Sudie, Knygų rūmai!
23 Antradienis Rgp 2016
Autorius: Karuža J.
Žymos: Bažnyčia ir kultūra, Knygų rūmai, Rūmų grąžinimas Vilniaus arkivyskupijos kurijai
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos II-jų rūmų (Knygų rūmų) darbuotojai 1999 m. gegužės 6 d. prie įėjimo į juos iš K. Sirvydo gatvės.
Pastaruoju metu vis dažniau skaitome laikraščiuose, stebime televizorių ekranuose pasakojimus apie šalies bibliotekas, tarp jų ir apie Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Ir ne vien todėl, kad šie metai paskelbti bibliotekų metais, kad rugsėjo pirmąją bus atidaryti lankytojams moderniai restauruoti Nacionalinės bibliotekos rūmai. Šiai bibliotekai dėmesį paskatino ir kilęs nemažas šurmulys dėl perkeliamų knygų į jos saugyklas iš K. Sirvydo gatvėje buvusių Knygų rūmų, dabar vadinamų antraisiais Nacionalinės bibliotekos rūmais. Pokaryje įsikūrę šv. Jurgio bažnyčios ir prie jos buvusio vienuolyno patalpose, Knygų rūmai, vykdydami vieną svarbiausių savo misijų – rinkti ir saugoti Lietuvos teritorijoje kada nors leistus laikraščius ir žurnalus, įvairių institucijų ir pavienių asmenų laikytas knygas, sukaupė neįkainojamą jų lobyną, įrengė to meto reikalavimus atitinkančias saugyklas. Knygas ir periodinę spaudą globojo kvalifikuoti bibliotekininkai, juos tyrinėjo būrys bibliografų, išleidusių ne vieną labai vertingą leidinį.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Knygų rūmai buvo prijungti prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, o pastatai pagal Restitucijos aktą grąžinti Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Norėdama dirbti rūmuose, Martyno Mažvydo biblioteka juose galėjo pasilikti tik nuomininko teisėmis. Restauravus ir išplėtus pagrindinius bibliotekos rūmus, taigi ir saugyklas, buvo nuspręsta apsieiti šiomis patalpomis.
Suprantama, kad pervežant į naująsias saugyklas milžiniškus periodinės spaudos ir knyginės produkcijos kiekius, reikėjo daug ko atsisakyti, ne tik maksimaliai sumažinant abiejuose fonduose laikomų egzempliorių skaičių, bet ir visai eliminuojant kai kuriuo spaudinius pašaliniam žmogui tik nujaučiamais motyvais. Atsisakyti, vadinasi, „nurašyti“, išvežti į makulatūrą. Ar taip buvo daroma? Be abejo, negi degsi laužą ir deginsi knygas kaip inkvizicijos laikais. Atsirado akylių žmonių, kurie tose pasmerktų knygų stirtose pastebėjo ir užfiksavo pasaulio literatūros klasikų kūrinius ir parengė jų sąrašą. Tai sužinome iš šį sąrašą komentuojančios informacijos, atspausdintos Nacionalinės bibliotekos internetiniame puslapyje (žr. http://www.lnb.lt/naujienos/1355-klaidinancios-informacijos-apie-naikinamas-knygas-paneigimas).
„Paneigimo“ autorių atsakas sąrašo sudarytojams yra kategoriškas: „Internete paskleista informacija apie knygų perdavimą į makulatūrą yra klaidinanti ir neteisinga“. Tačiau „Paneigimo“ skaitytojams susidaro kitoks įspūdis. Juk „Paneigime“ neteigiama, kad, pavyzdžiui, visos „Sąraše“ minimų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios didžiųjų rusų rašytojų A. Puškino, P. Melnikovo, A. Tolstojaus knygos, saugotos iki antrųjų Bibliotekos rūmų uždarymo, surado sau vietą naujosiose saugyklose, o tik aiškinama, kad minėtu laikotarpiu šių autorių knygų leidimai buvo pakartotiniai, gausūs, neturintys tyrinėtojams nežinomos lituanistinės informacijos.
Neteigiu, kad visi šių autorių knygų egzemplioriai buvo sunaikinti, neabejoju, kad buvo paliktas vienas kitas privalomai. Bet kodėl šviesiai tiesiai to nepasakius skaitytojams, kodėl nepaaiškinus Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų ir periodinės spaudos atrankos ir saugojimo principų. Matyt, bibliotekininkai jaučiasi nejaukiai, kad jiems teko atlikti taip nebūdingą knygų sergėtojams darbą. Ir čia bibliotekininkus reikia užjausti, o ne smerkti.
Bet yra dar viena institucija, kuri šioje situacijoje negali jaustis „nei prie ko“, nors nei „kaltintojai“, nei „kaltinamieji“ apie ją neužsimena. Tai Vilniaus arkivyskupijos kurija. Taip, ji turėjo teisę susigrąžinti minimą pastatų kompleksą. Bet ko tada vertos bažnyčios garbintojų kalbos apie jos rūpestį kultūra ir konkrečiai Lietuvos kultūra. Juk, anot jų, katalikų bažnyčia, vienuolynai – raštijos, spausdinto žodžio, bibliotekų lopšys ir puoselėtoja. Jei užliūliuoti šių žodžių ir užmiršę, kad knygos buvo deginamos katalikų bažnyčios inspiruotuose šv. inkvizicijos laužuose, kad popiežiai dievo vardu skelbė draudžiamų knygų sąrašus ir pan., sutiksime, kad praeityje dėl istorinių aplinkybių, nulėmusių vyraujantį bažnyčios vaidmenį kultūriniame visuomenės gyvenime, bažnyčia ir vienuolijos prisidėjo prie kultūros, tame tarpe ir spaudos, atsiradimo bei egzistavimo, tai vis dėlto turėsime pripažinti, kad šiandien šios institucijos jau tokio vaidmens nebevaidina. Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos katalikų bažnyčia atsiimtus pastatus atiduotų kultūros reikmėms, išskyrus tuos atvejus, kai ši kultūra tiesiogiai susijusi su religija, kaip antai Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje, beje, įsikūręs vietoj čia veikusio Architektūros muziejaus. Tačiau ryškiausias pavyzdys – mūsų aptariamas pastatų kompleksas. Turbūt būtume nustebę, jei Kurija būtų atsisakiusi jos žinion grąžintų bažnyčios ir vienuolyno pastatų ir kaip dovaną būtų pasiūliusi Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
Kas čia įsikurs? Nežinau, tik žinau, kad mokesčių mokėtojams brangiai kainuos šių rūmų restauravimas ir pritaikymas naujai paskirčiai.
2 komentarai
Vincas :
2016-09-10 17:57
Lietuvos katalikų bažnyčiai, pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus “atsigrįžusiai į pasaulį”, derėtų rimčiau rūpintis šalies kultūra, o ne vien religinės mistikos interesais. Tuo labiau, kad daugelis bažnyčiai priklausomų pastatų yra ištuštėję.
Tačiau religinis absoliutizmas turi savo dėsnius – vis dar siekiama apžioti kuo daugiau – net ir tuštumą.
Na, o kai tam tikra pasaulietiška literatūra, nerasdama vietos, paverčiama makulatūra – tai čia jau nebūdingas ES , o tik nacionalinio obskurantizmo atvejis.