Bedieviškos 2024–2028 m. kadencijos Seimo narių priesaikos
14 Ketvirtadienis Lap 2024
Autorius: Valdas Mikalauskas
Žymos: Emanuelis Zingeris, Formulė "Tepadeda man Dievas", Giedrius Drukteinis, Pirmasis Seimo posėdis, Seimo nario priesaika, Seimo nario priesaikos tekstas, Vienybė įvairovėje
Prisiekė naujos kadencijos Seimas. Visada įdomu, kiek kartų per pirmąjį naujojo Seimo posėdį nuskamba dievo vardas. Šiemet Seimo nario priesaikoje esančio paskutinio sakinio „Tepadeda man Dievas“ neištarė 11 Seimo narių. Jei prisiekė visi nariai, dievas paminėtas 138 kartus (130 Seimo narių priesaikos, 7 kartus dievą minėjo arkivyskupas ir vienas papildomas paminėjimas dėl A. Skardžiaus liapsuso). Na, tikėkimės, kad Prezidentas ir kiti kalbėjusieji išliko neutralūs. Štai tie 11 Seimo narių:
Griedrius Drukteinis (LSDP)
Eugenijus Gentvilas (Liberalai)
Simonas Gentvilas (Liberalai)
Domas Griškevičius (Vardan Lietuvos)
Inga Ruginienė (LSDP)
Lukas Savickas (Vardan Lietuvos)
Algirdas Sysas (LSDP)
Laurynas Šedvydis (LSDP)
Arūnas Valinskas (Tėvynės Sąjunga)
Birutė Vėsaitė (LSDP)
Jūratė Zailskienė (LSDP)
Apie šią priesaikos teksto formuluotę esame rašę. Didžiausia jos blogybė yra ta, kad ji yra pagrindinė, o tekstas be paskutinio sakinio yra alternatyvus.
Žinoma, pasirinktos priesaikos teksto formuluotės nereikia sureikšminti. Kur kas yra svarbiau tai, kokias vertybes gins naujieji Seimo nariai. Esu tikras, kad didelė Seimo narių dalis nėra ypatingai religingi ir tas dievo minėjimas nieko nepasako apie jų pažiūras. Galų gale, mes žmonės, nesame iki galo racionalios būtybės ir manome, kad kažkokios išorinės jėgos daro mums įtaką ir kad galbūt galima jas kažkaip paveikti. Semantiškai daug kam ta formulė reiškia maždaug „telydi mane sėkmė“. Juk sėkmė, atsitiktinumai yra labai svarbūs mūsų gyvenime, ir jeigu yra nors mažiausia tikimybė, kad kažkas visa tai valdo, kodėl neprašytis to „kažko“ pagalbos?
Vis tiek reikėtų pagirti tuos žmones, kurie prisiekė be paskutinio sakinio, už tai, kad jie laikosi savo principų. Juk visada yra lengviau plaukti pasroviui, o ne prieš srovę. Ypač po to, kai labai gražų toną uždavė Katalikų bažnyčios hierarchas.
Nesusipratimu sekuliarioje valstybėje laikau tai, kad arkivyskupas Gintaras Grušas kalba iš karto po Respublikos Prezidento. Man atrodo, kad valstybėje, kurioje nėra valstybinės religijos (bent taip deklaruojama Konstitucijoje) ir kuri skelbiasi sekuliaria, po Prezidento neturėtų kalbėti religinių organizacijų atstovai. Derėtų kalbėti Konstitucinio Teismo pirmininkui, kuris pabrėžtų Seimo svarbą demokratinėje visuomenėje. Seimo statute nėra nurodyta, kad pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje pasisako Bažnyčios hierarchas. Greičiausiai tai yra nusistovėjusi tradicija iš pirmųjų nepriklausomybės metų.
Bet yra ir gerų žinių. G. Grušo kalba buvo gana neutrali. Dievas paminėtas antroje kalbos dalyje, nebuvo kažkokių labai bažnytiškų formuluočių, nepaminėtas ant kryžiaus už nuodėmes miręs Jėzus, jo mama Marija. Atvirkščiai, buvo daug kalbama apie socialinius dalykus, žmonių gerovę, pagarbą visiems, vienybę. Net pasakyta, kad reikia „gerbti kiekvieną žmogų, nepriklausomai <…> nuo religinių įsitikinimų“. Na ir įdomiausias dalykas, kad paminėtas Europos Sąjungos devizas „vienybė įvairovėje“ (oficialus lietuviškas devizo tekstas yra „suvienijusi įvairovę“, tačiau dėl „united in diversity“ pažodinio vertimo daug kur yra nurodyta „vienybė įvairovėje“). Nemanau, kad tai padaryta sąmoningai, greičiau iš nežinojimo.
Nustebino G. Drukteinio priesaikos bedieviškas tekstas. Ar tai reiškia jo pažiūrų pasikeitimą? Tai žmogus ne kartą viešai pasisakęs apie tikėjimo dalykus ir patekęs į mūsų akiratį. Perskaityta priesaika turi sutapti su pasirašytąja, todėl jokios netyčinės klaidos G. Drukteinis padaryti negalėjo.
Pasirodė įdomus E. Zingerio gestas: priesaikos pabaigoje jis staiga išsitraukė iš kišenės kipą, užsidėjo ją ant galvos ir ištarė „tepadeda man dievas“. E. Zingeris tuo matyt norėjo pasakyti, kad jis prašo kito, žydiško dievo, pagalbos. Toks veiksmas yra nereglamentuojamas Seimo statute. Svarbu yra ranka ant Konstitucijos, teisingai perskaitytas priesaikos tekstas ir parašas. Beje, A. Skardžius turėjo perskaityti priesaikos tekstą antrą kartą dėl to, kad pabaigoje praleido vieną žodį. Įsivaizduokim situaciją, jei prisiektų musulmonas ir vietoj dievas pasakytų Alachas. Aišku, tokia priesaika nebūtų priimta. Tačiau bet koks neverbalinis veiksmas nebūtų kliūtis.
Komentarų: 1
Raimundas :
2024-12-14 13:25
Sudievių minioje būti bedieviais – tai didvyriškumas!
Kas dėl Alacho, armėjų, semitų ir arabų kalbose šis žodis panašiai skamba. Labai tikėtina, kad Jėzus iš Nazareto savo dievą vadino – Ellachimu, Ellachu, arba AaLahu. Šiandieniniai krikščionys kažkodėl užmiršta, kokia kalba kalbėjo jų dievaitis. Indoeuropiečių žodis “dievas” (dievs, zevs, zeus, dzeus, deva) turėjo kitą istoriją, kurią izraelitai su panieka priskyrė pagonims.