Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Portale „Bernardinai.lt“ perskaičiau 2022 spalio 24 d. atspausdintą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės straipsnį, o gal esė „Įsivaizduojamas pokalbis su Karingu Ateistu“ (žr. https://www.bernardinai.lt/isivaizduojamas-pokalbis-su-karingu-ateistu/

Vos užmetęs akį, pagalvojau: vėl bus liejama tulžis ant ateizmo aukuro. Juk jau kelis dešimtmečius tik ir girdime, jog karingas ateizmas lyg koks siaubūnas siekia sunaikinti ne tik religiją, bet ir dorovines, tautines ir kitas lietuviui brangias vertybes. Vienas iš visiems žinomų veikėjų net maldavo: „Būkite agnostikais, laicistais, pagaliau netikinčiais, ateistais, tik nebūkite karingais ateistais!“ Nejaugi autorė, kuri feisbuke prisistato ar pristatoma kaip influencerė (lietuviškai – nuomonės formuotoja, įtakotoja, o paprasčiau propagandistė) imsis tokių nuvalkiotų metodų? O perskaitęs opusą, pagalvojau: kodėl jis pavadintas pokalbiu, nes tai paprasčiausias monologas, „Karingajam Ateistui“ neleidžiama net išsižioti, jam tik primetamos i „įsivaizduojamos“ idėjos.

Reikia pripažinti, neradau prakeiksmų ateistams arba jų sukarikatūrinimo, nes influencerė, kaip atrodo, iš netrumpos savo patirties žino, kad „netaktiškas, neempatiškas, redukuojantis ir primityvinantis pašnekovo požiūris į tokius jautrius klausimus kerta per pačią esybės šerdį ir neišvengiamai suerzina, atstumia, kelia troškimą kirsti atgal, ir ne mažiau skaudžiai“. Autorė maloninga, pripažįsta, jog ir ateistams nesvetimos moralinės, etinės vertybės. O esė pabaigoje įsivaizduojamo susitikimo diskusiją su „Karingu ateistu“ net apibūdina kaip meilę: „Puikiai suprantam, kad prie Tiesos ir Paslapties vis tiek turbūt nė kiek nepriartėjam, bet mums įdomu lukštenti tą svogūną – ir mums brangu, kad tai darome kartu. Mes tai vadiname meile ir miglotai nujaučiame, kad svogūnas dėl jos ir prašosi mūsų lukštenamas“. Kaip krikščioniška ir kaip koketiškai egzaltuota! Ir svogūnas akių negraužia…

Bet tas „meilės“ susitikimas dar neįvyko ir, matyt, dar greit neįvyks, mat influencerei, kaip ji sakosi, reikia begalę temų išgvildenti socialiniuose tinkluose, net tiesioginiam darbui laiko nelieka. Bet greičiausiai neįvyks todėl, kad „Karingas Ateistas“ nepajėgs įvykdyti jos „sunkių“ reikalavimų. Kokie jie? Nesistengti piršti savo nuomonės ir nesitikėti paversti pašnekovo ateistu, nelaikyti jo kvailiu, neapsišvietusiu, neišsimokslinusiu, nesigriebti kokių nors religines pažiūras menkinančių argumentų…

Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Autorės įsivaizduojamas „Karingas Ateistas“ esąs netolerantiškas, priešiškai nusiteikęs religingų žmonių atžvilgiu, nesuprantąs religijos esmės, visa savo argumentaciją suvedantis į mokslo ir religijos nesutaikomumą. Ir kol jis nepasikeis, autorė su juo nesusitiks ir nesikalbės. Tiesa ji, kaip tikra katalikė, mušasi į krūtinę ir sako: „mea culpa“, ir aš nuodėminga, ne visada įstengiu laikytis savo „sunkių“ principų, o ką jau kalbėti apie kai kuriuos eilinius katalikus, kurie linkę „visai nesąmoningai, vien iš įkarščio pamiršę empatiją – kalbėti su ateistais iš aukšto“. Taip negalima: „Mano Bažnyčia moko, kad tikėjimas yra „dovana“, bet dovana nėra alga ar honoraras, ji gaunama ne už kokius nors nuopelnus ar pranašumus prieš kitus“.

Bet juk šiame bažnyčios teiginyje ir slypi tos „nuodėmės“ šaknys – polinkis į netikinčiuosius žiūrėti „iš aukšto“. „Dievo malone apdovanotieji“, „pateptieji“, „pakviestieji į Avinėlio puotą“, „amžinam gyvenimui nuskirtieji“, – tokius ir panašius epitetus bažnyčiose tikintieji girdi kasdien. Ir tai nėra atsitiktiniai žodžiai, jie atsirado kartu su krikščionybe ( ar bet kuria kita religija), kurios vienas iš įsitvirtinimo garantų buvo paneigimas kitaip manančių ir išaukštinimas savųjų. Ir šiandien niekas čia nepasikeitė. Prisiminkim, koks kilo šaršalas, kai popiežius puse lūpų prasitarė, kad ir ateistai gali būti „išganyti“. O influencerei turiu priminti liaudies išmintį: „Netepk kitų tuo, kuo pats kvepi.“

„Nustačius sąlygas, pokalbį su Karingu Ateistu tikriausiai pradėčiau nuo to, kad tenka atmesti bet kokią praktinę tikėjimo naudą ar funkciją, – rašo autorė. – Ne todėl, kad jis jų neturi, bet todėl, kad atlieka jas taip nepatikimai ir ribotai, kad niekaip negalima jo per jas apibrėžti“. Jeigu taip, tai, net ir dalinai sutinkant su autorės frazės mintimi, visai nesuprantama, kodėl religija atsirado ir įsitvirtino. Netgi krikščioniškoje religijos kaip dieviškojo apreiškimo sampratoje nurodomos tikėjimo į dievą priežastys bei tikslai ir nubrėžiamos gairės, kaip jų siekti. O daugelis pasaulinio garso religijos filosofų, sociologų ir religijotyrininkų religiją apibrėžia kaip tik per jos funkcijas.

Anot autorės poetinės intuicijos, religija yra ne kas kita, kaip „paslapties atskleidimas ir įvardijimas“. Nejaugi iš tikrųjų religiją atrado „pirmykščiai filosofai“, svarstydami visatos egzistavimo „paslaptis“ ir jas įvardindami dievu? Ir žmonėms iš to „atradimo“ nieko nereikėjo, nieko jis jiems nedavė? Jie tiesiog svaigo ta įvardyta „paslaptimi“, ir tiek. Ir mes tą patį darykim. Spjaukim į visus mokslininkų tyrinėjimus, nekreipkim dėmesio į jų išvadas, jog religiniai vaizdiniai formavosi labai pamažu, ir išsilaikė tie, kurie, kisdami priklausomai nuo kintančių sąlygų ir žmonių sąmonės brandos laipsnio, geriausiai atitiko to meto žmonių poreikius – padėjo jiems vienytis į grupes, šeimas, gentis, tautas, valstybes, padėjo joms išlikti konkurencinėje kovoje už būvį. Ir taip per visą istoriją. O gal tai netiesa, tik „Karingo Ateisto“ išsigalvojimas? Gal netiesa ir tai, kad religijos kito ne pačios iš savęs, o veikiamos kardinalių visuomenės pokyčių, atspindėdamos juos ir padėdamos vienytis naujiems visuomenės sluoksniams ir luomams kovai su ginančiais atgyvenusius socialinius santykius. Ir be reikalo autorė kaip argumentą, paneigiant religijos integracinę funkciją, vartoja tą faktą, jog neretai ta pačia religija remiasi ir vienos, ir kitos, pirmajai priešingos, jėgos. Nieko nuostabaus, nes tos jėgos – tai žmonės, išpažinę tą pačią religiją, bet vedini skirtingų, kartais kardinaliai priešingų socialinių politinių interesų. Prisiminkim, kad ir husitų judėjimą. Taigi ta pati religija gali atlikti ir integracinę, ir dezintegracinę funkciją, svarbu, kieno akimis žiūrėsi.

Žinoma, reikia sutikti su autore, kad religijos integracinis vaidmuo mūsų laikais menksta. Bet tai priklauso ne nuo pačios religijos, o nuo visuomenės sekuliarizacijos laipsnio. Kuo mažiau tikinčiųjų, kuo daugiau ateistų, netikinčiųjų, abejojančių, tuo mažesniam ratui žmonių religija gali daryti įtaką. Daugumai žmonių šiandien religija yra tik kultūros reiškinys, tradicija. Tačiau, kaip rašo autorė, „kultūrinė religija“ nebūtinai yra gyvas tikėjimas – man rodos, kaip tik tai Karingas Ateistas gana tiksliai supranta“. Taip, supranta. Sekuliarioje visuomenėje bažnyčios pastangos diktuoti savo valią tokiais klausimais, kaip šeimos samprata, žmogaus teisės, švietimas ir pan., kišimasis į politinį gyvenimą, jau vertintinos kaip visuomenės kiršinimas, skaldymas, žodžiu, dezintegracija.

Bet influencerei visa tai nerūpi. Visa jos tirada apie religijos „socialinę funkciją“ tik tam, kad užkalbėtų skaitytojams dantis ir atliktų salto mortale: apkaltintų „Karingą Ateistą“ visuomenės skaldymu, neigiamu tikinčiųjų vertinimu. Jos opuse įsivaizduojamas Ateistas kaltinamas į tikinčiuosius žiūrintis kaip į priešus, tikėjimą ir netikėjimą laikantis pagrindine takoskyra, skiriančia žmones. Pagauta švento įkvėpimo autorė klausia jo: „Negi tikrai visus aplinkinius žmones gali tiesiog [religiniu pagrindu – J.M.] suskirstyti į draugus ir priešus ar savus ir svetimus?“

Atsakysiu už jį: ne, tikras ateistas negali nei taip galvoti, nei taip daryti. Ateistai žmonių vienybės pagrindu laiko gyvenimiškus dalykus (socialinius, dorovinius, psichologinius), požiūris į dievą negali taip išskirti žmonių, kaip juos jungia bendri interesai, požiūris į realų gyvenimą. Nebent tas žmogus, su kuriuo tenka ateistui bendrauti, būtų užkietėjęs davatka, vos pamatęs jį pultų žegnotis.

O dabar apie kitą religinio tikėjimo funkciją – kompensacinę, paprasčiau sakant, paguodos funkciją. Tikėjimas religingam žmogui duoda tai, ko jam labiausi reikia, bet ko jis negali gauti savo kasdienybėje: viltį būti mylimam, nemirtingam ir pan. Ši pamatinė religinio tikėjimo „naudingumo“ savybė ypač akivaizdžiai buvo eksponuojama, pavyzdžiui, tik neseniai praėjusių Visų Šventųjų, Vėlinių, Mirusiųjų pagerbimo dienomis. Vienas garsus vienuolis mušėsi į krūtinę: „Viešpatie, nurimk manyje, ir aš nurimsiu Tavyje“. „Ramybės Jums!“– šiais žodžiais baigiasi visos bažnytinės pamaldos. Pagaliau ir „Karingo Ateisto“ oponentė religiją apibrėžia per jo kompensacinę funkciją, nors pati galbūt to nesuvokia. Ji rašo: „Religija yra visų pirma „mėginimas visiems kartu daryti neįmanomą, įvardyti neįvardijamą, suvokti nesuvokiamą, įsivaizduoti neįsivaizduojamą“. Taip, religinėje sąmonėje viskas įmanoma, ir viskas galima.

Norėdama paneigti įsivaizduojamo ateisto argumentus, jog iliuzinė kompensacija yra tas šiaudas, už kurio laikosi religija, ji nejučia, turbūt iš „įkarščio“ užsimiršusi, pereina į ateizmo poziciją ir teigia, jog religija bejėgė padėti „tikinčiam žmogus kaip nors išvengti pasaulio siaubo ir beprasmybės patirties. Šalia kiekvieno, randančio tikrą paguodą ir stiprybę maldoje ar kitoje dvasinėje praktikoje, tūkstantis jobų rauda, prispausti vargų, grūmodami Dangui ir reikalaudami Dievo pasiaiškinti, kodėl leidžiąs blogį, skriaudą ir kančią“. Tikra tiesa, su tuo susiduriame ko ne kasdien. Bet prisiminkime, kad vos tik atsigaivaliojęs Jobas vėl puola ant kelių ir vėl dėkoja dievui už „malones“. Paradoksas? Taip, bet tai religinės sąmonės paradoksas, ateistams suprantamas ir paaiškinamas. Religijos būtis – netobulumo būtis. Stichinės nelaimės, socialiniai kataklizmai gali paskatinti tikintį papriekaištauti dievui, suabejoti jo visagalybe, bet nepanaikina paties tikėjimo. Priešingai – jų metu religingumas tik sustiprėja, dažnai kitomis, neretai  surogatinėmis formomis.

Autorė taikliai pastebėjo vidinį religinės sąmonės prieštaringumą bei dramatizmą ir net frustraciją. „Čia svarbu suprasti, kad tikėti galima tik tuo, ko neįmanoma žinoti. Kai žinai, tikėjimas nereikalingas. Tokia neįmanomybė pati savaime kelia didelę įtampą, kuri dažnai netgi nusveria bet kokią tikėjimo teikiamą viltį ir ramybę“. Pritariu autorei, tik pasakysiu, jog šio vidinio konflikto neįmanoma išspręsti religijos rėmuose, jis išsprendžiamas tik jos atsisakius.

Religija ir politika – šių žodžių autorė nesugretina, bet, būtent jų santykį paliesdama, galbūt „nesąmoningai, be piktų kėslų, ji „Karingam Ateistui“ pasako karčiausius žodžius: jis esą, religiją laiko pramanu, sąmoninga apgaule. „Ateistams kartais atrodo, kad tai yra būdas, taip sakant, naivuoliams vedžioti už nosies: karalius, pranašas ar kunigas apsiskelbia esąs Dievo ar dievų išrinktasis, iš aukščiau paskirtas visiems vadovauti, ir todėl jo valdžia turinti būti nekvestionuojama“, – rašo influencerė. Ji tikinti, na, ką aš čia – žinanti, kad valdžią jie gavo „iš aukštybių“. Mat taip, esą, pasakęs nukryžiuotasis Kristus.

„Altoriaus“ ir „sosto“ sąjunga – sudėtingas, daugybės aplinkybių ir interesų nulemtas dalykas. Pavyzdžiui, ir griūvantis imperatoriaus Konstantino sostas, ir beįsigalinti krikščionių bažnyčia negalėjo gyventi vienas be kito. Imperatorius IV amžiaus trečiajame dešimtmetyje krikščionybę įteisino oficialia, o tiksliau valstybine Romos imperijos religija, o katalikų bažnyčia savo ruožtu uždėjo imperatoriui šventumo aureolę.

Ir ši sąjunga išsilaikė ilgus šimtmečius, tol, kol akivaizdžiai nepradėjo prieštarauti visuomenės pažangai, asmenybės orumui ir sąžinės laisvei. XVII a. bekylančios buržuazijos ideologai suprato, kad išsivadavimas iš feodalizmo jungo įmanomas tik atėmus iš bažnyčios teisę ir galią kištis į valstybės gyvenimą, o XVIII amžiuje po socialinių politinių, ekonominių revoliucijų, religinių perversmų tai buvo padaryta atskyrus bažnyčią nuo valstybės. Šio atskyrimo principo įgyvendinimas tapo vienu iš didžiausių žmonijos laimėjimų. Bet jis vyko sunkiai ir dabar tebevyksta. Bažnyčia vis ieško būdų, kaip prasibrauti į valstybė gyvenimą, kaip primesti savo valią piliečiams. Deja, ir valstybės neretai pasigenda bažnyčios paramos. Taigi, kaip autorė dažnai sako, „viskas ne taip paprasta“.

Jau girdžiu religinės romantikos gerbėjus: kokia proza, ką tai turi bendra su religija. Juk religija yra paslaptis, meilė, nesuprantama ir žmogaus masteliais nesuvokiama. Deja, deja, kaip sako iškalbingoji influencerė, „ pasižvalgius po istoriją“, atrasime ne jos antgamtines, o žmogiškąsias apraiškas, kurios neretai buvo su kraujo ir purvo kvapu.

Religija nėra tik tikyba, arba tikėjimo išpažinimas. Religija – tai tikėjimo istorija, institucinė simbolių ir metaforų (t. y. ritualų ir mitų) sistema, teikianti bendrą kalbą, kuria „tikėjimo broliai ir seserys“ tarpusavyje susikalba. Religija – tai tikėjimo interpretacija, priklausanti nuo konkrečių istorinių aplinkybių, siekių ir interesų, kitaip sakant, religija yra visuomenės istorijos padarinys ir atspindys. Todėl apie ją galima ir reikia kalbėti, ją tyrinėti bei vertinti.

„Karingo Ateisto“ oponentė, atrodo, linkusi apie religiją kalbėti kaip apie kažką izoliuoto, priklausiančio kažkokiai mistinei „egzistencinei žmogaus erdvei“, nevykdančią jokių socialinių funkcijų. Bet greičiausiai šią nuomonę ji nori įpiršti tik ateistams, nes iš teksto atrodo, kad jos tikėjimas gana tradicinis: ji reguliariai lankosi bažnyčioje, nuolat meldžiasi, apie krikščionybę kalba įprastomis klišėmis. „Naujoviška“ – tai tik jos polinkis kalbėti poetizmais, kurie net pačią autorę priverčia krūptelti: ar tik jos šnekėjimas „nevirsta prasta poezija“. Gerai būtų, jei tik tiek.

Tai vis dėlto kas tas „Karingas Ateistas“? Klausiu todėl, kad autorė greta jo mini ir ateistus bei netikinčiuosius. Atrodo, kad tas, kuris kalba, išsako savo nuomonę, reiškiasi socialiniuose tinkluose, ypač ateistinėse Feisbuko paskyrose, nenusižengia savo kaip ateisto orumui, žodžiu, yra socialiai aktyvus, principingas, nesilanksto ir nenuolaidžiauja religininkams ir jų klapčiukams. Influencerė norėtų, kad ir „Karingas ateistas“ nutiltų, ir greičiausiai džiaugiasi, kad „Karingam Ateistui“, o mano terminu – aktyviam ateistui neleidžiama pasisakyti spaudoje, radijuje, televizijoje, nes tada reiktų diskutuoti ne su įsivaizduojamu ateistu ir jam primestais argumentais, o su konkretaus žmogaus konkrečiais žodžiais. Bet tada influencerės poetizmų ir tariamo nuoširdumo nebeužtektų. Ir lukštenamas svogūnas pradėtų graužti akis.

Spausdinti straipsnį