Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Reza Aslanas 2013 m.

Rezos Aslano knygos lietuviško leidimo (2015) viršelio faksimilė

Reza Aslan. Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai / vertė Marius Burokas Vilnius: kitos knygos, 2015
Sam Harris. Laiškas krikščionių tautai. / vertė Ramūnas Sungaila. Vilnius: kitos knygos, 2014.
Brianas Bakeris. Biblija – nesusipratimų šaltinis/ vertė Lina Navickaitė. Vilnius: VŠĮ „forsmart“, 2015

Išvardinau tris šių metų Knygų mugėje į akis kritusias knygas, kurias pagal turinį galėčiau apibūdinti kaip ateistines, nežiūrint, kuo save laiko patys šių knygų autoriai. Štai daugiausia dėmesio užsienyje ir pas mus sulaukęs religijotyrininkas Reza Aslanas save įvardija kaip musulmoną, o Sam Harrį priskiria vadinamiesiems naujiesiems ateistams. Pastarasis, kaip ir Brianas Bakeris, atrodo, nesikrato ateisto epiteto. Mano išvardyti kūriniai skirtingi, bet visi jie liečia svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo šaltinį – Šventąjį Raštą, Senąjį ir Naująjį Testamentus.

Jei ir paliksime nuošalyje grynai teologinius, apologetinius traktatus, vis tiek tektų pripažinti, kad Biblijos tyrinėjimai neaprėpiami. Gausu jų ir ateistinės literatūros istorijoje. Lietuvių kalba irgi išleistas ne vienas reikšmingas kūrinys, analizuojantis Bibliją. Pavyzdžiui, kurį laiką buvo labai skaitoma 1984 m. lietuvių kalba išleista lenkų tyrinėtojo ir rašytojo Zenono Kosidovskio knyga „Evangelijų sakmės“.

Bet laikai keičiasi. Naujos kartos mokslininkams darosi aktualūs nauji krikščionybės ištakų aspektai, į kuriuos ankstyvesni tyrinėtojai nekreipė didesnio dėmesio arba kuriuos aiškino kitaip.

Iraniečių kilmės amerikiečių mokslininko bei publicisto Rezos Aslano veikalas „Maištininkas“ – talentingas pasakojimas apie „prieš du tūkstančius metų po Galilėją vaikščiojusį ir Dievo karalystės įkūrimo šalininkus rinkusį“ Jėzų Nazarietį. Reza Aslanas prisijungia prie tų, kurie, analizuodami Jėzaus asmenį ir jo gyvenamąjį laiką, vadovaujasi nuostata, kad toks žmogus, vardu Jėzus, tikrai gyveno. Šios nuostatos, vadinamos istorine, pradininku galima laikyti XIX a. prancūzų filosofą Ernestą Renaną, teigusį, jog Kristus buvo tik vienas tobuliausių žmonių. Tarp šiuolaikinių pasaulietinių krikščionybės istorijos tyrinėtojų – taip pat gausu šios koncepcijos šalininkų, tarp jų ir jau mano minėtas Z. Kosidovskis. Jei reikėtų nubrėžti kreivę, kuria vyksta šie tyrinėjimai, tai pasakyčiau, kad juose vis ryškiau atskiriamas istoriškai tikėtino žmogaus Jėzaus gyvenimas nuo teologinio Kristaus paveikslo.

Antroji nuostata – mitologinė, teigianti, kad toks konkretus žmogus, apie kurį kalbama Evangelijose, išvis neegzistavo. Tie realūs veiksmai, poelgiai, kuriuos istorinės mokyklos šalininkai priskiria konkrečiam asmeniui Jėzui, anot šios nuostatos, yra daugybės to meto kovotojų, pranašautojų, mesijų įžvalgų ir savybių abstrakcija, įtraukta į arsenalą krikščioniškų vaizdinių, kurių ištakos –senovės civilizacijų religijos, mirštančių ir prisikeliančių dievų misterijos. Paradoksalu, tačiau kuo labiau stiprėja ir konkretėja istorinės mokyklos pateikiami argumentai, tuo aiškesnė darosi senovės religinės mitologijos įtaka kristologijai.

Kiekvieną besidomintį krikščionybės istorija Rezos Aslano veikalas pirmiausia patraukia tuo, kad jame įdomiai ir išsamiai vaizduojamas I m.e. amžiaus Palestinos gyvenimas. Skurdas, vargana paprastų, beraščių žydų buitis, socialinė nelygybė, valstiečių pastangos užsidirbti duonos kąsnį besikuriančiuose ar besiplečiančiuose miestuose, sunki ir žiauri romėnų priespauda bei beviltiškas vietos gyventojų priešinimasis jai. Palestina tiesiog sprogo iš neapykantos pavergėjams, rašo autorius.

Detaliau už kitas vietoves autorius aprašo Evangelijų ir savo knygos pagrindinio personažo Jėzaus gimtinę – Nazaretą. Taip ir matai molinėse, belangėse lūšnelėse gyvenančius beraščius, aramėjiškai kalbančius žydus, besistengiančius kaip nors išgyventi, ieškančius darbo naujose miestų statybose, nusivylusius, besiguodžiančius savajam dievui, neretai besišliejančius prie kokios nors mesianistinės grupės – zelotų, sikarijų it kt. „Evangelijomis rėmiausi tik kurdamas Jėzaus Nazariečio gyvenimo apmatus… Į evangelijose aprašomus įvykius žvelgiau per istorinių faktų apie I a. Palestinos žydus prizmę. Jėzaus figūrą patalpinus socialiniame, religiniame ir politiniame jo laikų kontekste, biografija tiesiog pati rašėsi“, –sakė autorius viename iš savo interviu.

Koks iškyla Jėzus Rezos Aslano istorinėse vizijose? Kilęs iš žemiausio, vargingiausio Nazareto gyventojų sluoksnio, beraštis, kalbantis tik vietos aramėjų tarme. Dirbdamas Sepforio miesto statybose, jis ne tik išgirsta graikiškai kalbančius žydus, bet ir praplečia savo akiratį, susipažįsta su kitaip mąstančiais, esamą tvarką kritiškai vertinančiais žmonėmis, prisiklauso mesianistinius pažadus dalijančių pranašautojų pamokslų. Nuvykęs pas Joną Krikštytoją, Jėzus pakrikštijamas Jordano upėje, žodžiu, priimamas į tam tikrą uždarą judėjų bendriją, įsipareigojusią ginti varguolių žydų interesus ir skelbti ateisiant „dievo karalystę“ žemėje. Sugrįžęs į gimtąsias apylinkes, Jėzus randa dar labiau skurstančius bendragenčius, dar didesnį pavergėjų romėnų jungą ir savivalę. Taigi randa labai palankią dirvą skleisti iš Jono Krikštytojo perimtas idėjas. Nesunkiai susiradęs pasekėjų būrį, iš kurio ypač išskiria dvylika, jis pradeda sakyti pamokslus, dvelkiančius užuojauta vargšams, smerkiančius romėnus okupantus ir su jais kolaboruojantį žydų dvasininkijos elitą, skelbiančius mesianistines idėjas. Be to, Jėzus ir jo mokiniai užsiima ypač tuo metu paplitusiu egzorcizmu, „stebuklingu gydymu“. Neimdamas už šią veiklą pinigų, Jėzus susilaukia didžiulio populiarumo. Kurį laiką apsiribojęs provincija, Nazareto, Kafarnaumo, Betsaido bei Naino gyvenvietėmis, Galilėjos ežero pakrantės miesteliais, Jėzus pagaliau įžengia į Jeruzalę. Čia šventykloje išvaiko prekijus, parduodančius aukojimui skirtus gyvulius, tuo sukeldamas neapsakomą šventyklos vyriausiojo kunigo pasipiktinimą. Žydų teisme, Sinedrione, Jėzus teisiamas, perduodamas Romos prokuratoriui Poncijui Pilotui, kuris jį pasmerkia mirti nukryžiuojant. Ant kryžiaus virš Jėzaus galvos buvo pakabinta lentelė su užrašu „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Anot Rezos Aslano, vien Jėzaus nukryžiavimo fakto ir šio užrašo užtenka, kad suprastume, kas buvo šis žmogus. „Jis nusikalto tuo, kad turėjo ambicijų tapti karaliumi“ (p. 165). Tas užrašas – ne ironiškas pajuokavimas, o realybė.

Jėzus buvo žydas, patriotas ir nacionalistas, sekęs ne vieno žydų nacionalistinio judėjimo vadovo pavyzdžiu. Pagrindinė jo pamokslų tema buvo Dievo karalystės pažadas žydų tautai. Aiškindamas šio pažado esmę, Reza Aslanas plačiai analizuoja Senajame ir Naujajame Testamentuose sutinkamas sąvokas „Dievo karalystė“, „Dievo sūnus“, „Žmogaus sūnus“. Anot autoriaus, visi didieji žydų pranašai – Elijas, Eliziejus, Michėjas, Amosas, Izaijas, Jeremijas, – skelbdami ateisiant Dievo karalystę, nekalbėjo ir nepranašavo anapusinės, antgamtinės karalystės, o prisiekinėjo, kad Dievas išlaisvins žydus iš vergijos, o Izraelį – iš svetimšalių valdžios realiame gyvenime, čia ir dabar. Reikia tik atsisakyti tarnauti svetimšaliams ir prieš juos kovoti, ypač reikia negailestingai elgtis su žydais kolaborantais. Toks įsitikinimas buvo visų žydų pasipriešinimo judėjimų idėjinis pagrindas. Jėzus tik atkartojo tai, apie ką zelotai pamokslavo daugybę metų. Visa Jėzaus tarnystė buvo skirta sugriauti esamą tvarką ir nušluoti nuo žemės „angių išperas“, t.y. kunigų luomą, ypač jo aukštesnįjį sluoksnį. Taigi Jėzus buvo pasmerktas myriop ir Sinedriono, ir okupacinės romėnų valdžios už tai, kad jis skelbėsi atėjęs iš jų jungo išgelbėti „Izraelio avis“. „Dievo sūnus“ pagal žydų šv. Raštą irgi reiškė karalių.

Savo religinėmis pažiūromis Jėzus liko ištikimas žydų religijai, Mozės Įstatymui, skelbėsi atėjęs ne panaikinti, o vykdyti jį. Kaip pavyzdį Aslanas pateikia vieną šio įstatymo punktų – reikalavimą mylėti savo artimą. „Artimas“ pagal šį įstatymą visų pirma reiškė žydą. „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį“, – rašoma Kunigų knygoje (19,18). Krikščionybė, kaip žinome, šį reikalavimą pavertė visuotinu.

Štai taip Rezos Aslano veikale vaizduojamas žemiškasis, anot autoriaus, istorinis Jėzus. Kadangi jis parodomas kaip neramaus ir tragiško laikmečio suformuotas žmogus, siekęs pakeisti žydų pasaulį, o ne kaip dieviškuoju apreiškimu žmoguje įsikūnijęs dievas, jis gali būti priimtinas kiekvienam pasaulietiškai mąstančiam žmogui, taip pat ir ateistui. Suprantama, tai tėra viena iš Jėzaus gyvenimo versijų, kurią kuriant kūrybinis mąstymas (palyginimas, analogija) užėmė ne paskutinę vietą.

Be abejo, toks Jėzus negalėjo tapti naujos religijos šerdimi. Naujajame Testamente, rašo autorius, pasakojama apie Jėzų Kristų, o ne apie žmogų, vardu Jėzus. Iš Naujojo Testamento mes galime suprasti, kaip Jėzų įsivaizdavo ankstyvieji krikščionys, o ne koks jis buvo realybėje. Naujajame Testamente Jėzus iškyla kaip kosminė, prieš laikų pradžią egzistavusi esybė. Jis – pirmasis iš Dievo kūrinių, per kurį viskas buvo sukurta. Jis yra Dievo sūnus, jo fizinis palikuonis. Visi tikintys Kristų gali susijungti su juo į dvasinį kūną. Toks mistinis Jėzaus Kristaus vaizdinys inspiravo ir jį atitinkančią dievažmogio Jėzaus Kristaus biografiją – nuo stebuklingo nekalto prasidėjimo iki prisikėlimo iš numirusių ir kūniško dangun žengimo.

Reza Aslanas, remdamasis pirmųjų m. e. amžių žydų istorijos faktais, parodo, kodėl palaipsniui pasakojimuose apie Jėzų buvo švelninamos jam priskiriamos nacionalistinės idėjos, atsisakoma priešiško požiūrio į pagonis, leidžiama pakančiau žiūrėti į nukrypimus nuo kai kurių Mozės Įstatymo reikalavimų. Tai lėmė, kad vis daugiau žydų dėl nežmoniškų persekiojimų atsidūrė diasporoje, t. y. pabėgo iš Palestinos ir įsikūrė kitose Romos imperijos teritorijose. Jie, garbindami Jėzų, vartojo graikų kalbą, kuri rėmėsi kitokiais simboliais ir metaforomis nei aramėjų bei hebrajų kalbos. Koks tai buvo skausmingas procesas, rodo Rezos Aslano vaizdžiai aprašytas Jėzaus brolio Jokūbo ir „helenisto“ Pauliaus konfrontacija.

Žydų religijos helenizacija sustiprėjo po 70 m.e. metų, kai buvo sugriauta Jeruzalė bei svarbiausioji žydų šventykla, išžudyta daugybė žydų, o likusieji apsigyveno diasporoje. „Juo toliau nuo Jeruzalės ir Jėzaus judėjimo centro plito helenistai, tuo labiau jų dėmesys krypo ne į žydus, o į pagonis. Juo labiau jie kreipė dėmesį į pagonis, tuo daugiau į judėjų religiją patekdavo sinkretinių iš graikų gnosticizmo ir romėnų religijų pasiskolintų elementų. Juo labiau judėjimą formavo naujieji „stabmeldžiai“, tuo ryžtingiau jie atmetė savo žydišką praeitį ir veržėsi į graikišką-romėnišką ateitį“ (p.187). Šiame kelyje, pabrėžia autorius, reikėjo nuimti nuo romėnų atsakomybę už Jėzaus nukryžiavimą, suverčiant pagrindinę kaltę žydams. Reikėjo atsiriboti nuo žydų išsivaduojamųjų revoliucinių judėjimų bei nacionalizmo, Jėzų paversti romiu avinėliu, atsisakyti Mozės Įstatymo reikalavimų ir pan.

Šiame vertybių perkainavimo žaizdre pagrindiniais naujos religijos išpažinėjais tampa pagonys. Dauguma diasporos žydų net grasinami mirtimi nesutinka atsisakyti savo religijos ir jos įstatymų. Bet buvo ir tokių atsivertėlių, kurie aistringai kūrė ir propagavo naująją religiją. Autorius įspūdingai aprašo apaštalo Pauliaus misijų keliones, jo begalinį atsidavimą propaguojamam Jėzaus Kristaus kultui, kad net galima jį pavadinti šios vėliau tapusios pasauline religija įkūrėju.

Jei Jėzaus Nazariečio gyvenimo raktas slypi, anot Rezos Aslano, jo mirtyje ant kryžiaus, tai Jėzaus Kristaus slėpinys – be abejo, stebuklingame prisikėlime iš numirusiųjų. Tai svarbiausia krikščionių tikėjimo dogma. „… jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“,– rašo Paulius (1 Kor 15,17). Iš kur atsirado šis tikėjimas, nulėmęs Jėzaus, kaip Mesijo ir Dievo sūnaus, įvaizdžio įsigalėjimą? Knygos autorius pažymi, kad negalima prisikėlimo idėjos paprasčiausiai atmesti kaip melo arba „paskelbti iliuzijų suklaidinto proto vaisiumi“ (p.181). „Tikėjimas Jėzaus prisikėlimu buvo vienas pirmųjų krikščionių bendruomenės tikėjimo išpažinimų – jis atsirado anksčiau už pasakojimus apie Jėzaus kančią, anksčiau už pasakojimą apie nekaltą prasidėjimą“ (p.182). Taigi Reza Aslanas patvirtina seną ateizmo idėją, kad tikėjimą Jėzaus prisikėlimu krikščionybė paveldėjo iš seniausių kultų, kuriuose mirštantys ir prisikeliantys dievai išreiškė gamtos ir gyvybės amžinumą. Žinoma, šią idėją krikščionybė labai modifikavo ir sužmogino, susiejo su kiekvieno žmogaus likimu..

Krikščionių teologai sutinka, kad Senasis Testamentas neatitinka šiuolaikinio mokslo atskleisto pasaulio vaizdo, kad jame dažnai aprašomi žiaurumai atspindi semitų genčių tarpusavio vaidus ir kovą už būvį. Tačiau, rašydami apie Jėzų Kristų, teologai jo „biografiją“ tiesiogiai susieja su Senojo Testamento tekstais. Štai ir Kristaus prisikėlimą, sekdami Evangelijomis, jie grindžia žydų Šventojo Rašto pranašystėmis. Kruopščia analize Reza Alanas paneigia tokius tvirtinimus. Jo išvada: „Visoje žydų minties istorijoje nėra nė vienos Šventojo Rašto eilutės, teigiančios, kad mesijas turi kentėti, mirti ir trečią dieną keltis iš numirusiųjų“ (p. 184). Pridursiu: jei ir būtų toks pranašavimas, jis nieko istoriško mums nepasakytų apie Kristaus prisikėlimą, tik nurodytų dar vieną šio vaizdinio formavimosi šaltinį.

Rezos Aslano knygoje nemažai rašoma apie Evangelijas, jų autorius, parašymo aplinkybes. Pagrindinis autoriaus klausimas: „Kaip galėjo nepavykęs, gėdinga nusikaltėlio mirtimi miręs mesijas vos per kelis dešimtmečius tapti dangaus ir žemės kūrėju, įsikūnijusiu Dievu?“

Atsakydamas į tą klausimą, autorius nurodo kelias priežastis. Viskas, kas parašyta apie Jėzų iš Nazareto, buvo parašyta žmonių, kurie niekada nematė Jėzaus, t.y. praėjus nemažai laiko po Jėzaus mirties. Jau buvo galima rašyti ką tik norėjai, kas atitiko tavo pagrindinę intenciją. Štai Evangelijose rašoma, kad Jėzui mirštant ant kryžiaus, pusiau plyšo Jeruzalės šventyklos uždanga. Atsitiko ir kiti nuostabą keliantys įvykiai. Gi tikrovėje tą šiurpią 33 m.e. metų minutę nieko ypatinga Jeruzalėje neįvyko. Žydai lankė tą pačią šventyklą ir regėjo tą pačią uždangą iki pat Jeruzalės sugriovimo bei šventyklos sudeginimo 70 m.e.m.

Evangelijas rašė naujos kartos diasporos žydai, graikiškai kalbantys, išsilavinę, išmanantys graikų filosofiją, suprantantys diasporos žydų ir jų kaimynų pagonių dvasinius poreikius. Jie uolų žydų revoliucionierių pavertė romantizuotu pusdieviu, romia dangiška būtybe.

Galima su tokiu atsakymu sutikti, bet vis dėlto kirba mintis, kodėl autorius, atsakydamas į savo iškeltą klausimą, užmiršo tą kelią, kuriuo ėjo kalbėdamas apie Jėzų žmogų, maištininką ir revoliucionierių. Tada jis rėmėsi socialine, politine, ekonomine, psichologine I m. e. amžiaus Palestinos gyvenimo analize. Tai leido jam įtikinamai sukurti tragišką Jėzaus Nazariečio biografiją. Dabar gi, atskleisdamas krikščionybės formavimosi procesą, Jėzaus Nazariečio virtimą Jėzumi Kristumi, jis pasakoja daugiausia remdamasis asmenybių – apaštalo Pauliaus, evangelistų – veikla ir jiems priskiriamais rašiniais. Vergvaldinės santvarkos irimas, Romos imperijos žlugimas, valdančiųjų savivalė ir teroras, masių skurdas ir neviltis, senųjų religijų žlugimas, moralinių vertybių perkainojimas… Argi visa tai neskatino begriūvančios daugiatautės Romos imperijos gyventojų ieškoti išeities religinėje mistikoje? Argi ne tie ieškojimai skatino bei maitino ir apaštalą Paulių, ir evangelistus? Ignoruojant tai, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad krikščionybę kažkas sukūrė, o ne ji susiformavo milijonų širdyse ir protuose.

Skaitant Aslano knygą, kyla dar vienas klausimas. Ar autorius, išpažįstantis bet kurią religiją, Rezos Aslano atveju – islamą, gali būti visai nuoseklus, spręsdamas konkrečias kurios nors religijos problemas. Skaitydamas Aslano knygą, negali nepastebėti, jog jis visiškai palieka nuošalyje dievo, pasaulio kūrėjo ir valdovo, klausimą. Tarytum jam visai nesvarbu, egzistuoja jis objektyviai ar neegzistuoja. O juk taip negali būti. Vienaip atsakysi į atskirus religijos istorijos ir praktikos klausimus, jei pripažinsi realų antgamtinio valdovo egzistavimą, ir kitaip, jei jo nepripažinsi. Žinoma, aš visai nenoriu pasakyti, kad tikintys mokslininkai istorikai ar religijotyrininkai negali atskleisti tiesos, analizuodami atskirus religijos ir bažnyčios istorijos laikotarpius. Gali! Ir Rezos Aslano veikalas – to pavyzdys. Bet vis dėlto būtų įdomu paskaityti Rezos Aslano darbus apie Alacho pranašą ir islamo įkūrėją Mahometą. Ar jis, rašydamas apie jį, vadovaujasi tuo pačiu metodu, kaip ir rašydamas apie Jėzų Nazarietį? Ši mintis man kilo, kai viename jo interviu perskaičiau nepalankų atsiliepimą apie pasaulyje gerai žinomus ateistus Richardą Dawkinsą ir Sam Harrį. Mat jam labai nepatinka šie mokslininkai dėl jų kritiškų pasisakymų apie islamo socialinį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.

Gal Rezos Aslano religines nuostatas liudija ir jo veikale dažnai sutinkama frazė „Tai tikėjimo dalykas“. Bet juk ir „religinis tikėjimas“, kaip psichikos reiškinys, nėra kažkas visiškai savarankiška ir izoliuota nuo realybės. Jis taip pat gali būtų paaiškintas ir istoriškai, ir psichologiškai, ir gamtamoksliškai.

Spausdinti straipsnį