Kalbėdami ir rašydami apie ateistus, dažniausiai minime praeities mąstytojus.  Lyg ir nebūtų šiuolaikinių.  Ypač tai būdinga Lietuvos žiniasklaidai – ir rašytinei, ir elektroninei.  Ji dažnai sąmoningai nutyli pasaulietines, ateistines  žymiųjų šiuolaikinių asmenybių pažiūras, tuo tarpu religines ypač pabrėžia.  Taip, pavyzdžiui, buvo manipuliuojama rašant apie neseniai mirusį astrofiziką  Stiveną Hokingą. Todėl norisi atkreipti mūsų svetainės lankytojų dėmesį bent į tuos užsienio autorius, kurių  kūriniai yra verčiami į lietuvių kalbą ir kurie be užuolankų deklaruoja savo ateistines pozicijas.

Irvinas Davidas Yalomas (g. 1931) – vienas žymiausių amerikiečių psichoterapeutų ir psichiatrų, profesorius, rašytojas. Pasaulio spaudoje, nesibaidančioje žodžio ateistas,  jis įrašomas į aktyviausių ateistinės pasaulėžiūros gynėjų gretą. Taip kaip S. Hokingas teigia, jog „mes turime suprasti Visatos pradžią, remdamiesi mokslu (žr. Hawking, S. Visata riešuto kevale. Vilnius: Jotema, 2003, p. 85), taip ir  I. Yalomas rašo: „Šie dalykai: prasmė, išmintis, dora, teisingas gyvenimas – nesusiję su tikėjimu į dievą.“ (Yalom, I.D. Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę.  – V.: „Vaga“, 2016, p. 154). Savo  darbų, tiek teorinių, tiek praktinių, pasaulėžiūrinį turinį Yalomas apibūdina taip: „Mano veikalai remiasi pasaulietine, egzistencine pasaulėžiūra, atmetančia tikėjimą antgamtinėmis galiomis“ (ten pat, p. 148).

Rašytojo anglų kalba parašytų knygų, tarp jų ir išverstų į lietuvių kalbą (vertėja Viktorija Labuckienė), skaičius įspūdingas. Daugelis jų  išleista net po kelis kartus. Štai keletas I. Yalomo knygų pavadinimų – „Kai Nyčė verkė“, „Kasdien vis truputį arčiau“, „Mamytė ir gyvenimo prasmė“, „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“, „Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės problemos“, „Melagis ant kušetės“, „Terapijos dovana“, „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“, „Spinozos problema“, „Gydymas Šopenhaueriu“.

Yalomas savo psichoterapinėje praktikoje nuolat susidūrė su pacientais, kuriuos slėgė laisvės ir priklausomybės, vienišumo, mirties baimės, nelaimingos meilės problemos. Atrodytų, kad šios skaudžios egzistencinės patirtys galėjo paskatinti jį, kaip žmogų ir kaip gydytoją, daryti nuolaidas religijai, juk jis pats pripažįsta jos kompensacinę funkciją, sakydamas, kad „tikėjimas leidžia žmogui pasijusti geresniam, doresniam, suteikia paguodos – kaip tik tam ir sukurtos religijos“ (žr. ten pat). Bet nepaisant to. Yalomas visada laikėsi ateistinio požiūrio, jog mūsų gyvenimas žemėje yra vienintelis, neturi jokio pomirtinio tęsinio, bet dėl to jis netampa beprasmis, priešingai – kaip tik čia ir slypi jo prasmė. „Manau, kad gyvenu teisingai. Vadovaujuosi žmonių sukurtomis doktrinomis. Tikiu Hipokrato priesaika, kurią daviau kaip gydytojas, stengiuosi padėti kitiems sveikti ir augti. Gyvenu dorą gyvenimą. Užjaučiu mane supančius žmones.  Myliu šeimą ir draugus. Man nereikia tikėjimo, kad nurodytų doros kelią“, – teigia savo gyvenimo pavyzdžiu I. Yalomas (Žiūrėti į saulę, p. 154). 

Stiprybės ir argumentų bei pavyzdžių savo įžvalgoms Yalomas  visada ieško filosofijos istorijoje. Skirtingai nuo kai kurių šiuolaikinių psichologų, maitinančių savo pacientus ir skaitytojus  religinių ar juos remiančių mąstytojų mintimis, Yalomas  kreipiasi  į ateistiškai mąstančių filosofų kūrinius. Jo dėmesio centre – teiginys, jog bet kokia etika, gyvenimo prasmė ir elgesys prasideda ir baigiasi šiame gyvenime ir turi būti paaiškintas bei suprastas jame pačiame vykstančiais procesais. Juo vadovavosi antikos filosofas Epikūras, pateikęs realistinius laimingo gyvenimo, mirties baimės įveikimo receptus. Benediktas Spinoza, naujųjų laikų, švietimo epochos pranokėjas, panteistas, neigęs asmeninio dievo egzistavimą, racionalistiškai aiškinęs Biblijos mitus, teigęs, jog moralės pagrindas – realūs žmonių interesai, „protingas egoizmas“. Artūras Šopenhaueris, Yalomo nuomone, „pirmasis iš žymiųjų filosofų, savo idėjas grindęs  ateizmu“, aiškiai ir tvirtai paneigęs  antgamtį, tvirtindamas, kad gyvename erdvėje ir laike ir kad bet kokia nemateriali būtis yra klaidingas ir nereikalingas vaizdinys. Fridrichas Nyčė, aistringai teigęs žmogaus didybę ir savarankiškumą ir tuo pagrindu triuškinęs krikščionybę kaip vergų religiją.

 Minėtiems filosofams I. Yalomas skyrė po atskirą knygą-romaną.  Juose šie minties gigantai iškyla ne tik giliai mąstantys, bet ir giliai jaučiantys žmonės. Visiems jiems galima priskirti Artūro Šopenhauerio žodžius: „Mes visi esame kančios bičiuliai, tad mums reikia kaimyno tolerancijos ir supratimo“

Šia idėja persunkta  visa Irvino Davido Yalomo psichoterapinė veikla bei kūryba. Ateizmas joje iškyla kaip vertingas egzistencinis išgyvenimas, padedantis žmogui nepalūžti, išlaikyti sveiką protą sudėtingose gyvenimo situacijose.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį