Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Kasdien girdime: „Gyvename krikščioniškos kultūros ir moralės krašte“,  „Laikomės (nesilaikome krikščioniškos moralės reikalavimų“, „Tai atitinka( neatitinka) krikščioniškos moralės principus“ ir pan.  Savaime kyla nemažai klausimų. Kas gi ta „krikščioniška moralė“? Ar ji būdinga tik krikščionybės išpažinėjams? O kaip su kitų religijų pasekėjais? Laisvamaniais ir ateistais? Ar jie laikosi kažkokių savų, kitokių, nebūdingų krikščionims, dorovės reikalavimų. O gal tai žmonės be moralės? Juk pastarasis teiginys dažnai taikomas ateistams. Dabartinis  popiežius Pranciškus, pajutęs bažnyčios mokymo apie  krikščionišką moralę ir teorinį, ir praktinį pažeidžiamumą, kaip jau rašiau, iškėlė teiginį,  kad ir ateistai gali būti dorovingi, tiesa, tai susiedamas su Kristaus atperkamosios aukos visuotinumo idėja,

Pravartu čia  prisiminti vadinamąjį Dekalogą, kurį dievo vardu skelbia katalikiškasis katekizmas kaip krikščioniškosios moralės pagrindą: neturėk kitų dievų, tik mane vieną, netark Dievo vardo be reikalo, švęsk sekmadienį, gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo vyro ar svetimos moters, negeisk svetimo turto.

Skaitant Dekalogą mūsų temos kontekste, neišvengiamai kyla klausimas: ar jis yra toks unikalus, taip ženkliai besiskiriantis nuo kitų religijų propaguojamų moralės normų, kad jį galima būtų apibūdinti kaip priklausantį vienai religijai? Nieko panašaus. Beveik analogiškus Dievo įsakymus sutinkame ir Senajame Testamente, t.y. senovės žydų knygų sąvade, tapusiame vienu iš krikščionybės šaltinių. Tik krikščioniškasis dekalogas yra labai apibendrintas, iš jo pašalintos užuominos apie jau įveiktą stabmeldystę, nuorodos į vergovinę santvarką, luominį visuomenės susiskirstymą, pasaulio sukūrimą, pašalinti ir dievo grasinimai žiauriai nubausti tuos, kurie  nevykdys jo nurodymų.

 Savo ruožtu Senojo testamento Įsakymai savo forma ir turiniu siejasi  su dar senesniais  egiptiečių, babiloniečių teisės paminklais. O ką jau bekalbėti apie islamą, kurio vienas iš šaltinių yra Biblija (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Nuod%C4%97m%C4%97s_islame).

Visi šie dekalogai, įsakymai ir kt. įvairiai įsivaizduojamo dievo ar dievų vardu draudžia, galima sakyti, analogiškus poelgius, vadinasi, yra savo esme bendri visiems žmonėms, nors ir suformuluoti skirtingai. Be to, negalima nepastebėti,  kad, išskyrus tuos  „įsakymus“, kurie tiesiogiai liečia dievą, visus kitus taip pat gali skelbti ir skelbia kaip bendražmogiškus įvairios  pasaulietinės moralės sistemos. Žinoma, bet kuri teologija – judėjiška, krikščioniška,  musulmoniška ar dar kokia – atsakys, kad dievas yra vienas ir visiems duoda tuos pačius dorovinius įsakymus. Žmonija, esą, tik klaidžioja bandydama suvokti jo tikrąją esmę.  Ir dar pridurs, kad  būtent jos propaguojama religija arčiausiai yra šios esmės.

Mokslas, atmesdamas įvairias mistifikacijas ir spekuliacijas šiuo klausimu, stengiasi jį paaiškinti  realiomis –biologinėmis, psichologinėmis, socialinėmis istorinėmis – priežastimis.

Jau ne kartą mūsų minėtas Ričardas Dokinsas knygoje „Dievo iliuzija“, apibendrindamas įvairių mokslininkų tyrinėjimus, daro išvadą: „Natūralioji atranka įtvirtina elgsenos taisykles ir šablonus, kurie praktiškai prisideda prie genų, atsakingų už tokią elgseną, plitimo“ ( p. 241). Paukščių, žvėrių ir kitų gyvūnų rūpinamasis savo palikuonimis, savo banda ir pan. – natūraliosios evoliucijos pasekmė. „Tą patį galima pasakyti apie tolimų mūsų protėvių polinkį į altruizmą, dosnumą, empatiją, gailestį,. Tik ugdydami ir puoselėdami šiuos jausmus savo giminaičiams,  gentainiams, žmonės galėjo išlikti aršioje kovoje už būvį“ (ten pat). Ne išimtis buvo ir semitų gentys. Nors, pavyzdžiui, Biblijoje aptinkame daug žiauraus elgesio pavyzdžių, bet jis dažniausiai nukreiptas prieš kitas gentis, savieji aukštinami ir adoruojami. Tik jungdamiesi į tautą, žydai Dievo įsakymus paskelbė visuotinais, bet ir tai jie buvo varžomi ir ribojami luominių skirtumų

Vergvaldinėse visuomenėse negalėjo būti reikalaujama meilės ir pagarbos tarp vergvaldžių ir vergų. Ir vieni, ir kiti turėjo savą moralės supratimą ir savus moralinius idealus.

Sustiprėjus Romos imperijoje vergvaldinės santvarkos krizei, tą patį nepakeliamą jungą velkančių įvairių tautybių žmonių širdyse atgarsį rado ir tie patys doroviniai reikalavimai. Mylėk savo artimą, gerbk gyvybę, būk gailestingas, nuolankus, romus, gyvenk iš savo rankų darbo ir pan.  Šiuos reikalavimus „pažemintieji ir nuskriaustieji“ priešino vergvaldinei moralei. Jie teikė jiems vidinės nepriklausomybės, nusiraminimo, dvasinės pusiausvyros. Kartu formavosi ir šias nuostatas atitinkantis dorovinis idealas, t.y. Jėzaus Kristaus paveikslas. Žodžiu, šių dorovinių maksimų, kurios iki šiol tebevadinamos krikščioniškomis, šaknys slypi socialinėje psichologinėje to meto visuomenės padėtyje, o ne dieviškame apreiškime, Jėzaus Kristaus aukoje.

Laikui bėgant, krikščioniškieji doroviniai pamokymus buvo keičiami,, konkretinami, papildomi, prisiderinant prie laikmečio aplinkybių . Štai šiuolaikinė katalikiškoji etika į svarbiausių krikščioniškųjų vertybių sąrašą įtraukia tokias nuostatas: už gyvybę (prieš abortą, prieš eutanaziją, prieš mirties bausmę), už šeimą ,už socialinę paramą vargstantiesiems, už lygias visų teises, sąžinės laisvę ir pan. Ar viską, kas į šį sąrašą įtraukta,  buvo galima surasti katalikiškoje etikoje kad ir prieš šimtą metų, nekalbant jau apie viduramžius?

Tenka dar kartą priminti, kad ir šios, mano ką tik paminėtos nuostatos nėra  tik  krikščionybei būdingi reikalavimai. Jas rasime ir islamiškuose, ir budistiniuose, ir kt. religiniuose kodeksuose bei pasaulietinėse moralės sistemose. Krikščioniškomis, musulmoniškomis, budistinėmis jos tampa tik įtrauktos  į šių religijų orbitą, paskelbtos kaip Kristaus, Mahometo ar Budos pamokymai. Tai rodo, kad moralė gali egzistuoti ir nepriklausomai nuo religijos.

Šiuolaikinio pasaulio sekuliarizacija ir globalizacija ypač užaštrino religijos ir moralės sąveikos problemą.

Sekuliarizuotose visuomenėse ne tik laisvamaniai, ateistai,  bet ir iš tradicijos religiją palaikantys žmonės  (o tokių dauguma!) moralumo nebesieja su religingumu. Bažnyčiai tenka sukti galvą, kaip neutralizuoti šią tendenciją. Ji pirmiausia stengiasi aktualizuoti religiją, į jos orbitą įtraukdama naujus dorovinius reiškinius, teigdama, kad be religinio tikėjimo  žmogus negali pasiekti moralinių aukštumų. Teologų  nuomone, tikėjimas į dievą  – pirminis, dorovingumas – antrinis. Štai čia ir susiduria sekuliarizuota, laisvamaniška mintis su teologine. Ateistai, laicistai ir jiems pritariantys sako,  kad būtent moralinis elgesys apsprendžia žmogaus vertę, o religingumas yra jo privatus reikalas, neturintis lemiamos vertybinės reikšmės visuomeniniu požiūriu. Šiuolaikinė bažnyčia stengiasi švelninti padėtį ir bent jau atviru tekstu nebekoneveikti ateistų.

Dar didesnius iššūkius teologijai kelia globalizacija. Kaip elgtis bažnyčiai šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyksta tautų maišymasis, kur įvairių religijų žmonės atsiduria šalia vienas kito. Ar tokiame pasaulyje bendražmogiškas vertybes, užfiksuotas  religiniuose kodeksuose, įmanoma uzurpuoti vienos religijos vardu? Visi prisimename, koks kilo triukšmas, kai popiežius Benediktas XVI  vienoje savo kalbų, aukštindamas krikščionybės vaidmenį taikos misijose, nepagarbiai atsiliepė apie islamą. Vatikanas buvo priverstas nors ir netiesiogiai atsiprašyti.

Savus būdus spręsti stiprėjančiam konfliktui tarp globalėjančio pasaulio ir uždarų religinių sistemų siūlo ekumeninio judėjimo lyderiai bei jų vadovaujamos organizacijos. Viena jų  – Pasaulio religijų parlamentas (Parliament of the World‘s Religions), 1993 metais atšventęs savo įkūrimo šimtmetį.

Nuotraukos  iš: http://duplicitous46xyprimate.wordpress.com/2009/11/29/parliament-of-the-worlds-religions/

Mūsų nagrinėjamos temos požiūriu įdomi yra šio parlamento 1993 m. priimta deklaracija  „Pasaulinės etikos principai“, atspausdinta „Logos” leidyklos 1999 metais išleistoje knygoje „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė”, kurią sudarė Hansas Küngas ir Helmutas Schmidtas.

Hansas Küngas –  šveicarų teologas, katalikų bažnyčios disidentas, Tübingeno universiteto teologijos profesorius (žr. http://en.wikipedia993 .org/wiki/Hans_K%C3%BCng). Jis parengė pirminį  Pasaulio religijų parlamento deklaracijos tekstą ir padarė pranešimą, kurio pagrindines mintis išdėstė straipsnyje „Deklaracijos „Pasaulinės etikos link“ istorija, reikšmė ir metodika“. Jis taip pat patalpintas knygoje „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“.

 Išsamią šios deklaracijos analizę yra atlikęs daktaras Gintautas Vyšniauskas straipsnyje „Globalinės etikos beieškant“ (žr. Etika globalizacijos sąlygomis: straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 205–214).

Deklaracija „Pasaulinės etikos principai“ persunkta mintimi, kad globalizacijos sąlygomis žmonija negalės išlikti nepasikeitusi dvasiškai. O to ji padaryti negali be  visai žmonijai bendros etikos. Deklaracijoje rašoma: „Sakydami pasaulinė etika, mes turime omeny ne pasaulinę ideologiją arba vieningą unifikuotą religiją, esančią virš visų egzistuojančių religijų ir, be jokios abejonės, nekalbame apie vienos kurios nors religijos dominavimą. Kalbėdami apie pasaulinę etiką, mes turime galvoje fundamentalų konsensusą dėl esminių vertybių, nekintamų normų ir asmeninių požiūrių“ (Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė, p. 11, 13).

Dokumente svarbiausiomis globalinės etikos normomis laikomos šios keturios: nežudyk,  nevok, nekalbėk netiesos , nepaleistuvauk,   pozityviąja prasme atitinkamai – gerbk gyvybę, elkis garbingai ir dorai, kalbėk ir elkis teisingai, gerbk ir mylėk savo artimą. Šiuos keturis punktus apjungia vadinamoji auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenori, kad būtų daroma tau,  pozityviąja prasme  – daryk kitiems tai, ko nori, kad būtų padaryta tau pačiam (ten pat, p. 15).  Ši taisyklė,  atsakanti į klausimą, kodėl žmogus  turi elgtis dorovingai, sutinkama visose religijose ir pasaulietinėse etikos sistemose. Kaip moralinis imperatyvas ji iškyla I. Kanto filosofijoje, nors ir kitaip suformuluota: „Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“ (Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius, 1980,  p. 62). Šią Kanto formuluotę prisimena ir Deklaracijos rengėjai .

Nereikia stebėtis, kad religinis forumas visuotinę (bendražmogišką) etiką kildina iš religinės etikos, religiniuose mokymuose įžvelgdamas „ svarbiausias bendrąsias vertybes, kurios deda pamatą globalinei etikai“. Nauja dokumente  yra tai, kad jame humanizmas vyrauja teizmo, bendražmogiškumas – religiškumo atžvilgiu. Aiškinant pagrindinius globalinės etikos principus („direktyvas“), deklaracijoje religija prisimenama kaip tradicija, bet nieko apie ją nesakoma kaip apie priemonę dorovingumui ugdyti. „Turint omenyje, kad deklaracijoje nė karto nepaminėtas Dievo vardas ir nepacituotas nė vienas šventraštis, atrodo, jog etika “, įžvalgiu daktaro Gintauto Vyšniausko pastebėjimu,  „iš pasaulinės religijų etikos beveik visiškai išstūmė religiją“ (Etika globalizacijos sąlygomis,  p. 210).

 Prie globalinės  (visuotinės) etikos sekuliarizavimo Pasaulio religijų parlamento dalyvius pastūmėjo keletas priežasčių, iš kurių svarbiausia  – nebegalėjimas ignoruoti šiuolaikinės visuomenės dvasinių poreikių ir ieškojimų, atvedančių prie agnosticizmo ir ateizmo.  Pačių Deklaracijos autorių nurodomas priežastis galima suskirstyti į dvi grupes:  religines teologines ir socialines politines, susijusias su religijos panaudojimu politiniams tikslams. Pirmoji grindžiama tuo, jog labai sunku surasti bendrą vardiklį, tinkantį visoms religijoms: vienos yra teistinės, kitos neturi  aiškiai nusakomo antgamtinio dievo vaizdinio. Pavyzdžiui, budistams būtų nepriimtinas moralės argumentavimas dievo valia  (žr. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė,  p. 58–60). Bet ši priežastis, šiaip ar taip, yra formali. Svarbesnė yra antroji – pripažinimas politinių realijų. „Mes nuolat matome, kaip religinių bendruomenių vadovai ir nariai kursto agresiją, fanatizmą, neapykantą ir ksenofobiją, jie net inspiruoja ir pateisina prievartą ir kruvinus konfliktus. Religija dažnai piktnaudžiaujama siekiant grynai valdžios ir politikos tikslų, taip pat ir karo. Mes tuo piktinamės“, – rašoma Deklaracijoje (Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė,  p. 7).

Sveikintinas pripažinimas, kaip ir sveikintinos pastangos išgryninti moralės bendražmogišką turinį, laisvą nuo religijos interpretacijos bei atitinkantį viso pasaulio žmonių interesus. Laisvamaniai apie tai rašo jau nuo senų laikų. Prisiminkime, kad ir  XVIII amžiaus prancūzų ateistus. Šią tradiciją tęsia ir šiandienos ateistai. Jiems priimtinos ir ekumeninio judėjimo skelbiamos dorovės visuotinumo, humanizmo idėjos. Bet neatrodo, kad  tokiais dokumentais, kaip Pasaulio religijų parlamento deklaracija „Pasaulinės etikos link“, labai džiaugtųsi ir stengtųsi įgyvendinti oficialiosios bažnyčios.

Spausdinti straipsnį