Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Per „Lietuvos ryto“ TV kanalą greta atstatytų dvarų, kaip Lietuvos grožio pavyzdys, dažnai rodomas ir Kryžių kalnas. Tačiau ar tikrai tie kryžiai puošia Lietuvą? Kaip kryžius atrodo istoriniu požiūriu?

Tai labai senas žmonijos simbolis, figūravęs dar iki krikščionybės, netgi akmens amžiuje (pvz., kaip keturių pasaulio šalių arba kaip gėrio ir blogio sankirtos ženklas). Jį labai lengva pavaizduoti – tereikia dviejų skersai nubrėžtų štrichų (tarpukario Lietuvoje beraščiai žmonės tokiais trim kryželiais pasirašydavo dokumentus). Nesunku pagaminti  ir nedidelį kryželį. Sunkiau sukalti tikrą. Romėnai jį kaip bausmės įrankį, spėjama, perėmė iš Rytų ar Šiaurės Afrikos tautų. O taupūs žydai naudodavo akmenis – pačią pigiausią ir visada po ranka esančią mirties bausmės priemonę.

Kryžius  yra laikomas šventu krikščioniškojo tikėjimo simboliu. Tokių „simbolių“ yra daug kur – ypač  kapuose. Jie primena kiekvieno žmogaus, „nešančio savo kryžių“, gyvenimo dramą. Ne be reikalo sakoma: „Žmogaus gyvenimo kelias ne rožėmis klotas“. Šiuo metu jis „klotas“ virusais. Gyvename ilgalaikės epidemijos „ašarų pakalnėje“. Priešlaikinę mirtį nuo COVID – 19 viruso sutiko jau per tris milijonus, o nuo ŽIV – apie trisdešimt milijonų gyvybių (2021 m. pavasaris)… „Gimstame verkdami, gyvename skųsdamiesi ir mirštame nusivylę“, – sako anglų patarlė („We are born crying, live complaining, and die disapointed“). Nors tai vienpusiškas (tik pesimistinis) požiūris į gyvenimą, tačiau nepaneigiamas faktas –  jau pirmas kūdikio žingsnis žengiamas karsto link…

Bet gal kryžius – ne mirties, o  vilties ženklas? Viltis kartais apibūdinama gana grubiai – kaip „kvailių motina“. Tačiau iš tikrųjų amžino gyvenimo viltis, švelniau sakant, –  „nemiegančio žmogaus sapnas“  („Hope is the dream of a waiking man“ ). Visi  tikrovės objektai yra laikini. Suprantant vien šį tapsmo dėsnį, darosi aišku, ko vertos krikščioniškosios iliuzijos…

Nors kryžius kaip mirties bausmės priemonė yra jau seniai atgyvenęs, jis kartais ir šiais laikais keistai sureikšminamas. Filipinuose Jėzaus pavyzdžiu kasmet per Velykas nukryžiuojami keli ar net keliolika fanatikų (jie taip pat išlieka gyvi). Kryžiumi gulasi ant bažnyčios grindų, prieš altorių, įšventinami į kunigus klierikai, tuo tarsi pažymėdami pasirinkę paaukotą religinei mistikai savo gyvenimą.  Kryžiumi viešai žegnojasi ne tik maldininkai, bet  ir kai kurie atlikėjai bei sportininkai (pagal krikščionišką moralą „geriau duoti negu imti“ –  ir boksininkai).  Ypač mėgsta žegnotis stačiatikiai. 2021 sausio 20 d. per TV buvo rodoma, kaip kaskart žegnodamasis tris kartus panėrė į ledinį vandenį kryžiaus forma iškirstoje eketėje Rusijos prezidentas Putinas, imituodamas Jėzaus krikštą Jordano upėje. Tiesa, po tokio Putino „apsiplovimo“ (yra už ką…) stačiatikių dvasininkas paaiškino, kad tai nėra bažnytinė šventė, o  „tik paprasta tradicija, liaudies žaidimas“. Kryželį, kaip šventą ženkliuką, kartu ir kaip  puošmeną, kartais matome tarp damų ir panelių nekrikštytų, bet, sakytume, tikrai šventų,  pieno liaukų…

Kryželiai, papuošti brangakmeniais arba pagaminti iš aukso,  gana brangūs. Ir didelis kryžius gali būti  santykinai vertingas kaip meno dirbinys. Jo ženklas gali reikšti ir humanišką gailestingumą – staiga susirgus „Raudonasis kryžius“ suteikia skubią pagalbą. Tačiau istorijoje kryžius atliko priešingą vaidmenį – tai pats žiauriausias (stebinantis piktavališku jo sumanytojų išradingumu) ilgalaikio žmogaus žudymo įrankis. Jam neprilygo nei „sodinimas ant kuolo“, nei pirmųjų krikščionių, plintančių Romos imperijoje, žudymas atiduodant juos sudraskyti laukiniams žvėrims, nei  vėlesnis  „eretikų“ bei „raganų“ deginimas laužuose. Kryžių, kaip mirties bausmės priemonę, senovės romėnai naudodavo kitataučiams nusikaltėliams –  plėšikams, žmogžudžiams, maištininkams.  Imperatorius  Gajus Julijus Cezaris ją skirdavo piratams. Nors romėnai IV a. nukryžiavimą panaikino, bet dar 1597 m. Japonijoje buvo  nukryžiuoti 26 skleidę savo tikėjimą katalikų dvasininkai.

Nukryžiuotieji kankindavosi (kartais iki pamišimo) nuo baisaus galūnių skausmo, dusdami nuo plaučių įtempimo, būdami alkani ir ištroškę, dažniausiai apie tris paras. Priešmirtinėje kūno traukulių agonijoje jie sustingdavo susiriesdami lanku…

Tokiu siaubingu būdu, anot lietuviško kino filmo, „niekas nenorėjo mirti“. Todėl  kryžius niekada nebuvo savižudžių priemonė.  Savanorių čia neatsirasdavo.

Ar Jėzus – išimtis? Ar jis siekė tokios nežmoniškos tragedijos „dieviškoje komedijoje“? Teisingą atsakymą randame Naujajame Testamente (NT), nes jo kūrėjai negalėjo apeiti pagrindinių Jėzaus biografijos faktų.

 Jėzaus kryžius

Apie kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, faktiškai nieko nežinoma. Koks jis? Kas jį pagamino? Kur jis atsidūrė, kai senatorius Juozapas, Pilotui leidus, skubiai nuėmė nuo jo krikščionių „dievą“? Ar jis supuvo kartu su kitais kryžiais, ant kurių buvo nukryžiuojami piktadariai (dažniausiai kartu su jais)? Kodėl Jėzaus mokiniai  ir pasekėjai pražiopsojo tokią svarbią relikviją?

Tais laikais kryžius, kaip ypač žiauraus nužudymo įrankis, ne tik negalėjo būti laikomas šventu, bet ir kėlė pasibaisėjimą.  Jis kaip „Kristaus  ženklas“  ėmė plisti tik, kai Romos imperatorius Konstantinas Didysis IV a. panaikino tokią mirties bausmę, t.y. apie V–VI amžių. Galutinai susiformavus Jėzaus dieviškumo kultui, iškilo ir jo kryžiaus reikšmingumo problema.

Kodėl Jėzus Nazarietis atsidūrė ant kryžiaus? Atidžiai skaitant NT-tą, į šį klausimą randame skirtingus atsakymus –  priežasčių diapazoną nuo dievo iki šėtono…

1.Pats Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes“ (Gal 1, 4): „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu “ (Jn 10, 17 – 18). 2. „Dievo planuose  Kristus turi mirti už tautą ir žmoniją, kad visus išgelbėtų nuo amžinos nelaimės“ (NT  1989, p. 257). 3. Žydų vadovybė pareikalavo iš Piloto jį nukryžiuoti, nes „konfliktas tarp Jėzaus ir valdančiųjų sluoksnių pamažu kaupėsi nuo pat jo veiklos pradžios“ (NT 1989, p. 219). 4. Jėzų išdavė jo mokinys Judas Iskarijotas.  5. Kodėl? Kada?  Kai „įėjo į jį šėtonas“ (Jn 13, 27).

Kuri versija adekvati? NT-to leidėjai tvirtina, kad „Jėzus laiko save visos žmonijos gelbėtoju iš  nuodėmės ir mirties vergovės, o ne žemišku vienos tautos vaduotoju“  (NT 1989, p. 29). Tačiau Jėzus buvo nukryžiuotas ne už žmonijos, o už savo „nuodėmes“.  Jis, vieno pasekėjo pavadintas „geruoju mokytoju“, atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Nors  jis nepaaiškino, kodėl laiko save netobulu žmogumi, tačiau toks jo atviras pripažinimas daug ką reiškia…

Tautos seniūnai  ir aukštieji kunigai laikė jį apsišaukėliu ir maištininku. Jie skundė Jėzų  Pilotui, kad šis „piktadarys“ (žr. Jn 18, 30) „tvirtina esąs Mesijas ir karalius“ ir tuo „kiršina ir kursto tautą visoje Judėjoje“ (Lk 23, 2 – 5).  Jėzus tylėjo, nesigynė, neatsakinėjo į šiuos kaltinimus, nes jis iš tikrųjų smerkė, netgi koneveikė Izraelio valdančiuosius (žr. Mt 23, 16 – 17). Be to, sukėlė sąmyšį jų šventykloje, rimbu išvarydamas iš jos prekybininkus ir išvadindamas ją „plėšikų lindyne“ (žr. Mt 21, 12 – 13). Šventykloje prekyvietei, žinoma, ne vieta. Tačiau Jėzus neturėjo nei  formalios teisės, nei  realios galios taip elgtis (žr. Mt 21, 27).  Todėl žydų vadovai laikė jį vertu mirties bausmės. Jie sakė Pilotui: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kuris skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“ (Jn 19, 12). Vengdamas didėjančio sąmyšio ir norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas „nusiplovė rankas“…

Evangelijoje sakoma:  „Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta:  Iesus Nasarenus Rex Iudaeorum – „Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius“. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk  ‚Žydų karalius‘, bet ‚Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius‘“. Pilotas atkirto: „Ką parašiau, tas bus“ (Jn 19, 19 – 22).  Šis ironiškas Piloto užrašas  –  tai dramatiškos Jėzaus biografijos  koncentratas.  Jis tapo „avinėliu“ ne todėl, kad norėjo „pasiaukoti už žmoniją“ (tokių Jėzaus žodžių nėra nė vienoje evangelijoje), o todėl, kad maištavimo keliu siekė būti Izraelio „aviganiu“. Todėl klūpantys prieš nukryžiuotąjį ir regintys jo kančią turėtų pakelti akis truputį aukščiau.  Į klausimą  apačioje „kodėl?“ atsakymas yra viršuje, lentelėje.

                         Jėzus suško: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34).

Šis priekaištas dievui paneigia jo tariamą norą aukotis už žydų tautos nuodėmes (žr. Mt 1, 21), nekalbant jau apie auką už „visą pasaulį“, kuris „anuomet Izraelyje buvo įsivaizduojamas tik kaip Romos imperija“ (žr. NT 1989, p. 83 ).Nederėtų pamiršti, ko siekė, bet nepasiekė Nazareto stalius. Šis sarkastiškas užrašas –  ne tiek patyčios, kiek Jėzaus didybės manijos ir bejėgiško maištavimo prieš žydų vadovybę tragiško finalo dokumentas. Tai faktiškai jo biografijos esmės, išreikštos vienu pavadinimu, santrauka.

Lentelė INRI – didžiulė rakštis krikščionybės teologų akyse. Todėl  jie stengias šią rakštį iškrapštyti – ne tik nutylėti, kas buvo parašyta ant kryžiaus, bet nudaigoti pačią lentelę. Paveiksluose ir statant kryžius natūroje vis dažniau nukryžiuotasis vaizduojamas be šio užrašo.  Tačiau tai – bergždžios pastangos, nes gerai žinoma, kad virš kiekvieno nukryžiuotojo buvo prisegamas jo kaltinimas.

NT-te nėra tekstų, garbinančių kryžių. Tai daug vėliau sukurta bažnyčios praktika. Be to, Jėzaus „misija“ apsiribojo tik žydų tautos mastu  – „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Kad jo interesai neperžengė Izraelio ribų, liudija ir tai, kad  jam pareikšti kaltinimai buvo taip pat tik dėl maištavimo Judėjoje. Vadinasi, kryžių vertinti turėtų tik žydai. Deja, „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Ar gali būti garbinga mirtis ant kryžiaus?  Tai reiškė didžiausią pažeminimą.  Jėzus –  tai ne  Spartakas, sukilęs prieš engėjus. Jis, atvirkščiai, bandė įsiteikti romėnų valdantiesiems – netgi reikalavo mokėti jų ciesoriui mokesčius. Toks pataikavimas pavergėjams – svarbi priežastis, kodėl žydai, ypač kovingieji zelotai, ne tik nepalaikė, bet ir ėmė nekęsti Jėzaus. Jiems buvo aišku, kad toks savadarbis „mesijas“ neatliks savo misijos – nesukurs laisvos ir galingos teokratinės Izraelio karalystės.

Pačiame NT- te  sakoma:  „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo“ (2 Kor 13, 4). Ar silpnumas – garbės  požymis? Dar daugiau –  parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“  (Gal  3, 46). Kristus esą tapo prakeikimu „už mus“,  t. y. prisiėmė mūsų nuodėmes.  Logiškai išeina:  kryžius – tokio prakeikimo priemonė…

Turint omenyje Jėzaus „nuogąstavimą“ ir „sielojimąsi“ bei jo, „sukniubusio ant žemės“, maldavimą dievo, kad jį „aplenktų ši kančių taurė“ (žr. Mk 14, 33 – 36), darosi dar labiau aiškus jo  požiūris į kryžių. Todėl šio atgyvenusio žudymo įrankio besaikis afišavimas ir garbinimas viešose pasaulietiškos valstybės vietose neatitinka nei estetinio skonio, nei etikos, nei kiek blaivesnės net ir pačių krikščionių mąstysenos.

Pagal „dievo valią“?      

Kai Jėzus, pakeitęs išvaizdą, slapta pasišalino iš Jeruzalės, jo paskirtas „avelių ganytojas“ Petras pamoksle žydams tvirtino, kad Jėzus buvo nužudytas prikalant jį prie kryžiaus „Dievo valios sprendimu ir numatymu“ (žr. Apd 2, 23). Logiška. Be dievo valios tokia reikšminga „akcija“ negalėjo įvykti.  NT-to leidėjai teigia, kad toks buvo išankstinis „Dievo planas“.

Paradoksalus planas. Nežmoniškas. Vadinasi, ir ne dieviškas. Labai  prastas. Elementariai neprotingas. Esą dievas taip pamilo nuodėmingą ir jam priešišką pasaulį, kad „atidavė savo sūnų“. Kam atidavė? Budeliams? Pasirodo, kartu ir sau, nes jam „mielas kraujo kvapas“ (Ef 5, 2). Bet argi teisinga pasmerkti mirti ant kryžiaus iš esmės nekaltą už kaltus? Tuo labiau – dėl… malonaus kraujo kvapo? Jeigu dievas tėvas, kartais charakterizuojamas kaip „naikinanti ugnis“ (žr. Žyd 12, 29), „nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32) ir kartu su įsiutusia žydų minia galėjo šaukti „Ant kryžiaus jį…“ (Mk 15, 13), ar toks „tėvas“ yra vertas šio vardo, nekalbant jau apie dievą?

Žydų istorikas Juozapas Flavijus, skirtingai nuo Jėzaus namiškių, kurie jį laikė psichiškai nenormaliu (žr. Mk 3, 21), charakterizavo Jėzų kaip „protingą“ ir „geradarišką žmogų“ (žr.  Zenonas  Kosidovskis. Evangelijų sakmės. 1986, p. 374). Jo troškimas užimti Jeruzalės sostą, saiko rėmuose agituojant ir telkiant pasekėjus, –  natūralus, dėsningas kovos už būvį kelias. Panašų konkurencinį kelią (tik sėkmingesnį) yra nuėję visi valstybių vadovai. Todėl jeigu pasmerkiamas kankinančiai mirčiai žmogus, kuris jos nenusipelnė, tai ir jo bausmės įrankis – kryžius – tampa atgrasus. Kuo didesnis gėris, tuo labiau smerktini  jo naikinimo būdai ir priemonės.

Ar „gailestingasis dievas“ gali būti savo sūnaus žudikas? Ar jis pamiršo penktąjį savo paties įsakymą? Toks dievas būtų tikras pabaisa…  Jeigu jis sustabdė Abraomo iškeltą su peiliu ranką prieš sūnų Izaoką, tai tuo labiau turėjo sulaikyti Jėzaus nukryžiavimą. Tačiau NT-to kūrėjams kito kelio neliko  –  kadangi religiniu požiūriu viskas galų gale vyksta pagal dievo valią, tai teko ir pačiam dievui pripaišyti dar išlikusį vergovinių laikų žmogaus žvėriškumą…

O gal ir pats dievas yra kilęs iš Afrikos žvėrių? Todėl jau Antikos laikais iškilo reikalas švelninti jo  žiaurumą. Kai velnias žmoniją pardavė, o dievas nupirko, tai Jėzus „atpirko“. Tas žydiškas turgus pasibaigė kryžiumi… Tik ar ilgam (žr. http://ateizmasirateistai.lt/pats-didziausias-stebuklas/)?   Faktiškai nebuvo jokio „atpirkimo“.  Gal todėl visi žmonės ir toliau tebemiršta…

 Kryžius ir gamtos jėgos

Laiko srovė sugriauna ir nuplauna  viską – ir patį žmogų, ir jo kūrinius. Kasmet Jurgiškių piliakalnyje tūkstančiai sutrešusių kryželių kartu su tikinčiųjų skausmu ir viltimi pasveikti virsta pelenais ir dūmais (būta ir tyčinių padegimų). Gamtos tapsmo eigoje sutrupa net ir „kertiniai akmenys“…

Laikoma, kad Perkūną – senovės pagonių dievą – Kristus  jau įveikė kartu su krikščionybės įsigalėjimu. Bet perkūnas  dar primena savo galią.  Nuo jo ne kartą yra nukentėjusios bažnyčios. Pirmiausia žabas „pabučiuoja“ iš jų bokštų kyšančius kryžius. Matyt, jis nemėgsta „aukščiausiųjų“…

Religingoje Lenkijoje, Tatrų kalnuose, turistų ir piligrimų virtinė nuolat traukdavo prie unikalaus savo dydžiu –  15 metrų aukščio metalinio kryžiaus. 2019 m. rugpjūčio mėn. 21 d. šiuose kalnuose staiga kilus audrai, galinga žaibo iškrova pataikė į ten stūksantį  didžiulį kryžių, apjuostą  metaline grandine. Keliasdešimt  žmonių, susitelkusių aplink tą didingą „pasiaukojimo“ simbolį, susmuko ant žemės. Penki  jų, tarp jų ir du vaikai, skirtingai nuo Kristaus, taip ir neprisikėlė –  buvo užmušti.  Apie šimtą sužeistų  sraigtasparniai nugabeno į ligonines. Nors neskoningas metalinis  monstras, panašus į aukštosios įtampos atramą,  beveik nenukentėjo, po šio „stebuklo“ maldininkų čia žymiai sumažėjo…

Anglų tautosakoje randame  prasmingą patarlę – „Nature is the true law“. –  „Gamta yra tikrasis įstatymas“.  .

  Kryžius ir lietuviai

Popiežių „įkvėpti“ ir palaiminti aštuoni kryžiaus karai Palestinoje „Kristaus karstui vaduoti“ buvo nesėkmingi. Dar dažniau kryžiuočiai rengė nelabai sėkmingus žygius prieš Baltijos gentis. Maironis rašė: „Nuo Prūsų šalies kaip sparnai debesies padangėmis raitosi dūmai“… Lietuviai, gelbėdamiesi nuo jų užpuldinėjimų, visame krašte pristatė pilių –  yra išlikę net apie 900 piliakalnių. Poetas apgailestavo: „Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai, milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai“. Žuvę už laisvę beveik pamiršti. Ant jų kovos vietų „padėtas kryžius“. Ne perkeltine, o tiesiogine prasme –  ne viename piliakalnyje stūkso  šie grėsmingi  ateiviai iš vergovinės Romos imperijos.

Viduramžiais netoli Šiaulių, Jurgaičių kalne, stovėjo medinė pilis. 1348 m. Livonijos kariuomenė (vėliau kalavijuočiai susijungė su kryžiuočių ordinu) pilį sudegino. Dauguma jos gynėjų žuvo liepsnose. XIX a. šiame piliakalnyje buvo imta statyti kryžius. 1990 m. jų jau buvo virš šimto, sovietmečiu (nepaisant  „buldozerinio ateizmo“) – keli tūkstančiai, o  dabar – apie 100.000 neskaitant smulkių kryželių, kurių jau neįmanoma suskaičiuoti…

Čia – tos didžiulės kryžių ir kryželių masės  nuotrauka,  akivaizdžiai liudijanti krikščioniškojo tikėjimo  paradoksalumą: žadamas žmogui amžinas gyvenimas, bet masiškai garbinami  mirties įrankiai.

Šventasis Raštas draudžia gaminti ir garbinti stabus. Jau pirmame dekalogo  įsakyme „neturėti  kitų dievų“ papildomai yra reikalaujama: „Nedirbsi sau drožinio ar jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštybėse danguje ir kas yra ant žemės. Nesilenksi jiems ir negarbinsi“ (Iš 20, 4 – 5). Tačiau šį įsakymą krikščionių tarpe iš dalies vykdo tik reformatai ir kai kurios krikščioniškos sektos.  O katalikų bažnyčiose (išskyrus naujai statomas) dar pilna visokių „šventų“ statulų, paveikslų, žvakidžių, kryžių, nekalbant jau apie iškilmingą altorių, prieš kurį nuolat klaupiamasi. Ypač daug meldžiamasi, tiesiogiai pažeidžiant „dievo įsakymą“, prieš „stebuklingus“ šv. mergelės Marijos paveikslus.

Įsigilinęs į padėtį ir supratęs, kad suklydo, panevėžietis skulptorius Alvydas Veberis 2011 m. Kryžių kalne nugriovė Marijos statulą, pavadinęs ją „betono gabalu“, kurią pats 1994 m.  ten buvo pastatęs. „Jei būtų mano valia, – sakė jis, – aš ir tuos kryžius išstumdyčiau buldozeriu – kaip sovietmečiu darė tuometinė valdžia. Jurgaičių piliakalnio kultūrinė vertė nuo to nesumažėtų“. Buldozeris prieš „šventas“ idėjas, žinoma, neadekvati priemonė. Tačiau Lietuvos piliakalniai – tai istoriniai paminklai. Nuo kryžiuočių kruvinų antpuolių Žemaitija kartais tapdavo beveik negyvenama dykyne. Todėl statyti čia tuos kryžiuočių simbolius – ar tai ne tyčiojimasis iš ten žuvusių lietuvių, iš pačios Lietuvos istorijos?

Žiniasklaidoje buvo beveik nutylėtas gėdingas teisminis susidorojimas su laisvamaniu V. Želviu –  išsamios šio nuteisimo analizės spaudoje išvis nebuvo. Jeigu teismas negalėjo įrodyti, kad jis nupjovė kryžių Burbiškių piliakalnyje, tai už ką jis buvo nubaustas? Už pažiūras, kurių teisėtumą įteisina Konstitucija?

Kryžiumi ženklino savo nusikalstamus darbus inkvizitoriai. Jais buvo pažymėti  ir fašistinės Vokietijos tankai. Vadinasi, kryžiaus šventumo klausimas pakimba ore. Jis buvo ir tebelieka istorinio žmogaus žiaurumo simboliu. Todėl šių „simbolių“ sąvartynas Kryžių kalne – problemiška vertybė net ir religinės kultūros požiūriu. Veltui jame per atlaidus (2021 m., Liepos 25) buvo pastatytas dar vienas, didžiulis 5 metrų aukščio, vadinamas Karavakas, t. y. „epidemijų kryžius“, su kontraversišku  užrašu: „Viešpatie, dėkojame už globą ir meldžiame: atitolink koronavirusą COVID –19“.

Neatitolins. Jis taip „paglobojo“ labiausiai religingas šalis – Lenkiją, Italiją, Braziliją, JAV, –  kad ši pandemija jau primena buvusio maro nusiaubtas šalis. Dėl šio nelemto „dievo kūrinio“  („Visa per jį atsirado“ – žr. Jn 1, 3) nuo tikinčiųjų nutolo ne tik „dievo namai“, bet ir pati „gyvenimo duona“  („Kristaus kūnas“) kartais atsiduria katalikų saujoje…

Italijos dienraštis „Corriere della Sera“ sudarė labiausiai košmariškų, siaubą keliančių pasaulio vietų sąrašą. Taip, pavyzdžiui, Čekijoje yra koplyčia, kurios interjeras įrengtas vien iš žmogaus kaulų. Šiame juodame sąraše atsidūrė ir lietuviškas Kryžių kalnas. Jame net ir religingas žmogus dažnai pasijunta nejaukiai, slegiančiai – kaip kažkokiame žmoniškumo kapinyne. Šiaulių vyskupas  Eugenijus Bartulis yra pasakęs, kad „žiūrint  į kryžių, teisinga yra šlovinti Viešpatį, o ne patį dirbinį“. Tai kodėl krikščionybėje glūdi toks paradoksas – garbinamas budelio įrankis? Kodėl  reiškiama išskirtinė pagarba pasibaisėtino sadizmo priemonei?

Religijoje tiesa ir teisingumas dažnai apvirsta aukštyn kojom. Nesąmonės ir žiaurus elgesys čia dažnai laikomi stebuklingais dalykais  ir vadinami „paslaptimis“. Paniekintas dievas ant „garbingo“  kryžiaus – ryškus tokios išvirkštinės logikos pavyzdys.

Spausdinti straipsnį