Giedrius Drukteinis –  etiketo žinovas,  žurnalistas, TV laidų vedėjas bei jų konsultantas, rašytojas ir šiaip gana ryškus, laisvai dėstantis savo kartais paradoksalias mintis eruditas, buvęs pretendentas į kultūros ministrus.  Ponas Giedrius atlieka ir krikščionybės apaštalo misiją. Atrodo, kad religinio išprusimo ir ypač drąsos galėtų jam pavydėti net ir kvalifikuoti teologai. Portale „Ateizmas“ bendru pavadinimu „Apie tikėjimą iš esmės“  jis yra išspausdinęs visą seriją straipsnių:   apie ateistų tikėjimą, apie stebuklus, apie Šv. trejybę, apie kryžiaus žygius, apie išdaviką Judą, apie Galilėjaus teismą, apie religijos santykį su mokslu, apie „40 Jėzaus įsakymų“, apie, apie, apie… (žr. https://www.google.com/search?q=Apie+tik%C4%97jima+i+%C5%A1esm%C4%97s&rlz=1C1CHBF_ltLT778LT778&oq=Apie+tik%C4%97jima+i+%C5%A1esm%C4%97s&aqs=chrome..69i57.28847j0j8&sourceid=chrome&ie=UTF-8)

Tenka pavydėti šiam žmogui psichinės energijos ir plataus „dvasinio“ informuotumo. Jo galva atrodo kaip galingai verdantis minčių katilas, kuriame jos liejasi per kraštus…

                                                 Maldavimas amžinai gyventi, neišnykti…

Kokia yra tikėjimo esmė? Kuo jis vertingas? Koks yra šios sąvokos turinys? Ar yra klaidingų tikėjimų? Kuo tikėjimas skiriasi nuo žinojimo? Ar protingas yra krikščioniškasis tikėjimas (ko verta, pavyzdžiui, nukryžiuoto dievo idėja)? Deja, autorius nenagrinėja tikimybės laipsnio religijoje,  neskiria sąvokų tikėjimas ir religija, krikščionybę laiko savaime suprantama vertybe, ir todėl skaitytojas į šiuos fundamentalius pasaulėžiūros klausimus atsakymo neranda.

Užtat randa atsakymą į klausimą „Ar yra Dievas?“ (taip vadinasi dažnai jo paties reklamuojamas  straipsnis). Pasirodo, dievas, pagal Drukteinį, tikrai yra. Jis tai „įrodo“ ryžtingai ir neabejotinai – kalba netgi ne apie tikėjimą į dievą, o apie… jo  žinojimą. Straipsnis pradedamas notacija: „Sužinok, ar Dievas egzistuoja.  Koks Dievas yra ir kaip veikia“.

Drukteinis žino. Jam nesvarbu, kad tuo prieštarauja Šventajam raštui, kuris teigia, kad dievas yra dvasia, jis nematomas, jis – paslaptis. „Viešpaties keliai nežinomi“. Jis griauna pačią religiją, kuri yra tikėjimas, o ne žinojimas, ne mokslas.  Atvirkščiai – kuo mažiau žinoma, tuo karščiau tikima…

Krikščionybės  pamatai

Kokiu būdu atsiranda „Dievo pažinimas“? Iš faktų? Jų nėra. Drukteinis dievo buvimą bando pagrįsti „minties galia“, „filosofiškai“. Jis rašo: „Gana paini situacija. Pats  matai, kad vieni žmonės tiki Dievą, tačiau antra tiek žmonių netiki.  Ir ką gi daryti tau? Bet tau pasisekė, kad turi mane. Pabandyk savęs paklausti, ar Tu elgtumeis kitaip, jei pamatytum Dievą ir tikrai žinotum, kad Jis yra? Jei atsakymas yra „taip“, tada pasidaro aišku, kad Dievas yra“. […] „Toks teisingas atsakymas bet kurį ateistą paverčia žmogumi“.

Tačiau net daugelis „pažinusių” dievą dvasininkų  nesielgia „kitaip” – jų moralė susižavėjimo nekelia. Be to, ko vertos frazės „jeigu pamatytum“, „jeigu žinotum“?  Jeigu dangus nugriūtų, tai mes žvirblius pagautume.  Negriūva… Ar protinga vien vaizduotėje kurti  fantastines prielaidas kitam, bet tokiam pat iliuziniam vaizdiniui pagrįsti? Tai bergždžias Sizifo darbas. Jeigu dievą galėtume matyti, tai tikėjimas į jį išnyktų… Religinis tikėjimas – tai santykis (geriausiu atveju) su NEŽINOMYBE. Todėl vienintelis kiek labiau pateisinantis religijos egzistavimą motyvas – neatsakytas klausimas „kodėl?“  Kodėl  yra būtis? Ar yra ir nebūtis? Kodėl vyksta tapsmas – kinta masės ir energijos formos?  Kodėl yra ne tik objektai, bet ir subjektai? Tačiau kartais įvairių mistikų bandymai atsakyti į tokius klausimus  – beviltiškai naivūs. Dažniausiai jiems net nekyla tokios filosofinio lygio problemos…

Kai dėl ateistų (kokiu būdu jie „pavirsta žmonėmis”), tai Drukteinis už šią „chamstvą”  pasmerktas nebus, nes ją paneigia pats Drukteinis, tvirtindamas, kad  „ateistai  buvo ir yra racionalūs žmonės”,  kad „ateizmas buvo neatsiejama mokslo pažangos dalis” ir kad „pasaulyje yra daug ateistų, kurie elgiasi nepalyginamai moraliau ir gražiau nei daugelis tikinčiųjų“ (žr. straipsnį „Į ką tiki ateistai?“).

Reikšmingas Drukteinio straipsnis „Kaip įtikėti Biblijos stebuklais?“  Rašo: „Žinai, kad stebuklai prieštarauja mokslo dėsniams ir kad Biblijos autoriai jų net nematė, o tik surašė padavimus ir legendas“. Tačiau  „Bažnyčia reikalauja tikėti dogmomis. Jų nėra tiek jau daug – vos 252. (…). Katalikas privalo tikėti dogmomis  arba  būti atskirtas nuo Bažnyčios bei pripažįstamas eretiku (ir, žinoma,  sudeginamas ant laužo)“.

Gal čia Drukteinis – realistas (tuo pačiu ir ateistas), nevengiantis istorinės tiesos? Apsaugok, viešpatie!  Jis tęsia:  „Turi tikėti, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus, kad Marija išliko skaisti net pagimdžiusi ir kad Jėzus prisikėlė iš numirusių“. (…).  „Mūsų patirtis diktuoja, kad žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra iš principo neįmanomas. Bet jis patenka į Dievo galimybių rinkinį“.  Drukteinis vėl siūlo atlikti „minties pratimus“, kurie prasideda žodeliais „įsivaizduok“, „tarkime“, „jeigu“…  Jam faktai (pavyzdžiui, kad  nukryžiuotieji  kankindavosi apie tris paras, o ne tris valandas kaip Jėzus ir  kad Jėzaus „prisikėlimo“ niekas nematė) nieko nereiškia.

                              Šuolis nuo „Dovydo sosto“.  Ir kuo toliau nuo Jeruzalės…

Gal  vertėtų matyti ir tuos evangelijų tekstus, kurie parodo, kaip iškilmingai Jėzus  (kaip karaliaus „Dovydo sosto paveldėtojas“ – žr. Lk 1, 32 / Mt 21, 4 – 5) įžengė į Jeruzalę ir kaip išlikęs gyvas po nukryžiavimo už maištavimą slapta, pakeitęs išvaizdą, jau atskirai nuo mokinių iš jos pabėgo. Ar tai triumfuojančio dievo, „ nugalėjusio net mirtį“, elgesys? Beje, Jėzus, pripažindamas, kad „dangaus ženklo šiai giminei nebus duota“ (Mk 8,  12), pats paneigė visus savo „stebuklus“.

 Keistas savo abejotinu sarkazmu yra Drukteinio straipsnis „Sielą išlaisvinantys keiksmažodžiai“.  Jie esą „priartina mus prie išsivysčiusių Vakarų“. Kokie? Pavyzdžiui, „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“ , „bliamba“ bei jo didenybė „šūdas“. Pastarasis esąs „daug iškalbingesnis už „mėšlą“ –  išreiškia ne tik stiprią emociją“, bet ir „demonstruoja drąsą ir išsilaisvinimą iš sustabarėjusių  kultūrinių pančių. Jis suteikia laisvę aiškiai išreikšti  mintį ir labiau suprasti kitus“. Todėl kaip demokratizmo išraiška jau viešai vartojamas. „Bet lietuviams  neužteko drąsos tiesiogiai išversti angliškąjį „fuck“ –  jis buvo pakeistas „santykiavimu“, „dulkinimusi“.

Tačiau jeigu šis, taip sakant, „užpakalinių“ kalbos prieskonių arsenalas priartintų mus prie Vakarų, tai prie ko išlaikytų dar išlikę itin riebūs rusiški keiksmažodžiai? Be to, nepamirština, kad tokios „drąsos“ ir „laisvės“ mėgėjai dažniausiai yra chuliganai, chamai, kriminaliniai nusikaltėliai ir kitokios padugnės. Kokia galva – tokia kalba…

Nuostabus ir jo straipsnis internete „Visas mūsų gyvenimas yra ‚gyvenimas tunelyje‘“ ((žr. https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/atviras-giedriaus-drukteinio-laiskas-visas-musu-gyvenimas-yra-gyvenimas-tunelyje-1050-1156518?comments).

Drukteinis pareiškia: „Mačiau Jėzų! ” Kur? Santariškėse, ligoninėje, „tunelyje”. Atsigavęs po stipraus širdies smūgio, jis,  matyt, nusprendė, kad jo „prisikėlimas” po trijų dienų iš komos būsenos yra patogi proga žmonėms priminti krikščionių dievą.  Jis esą net ir kalbėjosi  su Jėzumi. Tiesa, „pokalbis” buvęs vienpusiškas – Jėzus patarė Drukteiniui pailsėti.  Gal vertėjo paklausyti dieviško patarimo? Bet kur tau…

Jeigu tokia Drukteinio „aiškiaregystė” –  ne stebuklas, tai  vis tik didelė sensacija.  Naivesni krikščionys turbūt džiūgavo  –  jei toks plačiai žinomas žmogus mirties būsenoje matė dievą, vadinasi,pomirtinis gyvenimas yra!  Tačiau geriau pažįstantys Drukteinio manierą stebinti ir net šokiruoti publiką savo kurioziškais pareiškimais numojo ranka…

Apie „tunelį“  prakalbo dar 1975 m. pasirodžiusi psichologo Raymond‘o Moody knyga „Life After Life“  („Gyvenimas po gyvenimo“), tapusi bestseleriu, išleista daugeliu kalbų milijoniniais tiražais. Neatsiliko ir kinematografas, sugebėjęs tokiu pavadinimu iš lengvatikių taip pat gausiai pasipelnyti.

Kaip atrodo tas antras, taip sakant,  „pridėtinis“ gyvenimas pakeliui į „anapus“? Tai lyg kažkoks tamsus tunelis, vedantis į jo gale matomą šviesą. Belieka dreifuoti jau beveik išsekusiai žmogaus gyvybei tos dangiškos šviesos link. Tiesa, medikai yra nustatę, kad jeigu žmogaus galvos smegenys per penkias (daugiausia – septynias) minutes negauna iš širdies kraujo, haliucinacinis „tunelis“ su savo šviesa  negrįžtamai užgęsta.  Gyvenimo „po gyvenimo“  išvis nebūna. Vadinasi, yra absurdiškas pats knygos ir kino filmo pavadinimas.  Tačiau kai bijoma visiškai išnykti, ne tik elementari  logika, bet ir akivaizdūs faktai paspiriami į šalį…

Drukteinis rašo: „Holivudo sukurtas „tunelio“ stereotipas itin gajus visame pasaulyje“. Per tą „tunelį“ yra ėję, anot jo, ir daugelis „beraščių smirdžių“ bei „narkomanų“. Bet jeigu tas „tunelis“ – pramanyta oro pilis, kurion pakliūva dažniausiai tik abejotinos reputacijos veikėjai, tai ar verta ją statyti? Drukteinis kažkodėl vaizduoja. kad pats pabuvojo „anapus“, netgi „kalbėjosi su pačiu Jėzumi!” Tačiau ko vertas toks aferistinis pareiškimas?

Paabejojau, ar verta, ar korektiška kritiškai nagrinėti buvusio ligonio vizijas ir įsitikinimus? Tačiau kadangi jie buvo pareikšti viešai tiek spaudoje, tiek internete kaip nepaprastas, turintis neabejotiną reikšmę žmonių pasaulėžiūrai įvykis (ir dar „orakulo iš Olimpo papėdės“ maniera), nutylėti, stačiai sakant, tokį suktą ir skandalingą mistinį iššūkį būtų  meškos paslauga pasaulėžiūros kultūrai.

Pažiūrėkime, kaip skamba G. Drukteinio straipsnio atsakymai į jame iškylančius klausimus?

  1. Koks tas „tunelis“? Kaip jis atrodė G. Drukteiniui? „‘Tunelis‘ – tai Jūs visi!” Tik mes? O jis, vadinasi, žengia per mus. Jėzus turbūt seka jam iš paskos…
  2. Kaip atrodė „tunelyje“ Jėzus? Skaitome: „Jis buvo panašus į Ostapenką (skandalais pagarsėjusį girtuokliaujantį dainininką – V. B.), ir spėju, kokią juoko bangą tai gali sukelti – nes to nori pats Šėtonas: argi nesmagu papyzdavoti (? – V. B.) tą durnelį Ostapenką?“
  3. Drukteinis turbūt skaitė, bet nepastebėjo, kad Evangelijoje pagal Morkų durneliu Jėzų laikė visų pirma ne šėtonas ir ateistai, o jo paties šeima – motina ir broliai, – sakydami, kad „jis išėjęs iš proto“ (Mk 3, 21. Žr. NT, 1972). Tai ko vertas toks nešvankus sarkazmas Nazareto staliaus, maištautojo, užsigeidusio tapti žydų karaliumi, kritikų atžvilgiu?
  4. Kokia kalba kreipėsi Jėzus į „teologą“? „Jėzus kalbėjo tarsi lenkų kalba, kuri, žėk, tinka bet kada“. Tarsi lenkų ar tarsi kalbėjo? O gal tai, „žėk“, – bereikšmis skiedalas?

                        Kur pretendentai į pomirtinį rojų?

  1. Kodėl Jėzus nepakvietė p. Giedriaus į dangų? „Galiu tik nujausti, kodėl jis pasiuntė mane atgal – greičiausiai todėl, kad, kad aš pats to norėjau“. Ką reiškia „pasiuntė atgal“? Negi kaip dangui netinkamą „ožį“? Juk ponas Giedrus yra ištikimas „avinas“ žydų sukurtiems kruviniems dievams. Keista, kad  krikščionys trokšta dangaus, tačiau niekas neskuba į pomirtinį rojų…
  2. Tai į kokio Testamento dievą tiki G. Drukteinis – į žydų „Jehovą“ ar romėnų „Kristų“ (liet. „Pateptąjį“ karaliaus sostui užimti)? Ar abu kartu? „Vienas Dievas yra trys“, –  tvirtina dangiškos aritmetikos žinovas straipsnyje „Kiek dievų turi krikščionys?“.  Jis ne tik dievą, bet ir šėtoną rašo iš didžiosios raidės.  Tai gal jis tiek teistas, tiek satanistas? (Bet tik, gink dieve, ne ateistas. Ateistus, kaip matėme, jis kartais laiko šėtono agentais…)
  3. Apsigręžęs teigia:  „mes patys esame dievai, ir mes patys esame velniai“. Tai jau panašu į tiesą.  Tai gal G. Drukteinis matė „tunelyje“ tik susidvejinusį patį save?

Kuris iš jų galingesnis?

  1. Jis ateistus šiame straipsnyje laiko bailiais. „Krintančiame lėktuve ateistų nebelieka“, –  sako jis, –  „ir tai mūsų maža pergalė“.  Keista „pergalė“, kai krintantis lėktuvas ištaško ir dievobaimingus teistus  (pavyzdžiui, beveik visą lenkų valdžią, skridusią paminėti Katynės aukų)…  Beje,  straipsnyje „Į ką tiki ateistai?“ jis tvirtina atvirkščiai: „Ateistai yra neišpasakytai drąsūs žmonės, nes ne kiekvienas žmogus turi tiek stiprios valios atmesti tą vidinį komfortą, kurį siūlo religijos“…  Tačiau ar tokia prieštaringų teiginių mišrainė – ne per prastas maistas ne tik skaitytojų, bet ir paties autoriaus smegenims?
  1. Tai ką vis tik matė Drukteinis „tunelyje“? Atsako: „Aš nežinau, su kuo aš jame bendravau“. [Turbūt jau ne su „visagaliu Viešpačiu“, pakabintu ant medžio, nes „jis buvo nukryžiuotas iš silpnumo“  (2 Kor 13, 4)]. TV laidoje „Klauskite daktaro“ (š.m. spalio 5 d,) Drukteinis pasakė, kad „nieko neprisimena“, kad „tunelis – tai tamsa, tuštuma, vienišumas“.  ir pripažino, kad  jis iki šiol gyveno taip (rūkė, gėrė ir t.t.), kad „net į pragarą šėtonas jo nepriimtų”. “Suprantu”, – pritarė daktaras.

„KARALIŲ KARALIUS ir VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ (Apr 19, 16)

Jis  nežino. Bet  kiša fantaziją kitiems –  mulkina aveles „dangaus migdolais“, kurių pats neskuba ryti, vadindamas savo ligos priežastį (juk „viskas Dievo valioje“) „neįtikėtinu žiaurumu“. Tai gal vertėjo esant progai Jėzų paklausti, –  kodėl  gerasis dievulis visus savo „kūrinius“ sendina, sargdina bei paverčia pelenais ir tik kai kuriuos kaip bandymų triušius iš mirties tunelio vėl laikinai grąžina, anot paties Drukteinio, į „nuolatinį gyvenimo tunelį“, tikinčiųjų dar vadinamą „ašarų pakalne“.

Lietuvoje yra du šimtai tūkstančių „vėžininkų“, trisdešimt tūkstančių neįgalių vaikų. Kasmet tūkstančiai žmonių anksčiau laiko miršta nuo mikroskopinių „Dievo sutvėrimų“.  Anot Šventojo rašto, „Visi yra iš dulkių ir visi vėl grįžta į dulkes“ (Koh  3, 20). Gamtos stichija naikina ne tik žmones, bet griauna ir degina pačias bažnyčias. Be to,   „Viešpaties kalavijas pilnas kraujo“ (Iz 34, 6). Tas kraujas liejosi per visą žmonijos istoriją… Tai kur ta tariama „Dievo meilė ir gailestingumas“?

„Aš nežinau, kodėl Dievas toks žiaurus“, pripažįsta savadarbis teologas. „Žinovas“ vėl nežino. Derėtų  žinoti. Vienas iš dviejų: arba tokį žiauruolį, nuo kurio pats Šventasis raštas pataria „slėptis“ (žr. Iz 2, 19), nėra prasmės garbinti, arba jo išvis nėra.

Skęstantys pliur(z)alistinio religingumo liūne

Kai „Delfi“ žurnalistė vėl priminė Drukteiniui tą „tunelį“, jis netikėtai pasakė: „Aš nesu įklimpęs religingumo liūne“… Bet kam tada tame liūne skandinti kitus? Matyt, Šventasis raštas Drukteiniui – nelabai šventas. Realistinė Senojo testamento koncepcija apie gyvenimo laikinumą jam nepriimtina. Verčiau jau Nazareto dailidės amžinybės pažadai…  Tačiau už sugrąžintą gyvenimą Drukteiniui derėjo šiame, jau pirmame po ligos straipsnyje viešai padėkoti ne nevykėliui „žydų karaliui“, o Santaros klinikų medikams. To nepadarius, kyla klausimas,  –  kur atsidūrė „etiketo žinovo“ profesionalumas?  Irgi „tunelyje“?

Drukteinis teisina inkvizitorius, paklupdžiusius teisme Galilėjų (nes jis esą „neturėjo įrodymų“ heliocentrinei sistemai pagrįsti, todėl buvo nubaustas „už iššūkį Bažnyčiai“). Toliau rašo: „Buvo svarstoma galimybė Romoje pastatyti paminklą Galilėjui, tačiau tokia iniciatyva, ačiū Dievui, greitai išblėso“. Nederėtų painioti adresų –  už nepagarbą šiam mokslo didvyriui ne dievui reikia dėkoti, o Vatikano obskurantams. Tokiems pat, kaip ir „žinovas“…

Straipsnyje „Kas tave sukūrė?“  Drukteinis pripažįsta, kad pirmojo žmogaus „sukūrimas iš molio turi tik simbolinę reikšmę“ (o kokia ne simbolinė tokios „kūrybos“ technologija?). Bet kartu teigia, kad Darvino evoliucijos teorija yra ne tiek mokslas, kiek nepatikima filosofija, ir naudoja seniai nuvalkiotą banalią pašaipą, kad tik netikintieji  dievą „yra kilę iš beždžionių“ (pats Drukteinis  prideda – „ir iš agurkų“)… Jeigu jis  net Einšteiną, kuris judaizmą ir krikščionybę vadino „vaikiškomis pasakomis“  ir laikė, kad žodis „dievas“ išreiškia tik žmogaus silpnumą, pavaizdavo religingu (žr. straipsnį „Dialogas su mokslu“), tikriausiai žinodamas, kad tai netiesa, tai ar galima jį laikyti sąžiningu intelektualu?

Jis neserga krikščionišku kuklumu, tuo labiau nuolankumu, nusižeminimu – jis kojų neplautų net popiežiui. Jo straipsnius internete lydi savimi patenkinto žinovo nuotraukų tvanas (dažnai „portretai“ tįso per visą puslapio plotį).  Jam svetima krikščionybės deklaruojamai  „pagrindinė dorybė“ – susivaldymas, santūrumas.  Jis yra pareiškęs: „Tie, kurie nori valdyti pasaulį, turi atrodyti ir elgtis taip kaip aš…“  Ir dar: „Būti visa ko žinovu man pritinka ir patinka“.

Tuo abejoti netenka. Tačiau kokia „pagyrų puodo“ spalva? Be to, visada iškyla klausimas, – kiek yra tiesos ir teisingumo jo teiginiuose? Atskaitęs moralus už skyrybas Natalijai Bunkei, jis sukėlė sąmyšį TV laidoje „Yra kaip yra“. Protestuodamos  moterys išėjo iš studijos…  Panaši istorija televizijoje įvyko, kai Drukteinis tyčiodamasis prikaišiojo Astai Pilypaitei, apsivilkusiai tautinius drabužius: „Kur dingo jūsų seksualumas?“

Apie šios  išskirtinės asmenybės savybes liudija dar tokie jo straipsnių pavadinimai (ir kiti jo teiginių „perliukai“): „Kodėl mes, lietuviai, turime atrodyti durniais?“, „Dešimt požymių, kad Tu turi mažą penį“,  „Neturėjimas savigarbos ir grobio mentalitetas – moters genai“,  „Vieni bijo vorų, kiti Verygos. Ir kiekvienas, kartoju, kiekvienas bijo moterų“, „Gal dar Tau prasisuks metai sekso be jokių įsipareigojimų?“, „Lietuvos grožio industrija tėra įprastas kiaulių tvartas, kupinas smarvės“, „Dėjau aš ant tos Lietuvos“ (pasakyta duodant interviu), „Nupiskim juos“ („nugalėkim Portugalijos krepšininkus“ prasme – V.B.), „Esu tikras chuliganas“… Tačiau kaip suderinti tokią „nepraustą burnelę“  ne tik su etiketu, bet ir su padorumu, su krikščioniškuoju tikėjimu? Vienas komentatorius stebisi ir abejoja:  „Gal jis tik vaizduoja chamą?“

Bet G. Drukteinis ne visada iškreiptai vaizduoja tikrovę. Kartais gana prasminga ir įdomi jo pateikta informacija. Žurnalistinis išradingumas, jei jis per daug neprasilenkia su realybe, –  turbūt šiokia tokia vertybė. Idėjinio gyvenimo paletė būtų pilkesnė, skurdesnė be tokių „sutirštintų spalvų“. Tačiau atrodo, kad Drukteinis daug žino, bet mažai  supranta. Platyn yra, o gilyn trūksta, ypač bendrosios pasaulėžiūros sferoje.  Instinktyvus  nesaikingas išlikimo troškimas, grindžiamas ne protu, ne realizmu, ne bendrais tikrovės dėsniais – netinkanti aureolė tikram eruditui.  Jis susilaukia žmonių dėmesio savo triukais ir stačiokišku grubumu (kaip kad Šustauskas ar Žirinovskis), tačiau pigus, triukšmingas populiarumas netruks nuplaukti  į užmarštį…

Realistinė tiesa, atspindinti gyvenimo dramą, – ne saldainiukas, todėl  jai netinka paviršutiniškumas. Energingam, bet tik šešėliniam „teologui“ gal nederėtų pamiršti  teisingo „Dievo žodžio“ Biblijoje:  „Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams:  kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti“ (Koh 3, 19).  „Mirusiam, kuris lygus niekui, pasibaigė garbinimas“ (Sir 17, 26). „Atsimink galą. To neužmiršk, nes nėra sugrįžimo“ (Sir 38, 21 – 22). Asmeniškai  patyrusiam giltinės sparno dvelksmą žurnalistui turbūt derėtų būti rimtesniam – per daug nesišvaistyti „laisvos dvasios“ chuliganiškomis sąvokomis ir sprendimais. Viskam yra ribos. Priešingu atveju atoveiksmis neišvengiamas. Iš daugybės internetinių komentarų, vertinančių G. Drukteinio asmenybę, sunku rasti  teigiamų atsiliepimų. Ypač jis kritikuojamas už pasipūtimą. Laiko save išmintingu estetu, sakoma viename jų, bet „sėdi išsidrėbęs kėdėje“, gestikuliuoja, diriguoja ir jau vien tokia nekultūringa poza rodo tik tariamą savo pranašumą.

Yra neblogas patarimas Biblijoje ir lengvatikiams, kurie žavisi G. Drukteinio netašytais metaforiniais išsišokimais  –  „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais“ (Ef 5, 6).

P.S. Iliustracijos – iš interneto. Dėkoju jų autoriams už taiklų realistinį požiūrį į religiją.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį