III.2. Krikščioniškoji ir bendražmogiškoji moralė
24 Pirmadienis Kov 2014
Kasdien girdime: „Gyvename krikščioniškos kultūros ir moralės krašte“, „Laikomės (nesilaikome krikščioniškos moralės reikalavimų“, „Tai atitinka( neatitinka) krikščioniškos moralės principus“ ir pan. Savaime kyla nemažai klausimų. Kas gi ta „krikščioniška moralė“? Ar ji būdinga tik krikščionybės išpažinėjams? O kaip su kitų religijų pasekėjais? Laisvamaniais ir ateistais? Ar jie laikosi kažkokių savų, kitokių, nebūdingų krikščionims, dorovės reikalavimų. O gal tai žmonės be moralės? Juk pastarasis teiginys dažnai taikomas ateistams. Dabartinis popiežius Pranciškus, pajutęs bažnyčios mokymo apie krikščionišką moralę ir teorinį, ir praktinį pažeidžiamumą, kaip jau rašiau, iškėlė teiginį, kad ir ateistai gali būti dorovingi, tiesa, tai susiedamas su Kristaus atperkamosios aukos visuotinumo idėja,
Pravartu čia prisiminti vadinamąjį Dekalogą, kurį dievo vardu skelbia katalikiškasis katekizmas kaip krikščioniškosios moralės pagrindą: neturėk kitų dievų, tik mane vieną, netark Dievo vardo be reikalo, švęsk sekmadienį, gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo vyro ar svetimos moters, negeisk svetimo turto.
Skaitant Dekalogą mūsų temos kontekste, neišvengiamai kyla klausimas: ar jis yra toks unikalus, taip ženkliai besiskiriantis nuo kitų religijų propaguojamų moralės normų, kad jį galima būtų apibūdinti kaip priklausantį vienai religijai? Nieko panašaus. Beveik analogiškus Dievo įsakymus sutinkame ir Senajame Testamente, t.y. senovės žydų knygų sąvade, tapusiame vienu iš krikščionybės šaltinių. Tik krikščioniškasis dekalogas yra labai apibendrintas, iš jo pašalintos užuominos apie jau įveiktą stabmeldystę, nuorodos į vergovinę santvarką, luominį visuomenės susiskirstymą, pasaulio sukūrimą, pašalinti ir dievo grasinimai žiauriai nubausti tuos, kurie nevykdys jo nurodymų.
Savo ruožtu Senojo testamento Įsakymai savo forma ir turiniu siejasi su dar senesniais egiptiečių, babiloniečių teisės paminklais. O ką jau bekalbėti apie islamą, kurio vienas iš šaltinių yra Biblija (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Nuod%C4%97m%C4%97s_islame).
Visi šie dekalogai, įsakymai ir kt. įvairiai įsivaizduojamo dievo ar dievų vardu draudžia, galima sakyti, analogiškus poelgius, vadinasi, yra savo esme bendri visiems žmonėms, nors ir suformuluoti skirtingai. Be to, negalima nepastebėti, kad, išskyrus tuos „įsakymus“, kurie tiesiogiai liečia dievą, visus kitus taip pat gali skelbti ir skelbia kaip bendražmogiškus įvairios pasaulietinės moralės sistemos. Žinoma, bet kuri teologija – judėjiška, krikščioniška, musulmoniška ar dar kokia – atsakys, kad dievas yra vienas ir visiems duoda tuos pačius dorovinius įsakymus. Žmonija, esą, tik klaidžioja bandydama suvokti jo tikrąją esmę. Ir dar pridurs, kad būtent jos propaguojama religija arčiausiai yra šios esmės.
Mokslas, atmesdamas įvairias mistifikacijas ir spekuliacijas šiuo klausimu, stengiasi jį paaiškinti realiomis –biologinėmis, psichologinėmis, socialinėmis istorinėmis – priežastimis.
Jau ne kartą mūsų minėtas Ričardas Dokinsas knygoje „Dievo iliuzija“, apibendrindamas įvairių mokslininkų tyrinėjimus, daro išvadą: „Natūralioji atranka įtvirtina elgsenos taisykles ir šablonus, kurie praktiškai prisideda prie genų, atsakingų už tokią elgseną, plitimo“ ( p. 241). Paukščių, žvėrių ir kitų gyvūnų rūpinamasis savo palikuonimis, savo banda ir pan. – natūraliosios evoliucijos pasekmė. „Tą patį galima pasakyti apie tolimų mūsų protėvių polinkį į altruizmą, dosnumą, empatiją, gailestį,. Tik ugdydami ir puoselėdami šiuos jausmus savo giminaičiams, gentainiams, žmonės galėjo išlikti aršioje kovoje už būvį“ (ten pat). Ne išimtis buvo ir semitų gentys. Nors, pavyzdžiui, Biblijoje aptinkame daug žiauraus elgesio pavyzdžių, bet jis dažniausiai nukreiptas prieš kitas gentis, savieji aukštinami ir adoruojami. Tik jungdamiesi į tautą, žydai Dievo įsakymus paskelbė visuotinais, bet ir tai jie buvo varžomi ir ribojami luominių skirtumų
Vergvaldinėse visuomenėse negalėjo būti reikalaujama meilės ir pagarbos tarp vergvaldžių ir vergų. Ir vieni, ir kiti turėjo savą moralės supratimą ir savus moralinius idealus.
Sustiprėjus Romos imperijoje vergvaldinės santvarkos krizei, tą patį nepakeliamą jungą velkančių įvairių tautybių žmonių širdyse atgarsį rado ir tie patys doroviniai reikalavimai. Mylėk savo artimą, gerbk gyvybę, būk gailestingas, nuolankus, romus, gyvenk iš savo rankų darbo ir pan. Šiuos reikalavimus „pažemintieji ir nuskriaustieji“ priešino vergvaldinei moralei. Jie teikė jiems vidinės nepriklausomybės, nusiraminimo, dvasinės pusiausvyros. Kartu formavosi ir šias nuostatas atitinkantis dorovinis idealas, t.y. Jėzaus Kristaus paveikslas. Žodžiu, šių dorovinių maksimų, kurios iki šiol tebevadinamos krikščioniškomis, šaknys slypi socialinėje psichologinėje to meto visuomenės padėtyje, o ne dieviškame apreiškime, Jėzaus Kristaus aukoje.
Laikui bėgant, krikščioniškieji doroviniai pamokymus buvo keičiami,, konkretinami, papildomi, prisiderinant prie laikmečio aplinkybių . Štai šiuolaikinė katalikiškoji etika į svarbiausių krikščioniškųjų vertybių sąrašą įtraukia tokias nuostatas: už gyvybę (prieš abortą, prieš eutanaziją, prieš mirties bausmę), už šeimą ,už socialinę paramą vargstantiesiems, už lygias visų teises, sąžinės laisvę ir pan. Ar viską, kas į šį sąrašą įtraukta, buvo galima surasti katalikiškoje etikoje kad ir prieš šimtą metų, nekalbant jau apie viduramžius?
Tenka dar kartą priminti, kad ir šios, mano ką tik paminėtos nuostatos nėra tik krikščionybei būdingi reikalavimai. Jas rasime ir islamiškuose, ir budistiniuose, ir kt. religiniuose kodeksuose bei pasaulietinėse moralės sistemose. Krikščioniškomis, musulmoniškomis, budistinėmis jos tampa tik įtrauktos į šių religijų orbitą, paskelbtos kaip Kristaus, Mahometo ar Budos pamokymai. Tai rodo, kad moralė gali egzistuoti ir nepriklausomai nuo religijos.
Šiuolaikinio pasaulio sekuliarizacija ir globalizacija ypač užaštrino religijos ir moralės sąveikos problemą.
Sekuliarizuotose visuomenėse ne tik laisvamaniai, ateistai, bet ir iš tradicijos religiją palaikantys žmonės (o tokių dauguma!) moralumo nebesieja su religingumu. Bažnyčiai tenka sukti galvą, kaip neutralizuoti šią tendenciją. Ji pirmiausia stengiasi aktualizuoti religiją, į jos orbitą įtraukdama naujus dorovinius reiškinius, teigdama, kad be religinio tikėjimo žmogus negali pasiekti moralinių aukštumų. Teologų nuomone, tikėjimas į dievą – pirminis, dorovingumas – antrinis. Štai čia ir susiduria sekuliarizuota, laisvamaniška mintis su teologine. Ateistai, laicistai ir jiems pritariantys sako, kad būtent moralinis elgesys apsprendžia žmogaus vertę, o religingumas yra jo privatus reikalas, neturintis lemiamos vertybinės reikšmės visuomeniniu požiūriu. Šiuolaikinė bažnyčia stengiasi švelninti padėtį ir bent jau atviru tekstu nebekoneveikti ateistų.
Dar didesnius iššūkius teologijai kelia globalizacija. Kaip elgtis bažnyčiai šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyksta tautų maišymasis, kur įvairių religijų žmonės atsiduria šalia vienas kito. Ar tokiame pasaulyje bendražmogiškas vertybes, užfiksuotas religiniuose kodeksuose, įmanoma uzurpuoti vienos religijos vardu? Visi prisimename, koks kilo triukšmas, kai popiežius Benediktas XVI vienoje savo kalbų, aukštindamas krikščionybės vaidmenį taikos misijose, nepagarbiai atsiliepė apie islamą. Vatikanas buvo priverstas nors ir netiesiogiai atsiprašyti.
Savus būdus spręsti stiprėjančiam konfliktui tarp globalėjančio pasaulio ir uždarų religinių sistemų siūlo ekumeninio judėjimo lyderiai bei jų vadovaujamos organizacijos. Viena jų – Pasaulio religijų parlamentas (Parliament of the World‘s Religions), 1993 metais atšventęs savo įkūrimo šimtmetį.
Nuotraukos iš: http://duplicitous46xyprimate.wordpress.com/2009/11/29/parliament-of-the-worlds-religions/
Mūsų nagrinėjamos temos požiūriu įdomi yra šio parlamento 1993 m. priimta deklaracija „Pasaulinės etikos principai“, atspausdinta „Logos” leidyklos 1999 metais išleistoje knygoje „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė”, kurią sudarė Hansas Küngas ir Helmutas Schmidtas.
Hansas Küngas – šveicarų teologas, katalikų bažnyčios disidentas, Tübingeno universiteto teologijos profesorius (žr. http://en.wikipedia993 .org/wiki/Hans_K%C3%BCng). Jis parengė pirminį Pasaulio religijų parlamento deklaracijos tekstą ir padarė pranešimą, kurio pagrindines mintis išdėstė straipsnyje „Deklaracijos „Pasaulinės etikos link“ istorija, reikšmė ir metodika“. Jis taip pat patalpintas knygoje „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“.
Išsamią šios deklaracijos analizę yra atlikęs daktaras Gintautas Vyšniauskas straipsnyje „Globalinės etikos beieškant“ (žr. Etika globalizacijos sąlygomis: straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 205–214).
Deklaracija „Pasaulinės etikos principai“ persunkta mintimi, kad globalizacijos sąlygomis žmonija negalės išlikti nepasikeitusi dvasiškai. O to ji padaryti negali be visai žmonijai bendros etikos. Deklaracijoje rašoma: „Sakydami pasaulinė etika, mes turime omeny ne pasaulinę ideologiją arba vieningą unifikuotą religiją, esančią virš visų egzistuojančių religijų ir, be jokios abejonės, nekalbame apie vienos kurios nors religijos dominavimą. Kalbėdami apie pasaulinę etiką, mes turime galvoje fundamentalų konsensusą dėl esminių vertybių, nekintamų normų ir asmeninių požiūrių“ (Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė, p. 11, 13).
Dokumente svarbiausiomis globalinės etikos normomis laikomos šios keturios: nežudyk, nevok, nekalbėk netiesos , nepaleistuvauk, pozityviąja prasme atitinkamai – gerbk gyvybę, elkis garbingai ir dorai, kalbėk ir elkis teisingai, gerbk ir mylėk savo artimą. Šiuos keturis punktus apjungia vadinamoji auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenori, kad būtų daroma tau, pozityviąja prasme – daryk kitiems tai, ko nori, kad būtų padaryta tau pačiam (ten pat, p. 15). Ši taisyklė, atsakanti į klausimą, kodėl žmogus turi elgtis dorovingai, sutinkama visose religijose ir pasaulietinėse etikos sistemose. Kaip moralinis imperatyvas ji iškyla I. Kanto filosofijoje, nors ir kitaip suformuluota: „Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“ (Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius, 1980, p. 62). Šią Kanto formuluotę prisimena ir Deklaracijos rengėjai .
Nereikia stebėtis, kad religinis forumas visuotinę (bendražmogišką) etiką kildina iš religinės etikos, religiniuose mokymuose įžvelgdamas „ svarbiausias bendrąsias vertybes, kurios deda pamatą globalinei etikai“. Nauja dokumente yra tai, kad jame humanizmas vyrauja teizmo, bendražmogiškumas – religiškumo atžvilgiu. Aiškinant pagrindinius globalinės etikos principus („direktyvas“), deklaracijoje religija prisimenama kaip tradicija, bet nieko apie ją nesakoma kaip apie priemonę dorovingumui ugdyti. „Turint omenyje, kad deklaracijoje nė karto nepaminėtas Dievo vardas ir nepacituotas nė vienas šventraštis, atrodo, jog etika “, įžvalgiu daktaro Gintauto Vyšniausko pastebėjimu, „iš pasaulinės religijų etikos beveik visiškai išstūmė religiją“ (Etika globalizacijos sąlygomis, p. 210).
Prie globalinės (visuotinės) etikos sekuliarizavimo Pasaulio religijų parlamento dalyvius pastūmėjo keletas priežasčių, iš kurių svarbiausia – nebegalėjimas ignoruoti šiuolaikinės visuomenės dvasinių poreikių ir ieškojimų, atvedančių prie agnosticizmo ir ateizmo. Pačių Deklaracijos autorių nurodomas priežastis galima suskirstyti į dvi grupes: religines teologines ir socialines politines, susijusias su religijos panaudojimu politiniams tikslams. Pirmoji grindžiama tuo, jog labai sunku surasti bendrą vardiklį, tinkantį visoms religijoms: vienos yra teistinės, kitos neturi aiškiai nusakomo antgamtinio dievo vaizdinio. Pavyzdžiui, budistams būtų nepriimtinas moralės argumentavimas dievo valia (žr. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė, p. 58–60). Bet ši priežastis, šiaip ar taip, yra formali. Svarbesnė yra antroji – pripažinimas politinių realijų. „Mes nuolat matome, kaip religinių bendruomenių vadovai ir nariai kursto agresiją, fanatizmą, neapykantą ir ksenofobiją, jie net inspiruoja ir pateisina prievartą ir kruvinus konfliktus. Religija dažnai piktnaudžiaujama siekiant grynai valdžios ir politikos tikslų, taip pat ir karo. Mes tuo piktinamės“, – rašoma Deklaracijoje (Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė, p. 7).
Sveikintinas pripažinimas, kaip ir sveikintinos pastangos išgryninti moralės bendražmogišką turinį, laisvą nuo religijos interpretacijos bei atitinkantį viso pasaulio žmonių interesus. Laisvamaniai apie tai rašo jau nuo senų laikų. Prisiminkime, kad ir XVIII amžiaus prancūzų ateistus. Šią tradiciją tęsia ir šiandienos ateistai. Jiems priimtinos ir ekumeninio judėjimo skelbiamos dorovės visuotinumo, humanizmo idėjos. Bet neatrodo, kad tokiais dokumentais, kaip Pasaulio religijų parlamento deklaracija „Pasaulinės etikos link“, labai džiaugtųsi ir stengtųsi įgyvendinti oficialiosios bažnyčios.
6 komentarai
V. B. :
2014-04-06 12:15
Po paskaitos “Religija ir dabartis” Alytaus dailės mokykloje gavau klausimą – “O ką katalikybė daro bloga?” Tikinčiųjų nuomone, bažnyčia moko tik gero.
Moralė – tai bene pagrindinis arkliukas, ant kurio dar laikosi krikščionių bažnyčia. Gerb J Mačiulis šiame straipsnyje giliai ir informatyviai pagrindžia realistinę nuomonę, kad bendražmogiškam padorumui jokie antgamtiški “viešpačiai” nereikalingi. Dar daugiau, “jie” įškreipia ir net nuvertina tikrąjį žmoniškumą, nes “Didysis Dievo įsakymas” reikalauja jį patį “mylėti visu protu, visa širdimi, visomis jėgomis”. Kas po to lieka žmogui?
“Ar jums patiktų, – atsakiau užklausėjui, – kad kas nors čia jus paklupdytų? O kai jūs pats klypote bažnyčioje, tai ar nepagalvojate, kodėl ir kas žemina jūsų žmogiškąjį orumą?”
Įdomu, kad net Šventajame rašte yra blaivių, teisingų minčių apie dorovę. Štai keletas jų: “Įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvena jais” (Gal 3, 12). “Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas” (Rom 2, 14).
Vadinasi, čia Biblija pripažįsta, kad žmogiško elgesio šaltinis yra pats žmogus, visų pirma jo protas, nes “Kur sieloje nėra žinojimo, nėra gerumo” (Pat 19, 2).Jei žmogus elgiasi kaip gyvulys tai jis ir prilygsta keturkojui. Todėl “…nedorumas yra kvailas…” (Koh 7, 25).
Kaip “antgamtiškumas” nereikalingas gamtai, taip pašalinis “įsakymų davėjas” nereikalingas žmogaus elgesiui. Jo padorumas yra tikras, vertingas ypač tada, kai jis neprimestas, o grindžiamas laisva valia, giliai suvokiamas. Moralė yra visos žmonijos kūrinys, o ne katalikiškos mistikos nuosavybė.
V. B.. :
2014-06-13 12:49
Ir dar.
Krikščioniškoji moralė ydinga dviem atžvilgiais:
1. Ji beveik perdėm negatyvi – tai įsakymai ko nedaryti. O ką daryti tais laikais žydų dievas matyt dar pats nežinojo.
2. Joje nėra trijų pagrindinių “įsakymų”, kurie išreišia visaverčio žmogaus esmę – a) mokykis, kaupk žinias, b) dirbk, kurk gyvenimo vertybes ir c) gavęs
gyvybę ir gyvenimo sąlygas iš tėvų, perduok jas savo vaikams.
Ši asmenybės savikūros “trejybė” – svetima katalikybės apaštalams, jie nei žino, nei dirba, nei palikuonių neturi. Ar tai ne dvasinė ubagystė?
L :
2018-12-09 17:25
Neteisingai suprantate moralės mokymą akcentuodami negatyvą. Moralė nesako ko nedaryti, bet moko tvarkos ir paaiškina, kaip jos pasiekti. Verta paskaityti, pvz.,populiariai parašyta J.Pieper “Apie dorybes”. Čia galima palyginti psichologinį raštingumą su dvasiniu. Pvz., jei neturite žodyno, negalite įvardinti jausmų ir paklausus kaip jaučiatės greičiausiai sulauktume atsakymo “normaliai”. Taip ir su moralinės teologijos raštingumu. Nesuprantant esmės, nežinant sąvokų, lieka tik klaidingas įsivaizdavimas … “normaliai” . :)
L :
2018-12-09 17:18
Krikščioniškos moralės motyvas ir tikslas – meilė, net meilė priešams. Ateistai gali ir yra geri ir pažįsta gėrį dėl juose esančio sąžinės balso, kurį krikščionys vadina Dievo balsu. Krikščionys supranta, kad yra gerumo ribos, “noriu būti geras, bet ne visada pajėgiu”. Čia reikalinga Dievo malonė, perkeitimui, o pirmiausia nusižeminimas, nuolankumas – atsiklaupti ir paprašyti: Dieve padėk. :) Todėl Dievas yra viso ko pradžia ir motyvas: “neturėk kitų Dievų”.
Krikščioniškos moralės ištakos nuo Plotono laikų, o galutinai suformavo T. Akvinietis klasikinį apibrėžimą. Ne dabar kažkaip pakeista ar “pritempta” moralė kaip tekste teigiama. Moralės mokymas nesikeitė. Vatikano II susirinkimas ir kiti popiežiai sudėliojo akcentus pagal laikmetį ir aktualijas.
J.M. :
2018-12-13 16:01
Gerb. L.. matau, kad skaitei pagrindinį svetainės tekstą apie krikščioniškos ir bendražmogiškos moralės esmę ir santykį. Todėl mano atsakymus žinai. Dabar tik pasakysiu keletą minčių. Pirma, labai jau tiesmukai aiškini tikinčiųjų ir netikinčiųjų dorovingo elgesio priežastis: dievas visiems žmonėms davė sąžinę, todėl ir netikintieji gali pasielgti dorai, dar daugiau, kaip sako dabartinis popiežius, net gali būti „išganyti“. O tai jau nauja, anksčiau „siuntė tiesiai į pragarą“, net laidojo už šventintų kapinių tvoros. Vadinasi, bažnyčios požiūris kinta, atsižvelgiant, tavo žodžiais, „į aktualijas“.
Tas pats pasakytina ir apie meilės apoteozę. Taip, visada šis žodis buvo ant krikščionybės adeptų liežuvio galo. Bet niekada jis nebuvo įgavęs kosminės reikšmės. Dabar jis ne tik, kaip rašai, – „moralės motyvas ir tikslas“, bet ir iš esmės pats dievas bei jo buvimo įrodymas. Juk nuolat kartojama: „Dievas yra meilė“, „savo meile artimam mes autentiškiausiai liudijame Dievo buvimą“, „mumyse Dievo tiek, kiek mes mylime vienas kitą“. Gražu iki graudumo! Juk tiek amžių bažnyčia kartojo „Bijok dievo“ ir grasino pragaro bausmėmis, tiesa, pridurdama, kad Dievas taip darąs iš begalinės meilės. Dabartiniu metu meilė, kaip tokia, tampa ne tik žmonių moralės, bet ir visatos varomąja jėga. Joje galiausiai ištirpsta ir pats dievas, jis tampa abstrakčia, neapibrėžiama, kosmine dvasine jėga. Tai bendra religijų raidos tendencija. Kartu su ja atsiranda ir plika akimi pastebimas prieštaravimas: visos krikščionių apeigos, maldos yra skirtos juos valdančiai esybei pagarbinti ir palenkti, nors paklausus besimeldžiančiųjų, kas tas Dievas, retas atsakys kiek nors apčiuopiamiau. Bažnyčią ir pačius tikinčiuosius gelbsti tik tai, kad aklas tikėjimas užgožia proto balsą, Tebegalioja auksinė taisyklė: kai kalba tikėjimas, protas nutyla „Kuo absurdiškiau, tuo įtikinamiau“, sakė vienas iš bažnyčios tėvų Tertulijonas, įžvalgus religinio tikėjimo psichologijos žinovas.
Ir dar apie meilę. Nėra abstrakčios meilės. Mylime konkretų žmogų dėl jo realių ar mūsų vaizduotės jam priskiriamų savybių, Žinau, Tu paprieštarausi: ne, krikščioniškoji meilė yra visuotina ir besąlygiška. Bet, deja, nei istoriniu, nei asmenybiniu lygmeniu tai nepatvirtinta. Moralė priklauso ne vien nuo pasaulėžiūros, arba, jei nori, siauriau – ne vien nuo tikėjimo ar netikėjimo į dievą, o nuo daugybės kitų veiksnių. Neneigsiu, kad tikėjimas į dievą gali kai ką paskatinti geram poelgiui, betgi tas pats tikėjimas, kaip rodo istorija ir šiuolaikinio globalaus pasaulio įvykiai“, neretai tampa žiaurumo pateisinimu bei impulsu. Vardan Dievo! Dievas yra didis! Taigi ir religija grindžiamai meilei galioja tas pats senas pastebėjimas: nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis.
Panašiai atsitinka ir su krikščionių adoruojamu „nuolankumu“, „nusižeminimu“, „puolimu ant kelių“. Nuolat praktikuojamas jis virsta puikybe, savo pranašumo prieš kitus pajautimu arba dar blogiau – davatkiškumu.
Realistas :
2018-12-11 14:10
Painūs, nelogiški “L” samprotavimai apie krikščionišką moralę – tipiškas “atsišaudymas” bėgant nuo realistinių argumentų, gyvenimo faktų ir net tikroviškų paties šventraščio teiginių. Jie paprasčiausiai nutylimi.
Mistinio “Viešpaties” įsakymų vykdymas – ne tiek moralė, kiek kareivinės, dvasinės vergovės išraiška. Žmogaus čia nėra. Tik klūpančios “avelės”.