Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Rašydamas apie australo ekskunigo Briano Beikerio (Brian Baiker) knygą „Biblija – nesusipratimų šaltinis“, neseniai išleistą JAV, o šiais metais pasirodžiusią lietuvių kalba, prisiminiau Lietuvos ekskunigus ateistus.

Vienas pirmųjų lietuvių, metusių kunigystę ir įsijungusių į laisvamanių veiklą, buvo Vladislovas Dembskis (1831 Joniškio r.–1913 Scrantone, JAV, 1925 m. perlaidotas į Šiaulių  Ginkūnų laisvamanių kapines). Ilgą laiką kunigavęs Lietuvoje ir Amerikoje, į kurią nuvyko po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo, V. Dembskis 1892 m. atsisakė kunigystės ir ėmėsi aktyvios švietėjiškos veiklos:  vertė mokslo populiarinimo knygas, rašė straipsnius ir brošiūras, kritikuojančius  bažnyčią ir religiją. Apie tai kalba jau patys knygelių pavadinimai – „Kankintojai ir kankintiniai už mokslą“ (1905), „Inkvizicija, arba Atpirkimas žmonių nuo šėtono“ (1909) ir kt. Plačiau apie V. Dembskį žr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladislovas_Dembskis.

Kitas ekskunigas, palikęs pėdsaką Lietuvos ateizmo istorijoje, yra Liudas Adomauskas (1880–1941). Jis 1921 m. nutraukė ryšius su kunigų luomu ir aktyviai pradėjo dalyvauti darbininkų, LKP revoliucinėje veikloje. Dėl to buvo teisiamas ir kalinimas, 1941 m. nacistų buvo sušaudytas Paneriuose. Plačiau apie jį žr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudas_Adomauskas).  1922 m. L.Adomauskas išleido knygą „Šventraščio paslaptys“, kuri buvo perleista 1960 m.  Tai jo ilgų apmąstymų ir savišvietos rezultatas.  Skaitydami knygą, ir šiandien rasime argumentų, kurie tebėra  Biblijos kritikų arsenale.

Panašų kelią nuėjo ir „raudonuoju vikaru“ vadintas Pranas Vilūnas (1882–1937). 1903 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, jis bažnytinės vyresnybės buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. 1920 m. Pranas Vilūnas metė kunigystę ir įsijungė į revoliucinę veiklą, redagavo įvairius komunistinius leidinius. 1928 m. išvyko į Tarybų Sąjungą. Mokytojavo. Mirė 1937 m. kaip Stalino asmenybės kulto auka. Parašė ateistinių straipsnių bei brošiūrų, tarp jų ir „Kunigo išpažintis“ (1921)., „Vydūno kūryba“ (1922). Jo kūrinių ištraukų skaitytojas gali rasti „Lietuvos istorijos ateizmo istorijos chrestomatijoje“ (Vilnius, 1988, p. 512–539).

Stasys Markauskas-Markonis (1902– 1973), 1925 m. baigęs Kauno kunigų seminariją ir 1929 m. – Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, 1937 m. atsisakė kunigystės. Pokario metais dirbo mokytoju, reiškėsi kaip ateizmo propaguotojas, buvo pirmasis  Ateizmo muziejaus direktorius. Parašė knygas „Didžioji iliuzija“ (1963), „Netiesą sakote, kunige!“ (1975) ir kt.( žr. https: //lt.wikipedia. org/wiki/Stasys_Markonis). Paremtos asmenine patirtimi, išsamiu religinių šaltinių , tarp jų ir Biblijos, žinojimu, S. Markonio knygos yra sukaupusios nemažą ateistinių teiginių bagažą.

Jautria savo pasaulėžiūros formavimosi analize ir šiandien gali patraukti skaitytojų dėmesį  jaunesnės kartos ekskunigų knygos. Tai Algirdo Pagarecko (g. 1934) knyga „Gyvenimas ar sutana“ (1966)  bei Algimanto Žilinsko  (1934–2003) – „Žemės šauksmas“ (1979).

Bet labiausiai žinomas ir labiausiai skaitytas bei autoritetingiausias buvo Jonas Ragauskas (1907–1967). Apie jį ir interneto portalų  lankytojai suras nemažai medžiagos, žr.: https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=Ragauskas%2C+jonas.

Baigęs teologijos studijas, nuo 1935 metų Jonas Ragauskas dirbo kunigu, mokyklų bei kariuomenės kapelionu, profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje. 1948 m. atsisakė kunigystės, tapo aistringu ateistinių pažiūrų propaguotoju ir gynėju. Savo dramatišką gyvenimo kelią jis labai nuoširdžiai ir įtaigiai atskleidė beletrizuotoje autobiografinėje knygoje „Ite, missa est“ (pirmas leidimas 1960 m., iki 1984 metų pasirodė  6 leidimai). Neperdėdamas pasakysiu, kad tai buvo, šiuolaikine terminija, tikras bestseleris.  Palankiai apie knygą rašė  ne tik ateizmo propagandistai, bet ir literatūros kritikai.  Knygos ištraukos buvo skaitomos per radiją, vaikai skaitė ją neraštingiems savo tėvams. Ne vienam beskaitančiam ar besiklausančiam tryško ašaros. Knygos autoriaus pasakojamas  gyvenimiškas istorijas jie priėmė kaip savas.  Šiandieninis skaitytojas, manau, taip pat randa nemažai ką įdomaus šioje knygoje. Jam įdomu susipažinti su to meto kunigų mokslinimo bei ugdymo sistema, kunigų luomo gyvenimu sudėtingu prieškario ir karo laikotarpiu.  Bet svarbiausia  jis randa čia gyvą žmogų, ieškantį atsakymų į gyvenimo tikrovės keliamus  klausimus, norintį suderinti šiuolaikinį mokslą su religija ir nerandantį juos siejančio ryšio, apmąstantį gyvenimo prasmės ir moralės klausimus. Ši knyga visada bus skaitoma ne tik kaip tam tikras istorijos tarpsnio liudijimas,  bet ir kaip tiesos pergalės prieš iliuziją apoteozė.

Be „Ite, missa est!“,  Jonas Ragauskas išleido daugiau negu 10  kitų įvairios apimties ateistinių knygų ir brošiūrų.  Jos liečia pagrindinius religijos šaltinių (šventraščio), religinės pasaulėžiūros, religinės praktikos (apeigų, švenčių), religinės moralės ir kt. klausimus.  Jo raštai  ir šiandien yra geras vedlys po religijos, konkrečiai  – katalikybės, vaizdinių, sąvokų, veiksmų  brūzgynus.

P.S. Ir prieš Atgimimą , ir po jo Lietuvoje buvo kunigų, atsisakiusių sutanos. Vienas kitas išsakė savo ateistinę poziciją, kiti savo knygose , straipsniuose, pokalbiuose su žurnalistais kritikavo kai kurias bažnytines nuostatas (pavyzdžiui, dėl celibato), reiškė savo nepasitenkinimą atskirais kulto tarnų poelgiais, smerkė jos beatodairišką kišimąsi į viešąjį valstybės gyvenimą, bet esminių pasaulėžiūros klausimų nekėlė, save  tebelaikė tikinčiais

Spausdinti straipsnį