Dievo buvimo „problema“ naujai iškilo ryšium su Rusijos „karine operacija“ Ukrainoje. Karas yra absurdiškas žmonių žudymas. Žudo vienas kitą tokie „priešai“, kurie niekada net nėra matę vienas kito. Faktiškai juos priverčia būti  žmogžudžiais arba savi žemiškieji „viešpačiai“, arba svetimi grobikai.  Rusijos invazijos į Ukrainą metu jau žuvo ne tik keliasdešimt tūkstančių tokių „priešų“, kurie nepažinojo vienas kito, bet ir keli šimtai vaikų,  senelių, moterų… Miestai, paversti griuvėsių krūvomis…  Milijonai pabėgėlių… Kodėl visagalis ir gailestingas dievas, jeigu jis yra, leidžia tokį žiaurų naikinimą?  Šis klausimas iškyla kiekvienam mąstančiam krikščioniui.

„Teko girdėti nuomonę, kad jei būtų Dievas, tai nevyktų toks karas. Tai kur dabar yra Dievas?“ – paklausė LRT radijo korespondentė (2022-04-17) populiarų krikščionybės propaguotoją kunigą Ričardą Doveiką. Atsakydamas kunigas pirmiausia priminė, kad jis „krikščionybės studijavimui, teologijai, filosofijai ir šventųjų gyvenimams yra paskyręs ne vienerius metus“. Todėl, suprantama, tenka laukti kvalifikuoto atsakymo.

„Šis klausimas nėra banalus, jis yra teisingas“, – pripažino kunigas Doveika. Tik esą ne visi nori religinius atsakymus girdėti, nes jie įpareigoja augti. Tačiau kitą dieną (2022-04-18) šis kunigas, kalbėdamas per „Lietuvos ryto TV“ kanalą, tvirtino atvirkščiai: „Tai, kad dabar keliame Dievo buvimo ar nebuvimo klausimą, yra neteisinga. Taip negalima elgtis“. Kodėl? Todėl, kad karas esą vyksta nuolat, visada, net ir taikos metu. Kiek lėšų kasmet išleidžiama ginklams. Kiekviena pagaminta kulka gali tapti dar vieno vaiko neišgerta stikline vandens, dar viena sudaužyta viltimi gyventi. Vyksta ne tik dažni konfliktai tarp tautų. „Ar vaikų namuose esantys vaikai nėra karo aukos, kai tėvai kariavo skyrybų karą? Tokių karų pasekmės – abortai, nesutarimai tarp giminių, valstybės lėšomis palaidoti žmonės, dėl tėvų palikimo nesikalbantys broliai ir seserys, Afrikos smėlynuose užgesusi (nuo bado ir ligų) vaiko gyvybė“, – patetiškai dėstė kunigas.

Teko girdėti moterėlių susižavėjimą panašiomis kalbomis: „Kokius gražius pamokslus kunigėlis sako – iš visos širdies“. Reikia pripažinti, širdies čia (kaip ir paprastai religijose) daug, tik tiesos mažai. Tai, kad visame gyvajame pasaulyje vyksta kova už būvį, žinoma, yra tiesa. Pagirtina, kai dvasininkas stovi (nors ir nejučiomis) mokslinėse darvinizmo pozicijose. Tačiau painioti ir net tapatinti skirtingas kovos už būvį formas – klaida. Ne tik skyrybos, –  darbas, mityba, organizuotumas, teisingumas, netgi moralė –  turi kovos požymių. Bet  visa tai ne karai, nes čia apseinama ne tik be kraujo, bet dažniausiai ir be ašarų.

Kun. Ričardas Doveika vis tik bando atsakyti į, anot jo,  „teisingą`“ (bet „neteisingą“) klausimą, kur dabar yra dievas.  Koks tas atsakymas? „Dievas dabar yra ant kryžiaus“,  –  netikėtai sako kunigas ir paaiškina, kodėl taip yra. Schemiškai cituojame jo teiginius:

1. „Kai gyvenimas yra didžiausia tragedija, kai žmogus yra karo auka, Kristus taip pat kenčia ant kryžiaus“. „Ta kančia yra ori“.
2. „Nereikia Dievo kaltinti karais. Ne Dievas, o žmogus yra karų priežastis. Mes esame mirties kūrėjai“.
3. „Ką daro Dievas? Nukentėjusį glaudžia prie savęs,
4. ...o už smurtautoją meldžiasi prašydamas susivokti dėl to, ką jis padarė“.
5. „Nukryžiuotasis yra patyręs visišką vienatvę“. Vienatvės esą Jėzui prireikė tam, „kad jis galėtų laisva valia, nieko neįpareigojamas pasirinkti“.
6. „Net Tėvas nuėjo lyg į šešėlį“.
7. „Tas, kuris tiki Dievą, nepastumia kito žmogaus nei žodžiu, nei elgesiu“.
8. „Tas, kuris tiki, visada sugebės atsiklaupti prieš kitą, save ir Dievą“.
9. „Žmonės, kurie prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, turi savo nuomonę, principus, to pasiekia dėl mąstymo brandos“.
10. „Todėl mes nesame vieni – turime sargą, turime globėją“,– teigia kunigas ir baigia dažnai girdėta nuskriaustųjų dainele: „Dievas yra mano prieglauda ir stiprybė“.

Trumpai paanalizuokime šiuos teiginius, remdamiesi ir Šventuoju Raštu, t y. paties „Dievo žodžiu“. Patartina ir dvasininkams neužsimerkti prieš tas NT-to vietas, kurios atspindi tikrovę.

1. Jėzus nesiekė kankintis ant kryžiaus: „Tėve, atimk šitą taurę nuo manęs“ (Lk 22, 42). Atvirkščiai, jis troško būti žydų karaliumi: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“. „Tai pasakęs Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę“ (Lk 19, 27 – 28). „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius“ (Mt 21, 4 – 5). Nereikėtų pamiršti ir Piloto kaltinamojo užrašo ant kryžiaus – „Jėzus Nazarietis žydų karalius“ (INRI lentelės). Šis užrašas – svarbiausio Jėzaus užsibrėžto tikslo liudijimas, jo biografijos esmės santrauka.
2. Cituojame: „Visa per jį („Dievą“) atsirado ir be jo beatsirado niekas, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Vadinasi, ne žmogus yra „mirties kūrėjas“. „Viešpaties kalavijas ryja nuo vieno žemės krašto iki kitam: nėra ramybės niekam, kas gyva" (Jer 12, 12). Faktiškai toks „viešpats“ yra gamtos jėgos, jų evoliucija.
3. Veltui dievas glaudžia Ukrainoje prie savęs krūvas lavonų – nė vienas jų, būdamas gyvas, netroško tokios „prieglaudos“.
4. Dievas, jei jis ir iš tikrųjų toks būtų, negalėtų melstis... prieš save patį.
5. Jėzus visada verbavo pasekėjus. Bet jis liko vienišas todėl, kad, jį suimant, „palikę jį visi mokiniai pabėgo“ (Mk 14, 50), jo šeima (motina ir broliai) laikė jį „išėjusiu iš proto“ (Mk 3, 21), o žydai ir ypač jų vadovai piktinosi juo už maištavimą: „Jis savo mokslu kursto ir kiršina tautą visoje Judėjoje“ (Lk 23, 2 – 5).
6. Pagal NT leidėjus, „Tėvas“ nenuėjo į šešėlį: „Dievo planuose Kristus turi mirti už tautą ir žmoniją, kad visus išgelbėtų nuo amžinosios nelaimės“ (NT, 1989. P. 257).
7. Skirtingų religijų „šventumas“ sukelia tarp tikinčiųjų aštrius nesutarimus ir kruvinus konfliktus. Vilnius religiniu smurtu ypač pasižymėjo 17-ame amžiuje. Katalikų, protestantų ir stačiatikių fanatikai, dažniausiai vienuoliai, kapojo vieni kitiems galvas ir padeginėjo bažnyčias.
8. Žmogaus žeminimas – sunkiausia krikščionybės „nuodėmė“, kurios bažnyčiai labai sunkiai sekasi atsikratyti, nes teigti „visagalį Dievą“ reiškia neigti „silpnavalį“ žmogų.
9. Klūpantysis negali turėti ne tik „mąstymo brandos“, bet ir savo nuomonės. „Kas pasitiki savo protu yra kvailys“ (Sir 19, 26), – sakoma Šventajame Rašte.
10. Kai dar gyvą Jėzų žydų didžiūnas Juozapas skubiai nuėmė nuo kryžiaus (Pilotas: „Argi jau būtų miręs?“ – žr. Mk 15, 43 – 46), Jėzus, pakeitęs išvaizdą, pabėgo iš Jeruzalės ir daugiau joje nesirodė. Todėl kun. Doveikai netinka pakartotinai naudoti „nukryžiuoto Dievo“ frazę nei tiesiogine prasme, nei kaip vaizdinę metaforą. Nukryžiuotas „viešpats“ nėra joks viešpats. Net Jeruzalė atsisakė jo vadovavimo (žr. Mt 23, 37). Nepaisant, kas Nazareto dailidę vėl prikala ant kryžiaus – ar žydai, ar Putinas, ar kun. Doveika – jis yra ne dievas, nes „buvo nukryžiuotas dėl silpnumo“ (2 Kor 13, 4).

Jeigu sprendimai daromi  ne iš norų, o iš faktų, nesunku suprasti, „kur“ dabar yra krikščionių dievas. Maištautojas, „pakabintas ant medžio“ (Apd 5, 30), negali būti joks dievas. Nukryžiuoto „visagalio“ koncepcija – grynas absurdas.  Jis negali gelbėti kenčiančiųjų, nes jį patį teko gelbėti nuo mirties. Jis neišgelbėjo net „Dievo išrinktosios tautos“ nuo pasibaisėtino holokausto – šešių milijonų sušaudytų ir nunuodytų dujų kamerose… Kalbėti apie žūvančiųjų žydų ir jų dievo kažkokį  „orumą“, švelniai sakant, yra keistas nesusipratimas. Todėl ukrainiečiai prašo pagalbos iš sekuliarizuotos ES, nes dangus vis dar užimtas raketomis ir dūmais…

Parabolėmis, alegorijomis ir metaforomis išreikšta gražbylystė, kai ji maskuoja mistinius prasimanymus, netampa tiesa net palydint dangiškai vargonų muzikai. Šia prasme visos religijos – melas. Todėl į neteisingą klausimą yra tik vienas prasmingas atsakymas  – paties tokio klausimo paneigimas ir atmetimas.

 

 

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį