III. Ateizmas ir dorovė
14 Penktadienis Vas 2014
Ir ateistai gali būti dorovingi…. Tai žodžiai, kuriuos pereitų metų gegužę ištarė popiežius Pranciškus dienraščio „La Repubblica“ korespondentui. Jie spaudoje dažnai buvo apibūdinami kaip radikalus Vatikano požiūrio į ateizmą posūkis. Nors šioje ištaroje ir yra tam tikri nauji akcentai, bet pateikti ir paaiškinti katalikiškos pasaulėžiūros šviesoje („Dievas išpirko mūsų visų nuodėmes, mūsų visų, Kristaus krauju. Mūsų visų, ne tik katalikų. Visų! „Tėve, net ateistų?“ Net ateistų. Visų!“), jie iš esmės nebetenka prasmės. Ateistų dorovingumą („kas yra gera ir bloga“) popiežius sieja su krikščionišku sąžinės, kaip dievo balso žmogaus širdyje, supratimu. O juk ateistai moralės, taigi ir sąžinės, pagrindo ieško ne dievuje, o realybėje. Ir jie rūpinasi ne dangiškuoju išganymu (popiežiaus išsireiškimu, buvimu „ten“), o žmonių vienybe, „gerais darbais“ čia, žemėje.
Šia replika dėl popiežiaus pasisakymo apie ateistus pradedame analizuoti naują temą – ateizmo ir moralės bei religijos ir moralės ryšį.
Moralės klausimai dabartinėje teologijoje įgyja bene svarbiausią reikšmę. Teologijai moralės fenomenas yra ir tikslas, ir priemonė. Tikslas, nes teologija skelbia, jog religija – žmonių dorovės pagrindas, o visų religinių institucijų, diegiančių religiją, svarbiausias tikslas – žmonių dorovingumo ugdymas. Priemonė, nes, nebeturėdama galimybių remtis bibliniu pasaulėvaizdžiu, pripažindama, kad bažnyčia elgtųsi neapdairiai kamšydama dievo idėja mokslo spragas, moralę paverčia svarbiausiu dievo buvimo įrodymo įrankiu. Jei nebūtų dievo, iš kur mes žinotume, kas yra gera, o kas bloga, – sakoma tikintiesiems kunigų pamoksluose, religinėse radijo ir televizijos laidose. Iš čia ir išvada, kad tik religingas žmogus gali būti dorovingas ir dvasingas. Šios fundamentalios teologinės išvados negali pakeisti jokie reveransai ateistų atžvilgiu, tegul ir paties popiežiaus padaryti.
Mačiau Kauno universiteto Teologijos fakulteto organizuoto seminaro mokytojams apie R. Dokinso knygą „Dievo iliuzija“ įrašą You tube. Jame vienas teologijos dėstytojas postringavo, kaip, jo įsivaizdavimu, katalikas ir ateistas aiškintų žmogiškosios gyvybės pradėjimą. Ateistas, esą, nupasakotų šio pradėjimo fiziologiją, o katalikas, girdi, kalbėtų, kad gyvybė užsimezga iš vyro ir moters meilės. Charakteringas pasakojimas: ateistai vaizduojami grubiais, vulgariais padarais, o katalikai – dvasingumo įsikūnijimu. Kas dorovinga, kilnu vadinama krikščioniškomis vertybėmis, o kas prasilenkia su tuo, siejama su ateizmu.
Ateistas, kuris moralės pagrindo ieško ne dievuje, o tikrovėje, negali būti toks vienpusiškas bei šališkas ir priešingai teologams tvirtinti, kad tik ateistas gali būti aukštos moralės. Jis pats gyvena tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Jo įsitikinimai negali užgožti blaivaus vertinimo – jis ir tarp tų, ir tarp tų matė ir mato visokių žmonių – ir dorovingų, ir nedorovingų. Iš žmonių elgesio negalima spręsti apie jų religines ar ateistines pažiūras.
Norėdamas išsamiau atskleisti ateizmo ir moralės sąveiką, išsamiau paanalizuosiu šiuos klausimus: ateizmas ir humanizmas, krikščioniškoji ir bendražmogiškoji moralė, dievo baimė ir dievo meilė, pareiga ir sąžinė, mirtis ir gyvenimo prasmė, religinis tikėjimas ir dvasingumas ir kt.
