tik taksa, didesnė ar mažesnė, iš anksto nustatoma. Kunigai, atsisakantys laidoti – išimtys. Joms tikriausiai priklauso kunigai idealistai ir ekstremalai. Jie tikisi perauklėti žmones arba bent įbauginti. Štai ir mano „pagirtasis“ kunigėlis pamokslavo ir priekaištavo velionio dukterims, kam jos nepasirūpino  šv. sakramentais savo tėvui  ir t.t.

Diskusijos apie laidotuves su religinėmis apeigomis pasiekė ir bažnyčios vyresnybę. Netruko ir  jos atsakymas. Jis mus pasiekė vyskupo Kęstučio Kėvalo interviu portalo Delfi.lt (2013 lapkr. 15) žurnalistei pavidalu. Įsidėmėtinas interviu! Jame bažnyčios hierarchas prakalbo sąžinės laisvės, mokslo pažangos kategorijomis, vaizduodamas bažnyčią šių vertybių gynėja ir puoselėtoja. „Bažnyčios atlaidumas nėra beribis. Atlaidumo riba – tai kito žmogaus sąžinės laisvė. Jeigu žmogus aiškiai išreikštų savo priešiškumą bažnyčiai, jo kunigas nelaidotų pagal sąžinės laisvės principą, kurį Bažnyčia saugo ir gerbia“, – sako vyskupas. Įsidėmėkite : bažnyčios „atlaidumo riba“ – ne vadinamasis „priešingumas bažnyčiai“, ne „neatpirkta nuodėmė“,  o Konstitucijoje įtvirtintas sąžinės laisvės principas. Vadinasi, vyskupas pripažįsta, jog  ne katalikybės doktrinoje, o valstybės teisės aktuose slypi „sušvelnėjusios“ bažnyčios pažiūros į žmogų šaknys. Tais laikais, kai bažnyčia galėjo diktuoti savo valią, ateistus, laisvamanius, antiklerikalus ir visus kitus „atskalūnus“ ji paprasčiausiai prakeikdavo, o, mirus jiems, jei tik galėdavo, neįsileisdavo ir į kapines. Betgi ir šiandien, nepaisant sąžinės laisvės deklaravimo, bažnyčioje į netikinčiuosius žiūrima su panieka, to paties vyskupo žodžiais, tik „kaip į trąšą žemėje“. Žmogaus gyvenimas esąs vertingas tik dėl tikėjimo į nemirtingą sielą.

O štai kitas vyskupo teiginys: „Anksčiau savižudžiai su Bažnyčia nebuvo laidojami dėl požiūrio į savižudybę. Į priekį pažengęs mokslas mums leido suprasti, kad dažna savižudybės priežastis – liga, kad gyvybė dažnai nutraukiama afekto būsenoje, o tuomet žmogus negali laisvai rinktis“. Malonu, kad pripažįstama mokslo pažanga. Tik kažin, ar mokslas buvo kaltas, kad savižudžiai buvo laidojami už kapinių tvoros ir visaip niekinami. Mokslas (psichiatrija, psichologija)  ne šiandien išaiškino psichosomatines savižudybių priežastis.  Kalta čia buvo bažnyčios nuostata, jog nusižudydamas žmogus padaro mirtiną, neatperkamą nuodėmę, nes pasikėsina į jam paties dievo duotą dovaną – gyvybę. Vyskupas nepasako, ar ši nuostata nebegalioja? Juk gyvybės ir žmogaus  atsiradimas seniai atskleistas gamtos mokslo, o  nusikaltimo (bažnyčios kalba, nuodėmės) ir atgailos fenomenai taip pat  psichologijos mokslo paaiškinami.

Bažnyčia, nors ir deklaruodama sąžinės ir minties laisvę, nesirengia paleisti žmogaus iš savo gniaužtų nuo pat gimimo iki mirties. Kaip rašo Delfi.lt korespondentė, vysk. K. Kėvalo teigimu, jei žmogus nėra atsisakęs tikėjimo ir jei yra krikštytas, laikoma, kad jis tikėjimą turėjo ir praktikavo,  todėl ir gali būti (matyt, turima omenyje – turi būti) palaidotas su bažnytinėmis apeigomis.

 Bažnyčia nuo seno ypač mėgsta  atsivertelius į tikėjimą, bet šiandien „atsivertimo“ atvejais ypač spekuliuojama,  nuolat pabrėžiamas palankumas jiems. Jeigu žmogus atsivertė ir padarė atgailą, laidoji katalikiškai, nors jo gyvenimas ir buvo priešingas, – sako vyskupas. Bet kas paliudys – atsivertė ar neatsivertė, atgailavo ar neatgailavo? Tikintieji giminaičiai? Ne, jie suinteresuoti  palaidoti žmogų su bažnyčia. Abejingieji tikėjimui ir netikėjimui? Ne, jie paklūsta bandos instinktui, įsigalėjusiems įpročiams ir tradicijoms, bijo viešosios nuomonės. Kunigas? Jis juk saistomas, kaip ten bebūtų, įsipareigojimo neviešinti išpažinčių. Žodžiu, išskyrus kai kuriuos atvejus, t. y. kai žmogus viešumoje nuosekliai reiškėsi kaip laisvamanis ir ateistas ir kai žinomas laisvamaniškomis, antiklerikalinėmis nuostatomis žmogus staiga pradeda deklaruoti savo palankumą religijai ir bažnyčiai (nors  retai, bet pasitaiko ir tokių), su mirusiaisiais elgiamasi atsainiai, taip, kaip pageidauja artimieji ir nusprendžia kunigai. Pastarieji  per daug nesivargina, nes įsitikinę, kad „krintančiame lėktuve“, paprastai sakant, prieš mirtį, ateistų nebelieka. Kuo garsesnis žmogus, tuo kunigai, ypač populiarieji, deda daugiau pastangų, kad jis būtų palaidotas su religinėmis apeigomis ar bent būtų už jį atlaikytos mišios. O jei kas paprieštarautų, matyt, paklaustų, kaip kad  pataria vyskupas, ar velionis prieš mirtį pageidavo (teleista bus man karčiai pajuokauti – ar parašė prašymą) būti palaidotas be religinių apeigų.

Ar ateistams taip svarbu, kaip žmogus buvo palydėtas į amžinojo poilsio vietą? Ne, svarbiausia, kaip žmogus gyveno, kokius darbus atliko, kokį pėdsaką paliko žemėje. Jo darbai, jo mintys ir siekiai – štai kas lieka po jo mirties, o ne sudūlėsiantis kūnas ar neegzistuojanti nemirtinga siela. Tai vienintelis mastelis, kuriuo ateistai vertina ir tikinčiuosius , ir netikinčiuosius. Prieš mirtį pasakyti „atgailos“ ar „atsivertimo“ žodžiai, jei tokie ir buvo, negali nubraukti viso sąmoningo žmogaus gyvenimo.

Bet negalima tylėti, kai laidotuvėmis spekuliuojama ir manipuliuojama, kai norima įrodyti, net pasitelkiant apklausų duomenis,  kad ateistiniai įsitikinimai – kažkas priešinga žmogaus prigimčiai, kai menkinamas žmogaus gyvenimas vardan tariamos pomirtinės palaimos.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį