Antikos epochoje Senasis Testamentas jau neatitiko pasiekto dvasinės kultūros lygio. Reikėjo „geresnės“ religijos su nauju dievu – kartu „tobulesnių“ nesąmonių aprašo. Pagal Naująjį Testamentą, jeigu rūstusis „Tėvas“  mus numarins,  tai meilusis „Sūnus“ vėl atgaivins. Tik reikia palaukti…

Prieš  Kalėdas (2021-12-21) filosofijos docentas Povilas Aleksandravičius religinėje radijo laidoje pacitavo evangelijos pagal Luką pradžią – stebuklingai pajutęs Marijos nėštumą, „Elžbietos įsčiose iš džiaugsmo šoktelėjo kūdikis“ (Lk 1, 41). Docentas teigė, kad krikščionims privalu tikėti „absoliučiai neįmanomais dalykais“, tame tarpe –  ir dievo redukcija į žmogų. Pasirodo, ir šiais laikais yra filosofų, rekomenduojančių tikėti neprotingomis krikščioniškomis pasakomis – „Credo quia absurdum“.

Kryžius – nebent šėtonui tinkama vieta. Be to, neaišku, kas pasikeitė po  Kristaus „aukos“. Jei jis atpirko mirtiną nuodėmę, tai kodėl žmonės tebemiršta? Patys žydai nepripažįsta Jėzaus mesiju (ne tik dievu), nes jis ne tik nesistengė jų išvaduoti iš romėnų priespaudos, bet, trokšdamas būti žydų karaliumi, ir pataikavo Izraelio  pavergėjams.

Vienintelis krikščionybės „pliusas“ – ji moko žmogų būti geresniu. Bet jei jo padoriai elgtis neišmokė šeima, mokykla  ir visuomenė, tai ir kunigai vargiai ką padės – tuo labiau, kad net popiežius Benediktas XVI  (kaip  pranešė 2022 m. sausio mėn. vokiečių prokuratūra), dangstydamas pačių kunigų lytinius nusikaltimus prieš vaikus, elgėsi amoraliai.

Amžinas „sportas“.  Kristus su velniu juk kovos iki pasaulio pabaigos

Naujojo Testamento tekstas Jo realistinis vertinimas
Išminčiai iš Rytų šalies klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ (Mt 2, 1 – 2). Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą (Lk 1, 33).Dovydo sostas – paties Jėzaus troškimas. Tačiau žydų „Dievas Tėvas“, matyt, persigalvojo. Vietoj Jeruzalės sosto jo „Sūnui“– kryžius... O gal evangelistų kairė nežinojo, ką rašo dešinė?
Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, Marija ir Juozapas nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (Lk 2, 21 - 22).


„Skaisčiausioji mergelė“ apsivalė, o jos kūdikis buvo apipjaustytas. Ar tai – krikščionybė? Hebrajų dievui, kaip rodo tolesni įvykiai, tokios menkos savo „Sūnaus“ aukos (apyvarpės odelės) neužteko...
Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas (Mt 4, 1). Velnias jį pastato ant šventyklos šelmens, (...). Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną... (Mt 1, 6 – 8).Kadangi velnias tampė krikščionių dievą kur panorėjęs, tai ir šventoje evangelisto Mato galvoje jis privirė velniškos košės.
Pagaliau po trijų dienų rado jį [dvylikametį Jėzų] šventykloje... Gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių (Lk 2, 46 - 50).Marija „nustebo“, „nežinojo“, net „nesuprato savo sūnaus žodžių“ – pamiršo, nuo ko pastojo ir ką pagimdė? Šiuo pramanytu Jėzaus paauglystės epizodu Lukas siekė užlopyti niekam nežinomą Jėzaus jaunystės biografiją, bet nesuvokė, kad tuo paneigia kitą savo pramaną – Jėzaus „dieviškąjį“ gimimą, kurio nesuprato net jo motina.
Jėzus: „Nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. (...). Mylėkite savo priešus“ (Mt 5, 39 – 44).Meilė neatsiranda pagal įsakymą, tuo labiau priešams. Pats Jėzus savo priešus ne mylėjo, o siekė „patiesti po savo kojomis“ (žr. Mk 12, 36), netgi „nugalabyti“ (žr. Lk 19, 27).

Jėzus: „Nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite arba gersite; nei apie savo kūną, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt 6, 25 – 26).

Tokie „paukščiai“ – tik Kristaus „mokslo“ skelbėjai. Bet juos maitina ne dangiškasis „Tėvas“, o žemiškosios „avelės“. Jeigu žmonės nedirbtų, nesirūpintų rytdiena, ne tik „paukščiams“ būtų riesta – žmonija sunaikintų pati save.
Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir, kas genda, nepaveldės to, kas negenda (1 Kor 15, 50).Kristus mirusiųjų kūnų neprikels? Vadinasi, „Dievo karalystė“ bus tik „negendančių“ dvasinių šmėklų rojus...
Jėzus: „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną... Žmogaus namiškiai bus jam priešais“ (Mt 10, 34 – 35).Namiškius laikyti ar net padaryti priešais? Ar tai reikalavimas sekti paties Jėzaus pavyzdžiu – dėl savo karjeristinių tikslų nekęsti artimiausių žmonių?
Jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai. Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 34 - 35).Pasirodo, Jėzus atsisako pripažinti Mariją savo motina. Ką tai reiškia? Atsakymą randame pačiame Naujajame Testamente: „Jeigu kas nesirūpina saviškiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį“ (1 Tim 5. 8).
Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė (Mt 11, 20). Kai žydai pareikalavo iš Jėzaus parodyti stebuklą kaip ženklą iš dangaus, „atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: ‚Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota‘“ (Mk 8, 11 – 13).
Jėzus tarė: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų ir netgi savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26).Jėzus tarė: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų ir netgi savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26).Nuostabi neapykantos ir priešiškumo pamoka savo pasekėjams. Gerai, kad tokio „mokslo“ šalininkų, sekančių jo pavyzdžiu (žr. Mk 3, 32 - 34), jis nedaug surado...
Dievas: „Tu esi mano Sūnus. Šiandien aš tave pagimdžiau“ (Apd 13, 33). Kokiu būdu? Ar skaudėjo? Teologai tvirtina. kad „Tėvas“ ir „Sūnus“ – vienodai amžini...
Jėzus: „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų. (...). O valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“ (Mt 15, 11 – 20). Ko verta tokia „dieviška“ higiena? Kartais pats Jėzus gydė ligonius panaudodamas tam savo seiles (žr. Mk 7, 33) arba purvo ir seilių mišinį (žr. Jn 9, 6). Todėl žydai priminė Jėzui patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ (Lk 4, 23).
Jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis” (Mt 16, 23).Petras – žmogus, todėl kitaip mąstyti jis negali. Tik pats Jėzus „dieviškai“ mąsto – žymiausią savo apaštalą vadina šėtonu. Tai pas ką dabar yra „dangaus raktai“?
Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, buvo išmesti žemėn (...). Vargas žemei, nes velnias kupinas baisaus įniršio (Apr 12, 7 – 12).Šėtonas buvo įsitaisęs danguje? „Ačiū dievui“ už tokią originalią dangaus dovaną žemei. Bet negi tai – dievo „meilės“ ir „gailestingumo“ žmonijai išraiška?
Jėzus: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Mokiniai klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 24 – 26).Dievas išimties tvarka vis tik galės patekti į savo karalystę. Bet ką daryti turtingiems kunigams, vyskupams ir Vatikano bankininkams – juk daugelis jų, prekiaudami dangumi, nežino, kur dėti pinigus?

Auksinė prekyba dangumi

Jėzus: „Kas sako savo broliui ‚Pusgalvi‘, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako ‚Kvaily‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22).Jei už įprastus apsižodžiavimus jie būtų taip griežtai baudžiami, tai ne tik aukščiausiasis teismas, bet ir pragaras būtų pilnas vien brolių...
Jėzus: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ (Jn 6, 63).Duoda. Pats Jėzus esą įtikinėjo: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54).
Jėzus: „Kas įtikės, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks“ (Mk 16, 15 - 18).Įtikėję Jėzų, deja, stebuklų nedaro. Naujų kalbų taip pat tenka mokytis ne bažnyčioje. O jei įtikėję imtų gyvates plikomis rankomis ir gertų mirtinus nuodus, tai Jėzui jau neliktų ką „gelbėti“.
Jėzus: „Kas praranda gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39).Kam prarasti ir vėl ieškoti? Rizikinga. Juk sunku rasti, kai jau nėra net kam ieškoti...
Jėzus: „Tomis dienomis saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus (...). Pamatę visa tai, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio. Dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai įvyks“ (Mk 13, 24 – 30).Saulė buvo užtemusi jau ne kartą. Mėnulis taip pat dažnai nešviečia. O žvaigždės galėjo „kristi“ tik Jėzaus vaizduotėje. „Ta karta“ jau seniai pasibaigė, bet Jėzus taip ir liko „prie slenksčio“. Kaip toj dainoj – „Ilgai laukus, dar palauk...“
Jėzus: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti. (...). Nejaugi Dievas neapgintų teisių tų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!” (Lk 18, 1 – 7).Jėzus: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti. (...). Nejaugi Dievas neapgintų teisių tų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!” (Lk 18, 1 – 7).Atsakymą randame pačiame Šventajame Rašte: „Štai aš šaukiu, ir niekas neklauso“ (Job 19, 7). „Aš netikiu, kad jis klausosi mano balso“ (Ps 9, 16). „Pagiežos Dieve, apsireikšk!“ [Ps 93 (94, 1)]. „Nejau slėpsies amžinai?“ (Ps 89, 47).
Pamirkęs kąsnį dubenyje, Jėzus padavė Judui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas (Jn 13, 26 – 27).Pasirodo, Jėzus sugebėjo ne tik išvaryti velnią iš žmogaus, bet ir įvaryti – netgi į savo paties išsirinktą apaštalą.
Petras: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame jo liudytojai“ (Apd 2, 32).Kai Jėzus buvo suimtas, visi „apaštalai“ išbėgiojo. Išvis nebuvo jokių liudytojų, mačiusių, kas dėjosi Juozapo kapo rūsyje.
Prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams (Mk 16, 9 - 10). Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios kalbos, ir jie moterimis netikėjo (Lk 24, 11).Teisingai darė. Tikrovėje nieko nėra amžino. Todėl mirusieji irgi neprisikelia. Pačiame Šventajame Rašte sakoma: „Atsimink galą. To nepamiršk, nes nėra sugrįžimo“ (Sir 38, 21 – 22). Jei Jėzus dar gyvas buvo nuimtas nuo kryžiaus, nereiškia, kad „prisikėlė“.
Jėzus: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).Tikėjimo vertė priklauso nuo tikimybės laipsnio. Todėl aklas tikėjimas – ne vertybė. Senajame testamente sakoma atvirkščiai: „Geriau yra tai, ką akys mato, kaip minčių klajojimas“ (Koh 6, 9).
Jėzus: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8).Gal dar ras. Jeigu ateis. Nesąmonių deficito nebus niekada, nes jos taip pat vystosi – gilėja, tobulėja, netgi dauginasi. Bažnyčia, siekdama išlikti, modernizuojasi, bando prisitaikyti prie kultūros raidos. „Kvailys keičiasi kaip mėnulis” (Sir 27, 11).
Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininkas (Jok 4. 4).Pasaulis – dievo priešininkas? Vadinasi, dievas ir pasaulis yra nesuderinami ir pasauliui joks „kūrėjas“ nereikalingas. .

 Ši nuostabi, toli gražu nepilna „antgamtiškų“ nesąmonių mozaika yra tik skirtingi vienos didžiulės pasaulėžiūrinio kvailumo formos – krikščionybės – fragmentai. Įsidėmėtina, kad  centrinis jos herojus – „Dievas Tėvas“–  net ir teologų yra pripažįstamas toks pat griovėjas („naikinanti ugnis“ – žr. Žyd 12, 29), kaip ir kūrėjas. „Koks jo gailestingumas, toks jo ir plakimas“ (Sir 16, 13).  Ne tik pliusu, bet ir minusu paženklintas visagalis paverčiamas prieštaringa, iš vidaus save naikinančia būtybe. Be to, yra dar ir išorinis dievo priešas – šėtonas. Jei veikia velnias ir dievulis, bendroj sumoj išeina nulis.

„Kūrėjas“ ir „naikintojas“ yra pati gamta. Ji  ką žmogui duoda, tą ir atima. Todėl gyvenimas – ne dovana, o mirtis – ne bausmė. Tai natūralus gamtinis procesas,  kurį filosofai vadina Tapsmu. Jame persipina ir sąlygoja viena kitą – būtis ir nebūtis. Derėtų suprast, kad gyvename dėka mirties. Išvis nėra nieko amžino, išskyrus laikinumą.

                         Atsiranda ir išnyksta pačios religijos su savo dievais

Dievo nuosmukis ne tik į žmogų, bet ir į aukojamą „avinėlį“ ant kryžiaus –  protu nesuvokiamas absurdas. Dievas negali būti panašus į kruviną skudurą, „pakabintą ant medžio“ (Gal 3, 13). Jeigu Jėzus „atidavė  save  kaip kvapią auką Dievui“ (Ef  5, 2), tai mąstančiam žmogui sunku priimti tokią kruviną akciją  jau vien dėl jos kvapo…

    

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį