Putinaitė, N. Nugenėta pušis. Diskusijos apie knygą atgarsiai
29 Pirmadienis Vas 2016
Autorius: administratorius
Žymos: „Patrioto“ premija, Poeto poezijos sakralinimas, sekuliarizuotos pasaulėjautos poetas, Viktorija Daujotytė
Kviečiame skaitytojus pareikšti savo nuomonę apie filosofės Neringos Putinaitės studiją „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (Vilnius: Katalikų mokslų akademija; Naujasis židinys–Aidai, 2015). Knyga susilaukė didelio dėmesio ir diskusijų. Manome, kad ir mūsų svetainės lankytojai turės ką pasakyti. Žemiau pateikiame Poeto gerbėju pasirašiusio skaitytojo atsiliepimą.
Garsiai nuaidėjo Neringos Putinaitės vardas. Ne tiek dėl knygos „Nugenėta pušis“ turinio, kiek dėl to, kad Krašto apsaugos ministras atsisakė pasirašyti Ministerijos skiriamos „Patriotų“ premijos komisijos sprendimą skirti ją N. Putinaitei už šią knygą dėl „gaivaus minties gūsio“ (suprask, naujo požiūrio) į tarybinę tikrovę. Ministro pozicijos priežastys įvairios. Skirtingai jas išsakė ir pats ministras savo interviu bei diskusijose. Bet, atrodo, ministras, nuolat pabrėžiantis savo prisirišimą prie katalikybės, šįkart suprato tokios premijos skyrimo už šią knygą problematiškumą. Mat knygoje pateikiama tokia vieno iškiliausių Lietuvos Atgimimo veikėjų, didžiojo lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos interpretacija, kad jos niekaip neįterpsi į šiuolaikinėje Lietuvoje diegiamą patrioto sampratą. Suteikus šios interpretacijos autorei „Patrioto“ premiją (tiksliau pasakius, titulą), jos kritikuojamieji, jei norite moksliškiau, analizuojamieji, atsiduria už patriotizmo ribų. Tą ir norėjo pasakyti knygą išleidusios bei premijai pateikusios institucijos. Jei tai būtų lietę tik ateizmą sovietmečiu propagavusius žmones, nors tarp jų buvo ir žymių Sąjūdžio veikėjų, autorė būtų susilaukusi vien plojimų, kitaip manantiems sutartinai tylint. Bet N. Putinaitė, analizuodama ateizacijos procesą Tarybų Lietuvoje ir nuosekliai vadovaudamasi savo pasirinktu metodu bei logika, neapėjo tylomis ir tarybinio laikotarpio lietuvių grožinės literatūros, kuri neabejotinai atspindėjo ir įtakojo šį procesą. Pavyzdžiu ji pasirinko vieną didžiausių lietuvių literatūros asmenybių ir, nieko esmingo nepasakydama nei apie jo kūrinių meninę vertę, nei apie jo veiklą Atgimimo laikotarpiu, pateikė beapeliacinę išvadą: poetas labai prisidėjo prie sovietinės valdžios vykdomo ateizacijos proceso. „Kurdamas saulės, gamtos, duonos, tėvynės vaizdinius, Marcinkevičius atliko ir propagandos kūrimo žingsnį“, – rašo ji.
Gal N.Putinaitė ir nesiekė išsamiau analizuoti Justino Marcinkevičiaus asmenybės, veiklos ir kūrybos? Juk apie Poetą parašyta tikrai nemažai.
Tokia jau didžiųjų kūrėjų lemtis: visi nori apie juos rašyti ir visi juos vis kitaip supranta ir stengiasi tą savo „matymą“, kaip dabar priimta sakyti, kuo įtaigiau išdėstyti skaitytojui. Štai žymioji literatūros kritikė Viktorija Daujotytė studijoje „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogus šiapus“ (Vilnius: Alma littera, 2012), nors ir pripažindama, kad poetas, „neišmeldęs motinai gyvenimo, liko atskirtas nuo religinės paguodos“ (p. 11), rašo: „Dievas, nežinomas, ieškomas, didžioji transcendencijos galia jaučiama Justino Marcinkevičiaus kūryboje […]. Gamtmeldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė (būsena – dar iki metaforos) neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, nenusavinamai, „neprivatizuojamai“ jo galiai. Kas iš giliojo mentalinio pasaulėvaizdžio išlieka kaip gamtmeldystės atšvaitai, išlieka ir persmelkti krikščionybės“ (p.197).
O štai, anot N. Putinaitės, „Poetas tikėjimo į Dievą santykį transformuoja į tikėjimą žemiškais ir gamtiškais dalykais, tiksliau, estetiniais gamtiškumo ir žemiškumo vaizdiniais“ […]. „Vietoj religijos kaip ryšio su Dievu jis pasiūlo pakaitinį ryšį su materialiuoju pasauliu“ (p. 192–193).
Kuri iš šių autorių teisi?. „Bet kas žmogaus pasaulyje turi visą tiesą, ar tiesa kam nors priklauso?“ (p. 83), – retoriškai klausia V. Daujotytė. Ir vis dėlto drįsčiau sakyti, kad abi kritikės iš esmės kalba apie tą patį – apie sekuliarizuotos (norite – ateizuotos, ne ateistinės) visuomenės sekuliarizuotos pasaulėjautos poetą. Bet kaip toks jis netinka jų koncepcijai. Todėl, pateikdamos poeto kūrybos pasaulėžiūrinę charakteristiką, kritikės ją nuspalvina savo pasaulėjauta ir intencijomis. N. Putinaitė uždeda neigiamą antspaudą ant J.Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos, teigdama: „Kūrybinis elitas (kaip Ragauskas ar Marcinkevičius) vietos valdžiai buvo svarbus ne todėl, kad būtų vykdęs valdžios ideologinį užsakymą, tam tikras ideologines tiesas įvilkdamas į meninę formą. Jis buvo svarbus kaip vykdęs politinį užsakymą, statęs tiltus tarp valdžios ir liaudies ir siūlęs abiem pusėms priimtinas ideologemas“.
Tai, mano nuomone, nėra joks „naujas minties gūsis“, o seniai tam tikrų sluoksnių eskaluojamas požiūris į Justiną Marcinkevičių.
Viktorija Daujotytė, „Tolerancijos“ premijos laureatė, Poeto kūrybą bando sakralinti, kad padarytų jį savą ir tiems sluoksniams, kurie siekia grąžinti Lietuvai „Marijos žemės“ aureolę, bando atskirti ją nuo pasaulyje vykstančio sekuliarizacijos proceso. Bet, turint omenyje N. Putinaitės verdiktą Poetui, atrodo šios pastangos nėra labai vaisingos.
Poetas ir Lietuvos žmonės visada kalbėjo ta pačia kalba. Jo žodžiai apie Tėvynę, Meilę, Tiesą, Žemę, Gimtąją Kalbą visada atrodė išėję iš pačios tautos sielos gelmių, todėl tokie artimi ir savi. Ir priėmė juos žmonės taip, kaip jie buvo parašyti ar padeklamuoti. Be patarimų iš šalies. Ėjo Lietuvos žmonės į jo poezijos dienas ir vakarus. Paskui Poetą ėjo jie ir į Atgimimo mitingus bei kartu su Poetu skandavo: Lie–tu–va!
Poeto gerbėjas
16 komentarų
Oponentas :
2016-03-02 13:11
Sutinku, kad N. Putinaitės pateiktas poeto Justino Marcinkevičiaus vertinimas kaip „sovietinės valdžios politinio užsakymo vykdytojo“, švelniai tariant, nekorektiškas. Bet ir jūs sutikite, kad poeto eilėraščių (iš poemų „Publicistinė poema“ ir „Kraujas ir pelenai“) turinio analizė nesufabrikuota. Mokslininkė, gal ir per stipriai pasakysiu, talentingai atskleidė jų ateistinį turinį ir patosą. Visi iki jos šiuolaikinės Nepriklausomybės laikais rašę apie poetą juos arba nutylėdavo, arba laikydavo poeto klaida, duokle režimo reikalavimams, vos ne kieno nors prierašu. Šia prasme N. Putinaitė reabilitavo poetą, ir ateistai turėtų jai pritarti.
Noriu čia parašyti ir apie Jono Ragausko interpretaciją. Jam N. Putinaitė savo knygoje skiria pagrindinį dėmesį. Autorė, pagirtina, nesisvaido prakeiksmais šiam žmogui kaip kiti, o stengiasi tyrinėtojos žvilgsniu pažvelgti į jo kūrybą. Ji ne tik išvardija Ragausko kūrinius, atskleidžia jų turinį, bet ir nurodo jų stiliaus ir idėjinio turinio genezę, parodo pagrindinio kūrinio „Ite, missa est!“ įtaką tuometės ateizacijos procese. Man priimtina ir N. Putinaitės išvada: „Ragausko sprendimas iš kunigo tapti viešu ateizmo propagandininku yra vienas asmeninio pasirinkimo režimo sąlygomis atvejų“ (p. 67). Ji išvardija ir 3 to „pasirinkimo“ motyvus: „Pirma, kūrybinės ir visuomeninio pripažinimo ambicijos; antra, kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimė; trečia, negebėjimas ir nenoras laikytis kai kurių bažnytinio gyvenimo taisyklių ir normų (pirmiausia – celibato) ir iš to kilusi jų kritika“ (p. 61).
Stop! O kas čia naujo? Kam autorei reikėjo tiek vargti, jei ji pati tame pat puslapyje nurodo, kad analogiškų išvadų kadu kadais yra priėjęs ir Vatikano radijas. Gal kad patvirtintų sklindančias paskalas apie Ragauską, tarp jų ir kalbas apie jo iki pat mirties neįveiktą religingumą.
Galima suprasti autorę. Ji remiasi religijos įgimtumo idėja, kurioje slypi mintis, kad ateizmas pats savaime, kaip asmeninis pasaulėžiūrinis apsisprendimas neįmanomas. Jis daromas dėl kitų, dažniausiai „pragmatinių“, egoistinių tikslų.
Ateistas :
2016-03-07 14:57
Man atrodo, kad negalima lengva ranka atmesti N. Putinaitės gana ryškiai pateiktų ateizacijos metodų ir turinio evoliucijos etapų: 1) religinės praktikos (apeigų, švenčių, sakramentų, „šventųjų“ kulto, biblinio pasaulėvaizdžio, klerikalizmo kritikos bei ekskunigų ir buvusių eilinių tikinčiųjų savo nureligėjimo kelio apmąstymas; 2) naujų tradicijų (vardo suteikimo, laidotuvių, mirusiųjų pagerbimas) bei švenčių diegimas; 3) pasaulietinės etikos mokslinė analizė ir propaganda. Visas šias ateizacijos priemones Putinaitė teisingai laiko paveikiomis ir sėkmingomis, t.y. atitraukusiomis didžiąją žmonių dalį nuo bažnyčios. Bet keista, kad tai pripažinusi, N. Putinaitė tuoj pat jas užbraukia vienu žodžiu – prisitaikymas. Kitaip sakant, Tarybų Lietuvos visuomenės sekuliarizacijos ir ateizacijos turinį N. Putinaitė suveda į vieną žodį „prisitaikymas“. Dar daugiau – tas žodis suteikia visai kitą prasmę ir knygos pavadinimo paantraštei „Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, t.y. tezei, kuria, rodos, mokslininkė ir išsiskirtų iš kitų dabartinių ateologų, kurių lūpose dažniausiai skamba žodis „prievarta“, „prievartinė ateizacija“. Ką čia ir kalbėti – yra skirtumas tarp šių sąvokų, bet ne toks jau didelis, kad nepersipintų.
Putinaitei sekuliarizacija Tarybų Lietuvoje – ne objektyvus procesas, kaip visame pasaulyje, o tik „griebimasis už šiaudo“ (pakaitinių ideologemų), kad galėtų išgyventi. Mokslininkei visas sovietmetis vienodas, be jokios dinamikos. Ji neįžvelgia jame jokių permainų nei žemės ūkyje, nei pramonėje, nei kultūroje, dėl kurių žmonės galėjo jaustis geriau ir saugiau, dėl ko nyko religinės užuojautos poreikis. Bažnyčia jau nebebuvo ta vienintelė institucija, į kurią žmonės ir tegalėjo kreiptis. Aktyvus gamtamokslinis švietimas mokyklose (jas lankė jau visi vaikai), ir visuomenėje (prisiminkime kad ir akademiko Pauliaus Slavėno brošiūras ir paskaitas astronomijos tematika) iš jų sąmonės trynė šimtmečiais bažnyčios diegtą pasaulėvaizdį.
Antra, laikydama religinę pasaulėžiūrą pamatine, prigimtine žmogaus savybe, N. Putinaitė iš principo neigiamai vertina ne tik ateizacijos procesą, bet ir tas jos priemones, kurių paveikumą ji lyg ir pripažįsta (naujas tradicijas ir šventes, pasaulietinę, dievo autoritetu nesiremiančią etiką).
Svarbiausias, N.Putinaitės nuomone, tarybinės ateizacijos neefektyvumo įrodymas yra tai, kad po Nepriklausomybės atkūrimo, esą, vėl žmonės grįžo prie religijos ir bažnyčios. Bet ar čia nėra saviapgaulės? Reikėtų, kad šiandien tokie gausūs religijos tyrėjų būriai išanalizuotų tikrąją padėtį, pateiktų reprezentatyvius ir objektyvius įvairiapusius duomenis apie šiuolaikinės Lietuvos žmonių požiūrį į religiją ir bažnyčią, o ne kartotų „seną maldelę“.
V. B. :
2016-03-06 22:53
Laikau save realistu, o tuo pačiu ir ateistu, nes nesu abejingas nei mistikos kvailumui, nei nuo mažens klupdomam žmogui.
N. Putinaitė ateizmą laiko ne tik savaime suprantamu blogiu, bet ir degraduoja jį į sovietinės santvarkos idėjinį ramstį, “filosofiškai” teršdama to meto žinomus Lietuvos rašytojus ir poetus.
Ateizmas – ne komunizmo išradimas. Jei tai būtų tiesa, tai ir pirmąją krikščionių bendruomenę Jeruzalėje (žr. Apd 2, 44)reikėtų laikyti ateistine. Ateizmas vaizdžiai tariant prasidėjo su Ievos nepaklusnumu “viešpačiui”, nes jo diktatūra slegia žmogų, paverčia “absoliuto” vergu.
Painioti bendrąją pasaulėžiūrą su politika – teorinio mąstymo klaida, nes vadinamoji sielovada ir aplamai žmogaus gyvenimo problema (religija ją jau yra “išsprendusi”) – tai ne politinės valdžios klausimas.
Žinoma, ateistai – irgi žmonės, ne šventieji. Sovietmečiu buvo ir prisitaikėlių, netgi administracinio, smurtinio ateizmo šalininkų. Bet nemanau, kad jie klydo religijos esmės, kaip dvasinio narkotiko, atžvilgiu.
XX amžiaus tiek tikinčių, tiek netikinčių vyrų agresyvumas (krikščionių dievai – irgi vyrai) turi šaknis ne vien Afrikos žvėrių genuose. Filosofo A. Šliogerio nuomone, jis pakartojo viduramžius. “Ar neatėjo laikas pagaliau suprasti, – rašo jis knygoje “Filosofijos likimas”, – kad nacizmas ir bolševizmas tėra tik krikščionybės atmainos (…), iki smulkiausių detalių perėmusios krikščionybės teoriją ir praktiką”. Tiesa, šiuolaikinei europietiškai krikščionybei jau nebūdingas fanatizmas, o tuo pačiu ir terorizmas. Tačiau laisvamanybę ir jos kūdikį ateizmą ji tebesmerkia, nevengia psichologinio spaudimo, netgi grasinimų ypač nepraktikuojantiems “krikščionims”.
N. Putinaitė laiko ateistus pragmatikais, prisitaikėliais, kolaborantais, negebėdama suvokti, kad tai žmonės, kurie laikydamiesi pasaulėžiūroje humanizmo ir “karčios tiesos” pozicijų, sugeba įveikti ne tik savo nesaikingą biologinį išlikimo instinktą, bet drąsiai eina ir prieš išorinę obskurantizmo srovę, egoistiškai trokštančią amžinų “dangiškų migdolų”.
Sovietmečiu daugelis ateistų, nepaisant galimybės laisvai kritikuoti religiją, buvo nuosekliai nepakantūs ne tik dangiškam, bet ir žemiškam viešpatavimui. Aš pats, siekdamas apginti žmogaus pasaulėžiūros laisvę, du kartus buvau priverstas keisti darbą. Todėl N. Putinaitės tvirtinimas, kad sovietmečio ateizmas yra ne asmeninis apsisprendimas, o “duoklė režimo reikalavimams”, esmėje yra ne tik neteisingas – tai primityvus ir nedoras jo niekinimas. Naujojo Testamento redaktorius V. Aliulis, dovanodamas man šį savo leidinį (1990 m., su autografu), daug adekvačiau suprato mane kaip ateistą, sakydamas, kad “jūs tik pasinaudojote galimybe spausdinti savo darbus”. Deja, dabar Lietuvoje žodžio laisvė ateistams yra žymiai mažesnė nei katalikų bažnyčiai sovietmečiu.
Ne realistinis ateizmas, o mistinis teizmas su visais savo stebuklais, absurdiška dogmatika ir magiškų veiksmų arsenalu yra viena ryškiausių žmogaus neprotingumo formų. Tik “širdies troškimai”, o ne ŽINOJIMAS, religijoje yra vertybė. Nedidelė garbė priklausyti tokių “širdininkų” plejadai, pretenduojančiai į intelektualų statusą.
"Darvinas" ir "Hėgelis" :
2016-03-08 20:29
Apie N. Putinaitės suniekintus “prisitaikėlius” sovietmečiu ir kai kurių kitų politologų kovingumą.
1.Yra trys prieštaravimų sprendimo keliai. Pirmas – VIENYBĖ, kuri reiškia priešingų pusių susilydymą, savitumo praradimą ir rezultate įtampos lauko progresui nebuvimą, stagnaciją. Antras kelias – ANTAGONIZMAS – nesutaikoma kova, vedanti į savigriovą, sistemos žūtį. Ir trečias – PRIEŠYBIŲ DERINYS, kuris reiškia, kad priešybės kol kas išlieka, todėl sistema dar gyvuoja, pulsuoja, bet neleidžia nurimti, priverčia kisti. Čia neišvengiami laikini kompromisai, tam tikras prisitaikymas.
2. Prisitaikymas prie pakitusios aplinkos siekiant išlikti kovoje už būvį yra, kaip žinoma, visos gyvosios gamtos dėsnis. Ar žmogus yra išimtis? Jam biologijos dėsniai negalioja? Negražu elgtis kaip elgiasi keturkojai? Gal geriau elgtis kaip jų tarpe draskosi plėšrūnai žvėrys – kaip dabar žudosi Sirijos ir Ukrainos “patinai”|?
3. Prisitaikėlių kritikai patys yra prisitaikėliai ne tik prie pakitusių buitinių savo gyvenimo sąlygų, bet ir prie svetimos religijos, kuri, anot Vinco Kudirkos, “nepriguli prie įgimtų lietuvių tautos savybių, nes yra tiktai ateivė”. Jeigu tokie kritikai būtų gimę kokioje nors arabų šalyje, tai tikriausiai prisitaikytų ir prie islamiškojo fundamentalizmo, kuris išreiškia ne saikingą kompromisą, o mirtį nešantį antagonizmą,
4. “Ačiū dievui”, kad apskritai imant lietuvių tautai nebūdingas agresyvumas, kad ji nesikarščiuoja, nesidrasko ir savo identitetą reikiamu momentu sugeba išreikšti tik rankomis, kuriose nėra šautuvo. Todėl kai kurių šiuolaikinių Lietuvos politikų provokuojantys žodžiai ir veiksmai, nukreipti į santykių su nelabai draugiškais “kaimynais” dar didesnį aštrinimą, yra ne tik nekonstruktyvūs, bet ir pavojingi, nekalbant jau apie jų priešingumą krikščioniškajai moralei.
5. IŠVADA. Žmonėms, kurie formuoja Lietuvos ideologiją ir politiką, nekenktų giliau suvokti bendrus, orientacinius tikrovės dėsnius (“Nature is the true Law” – sako anglų išmintis), nes teorinis nemokšiškumas praktikoje veda į klaidas ir praradimus, dėl kurių kenčia žmonės.
Augustas :
2016-03-14 17:46
Cit.: “Deja, dabar Lietuvoje žodžio laisvė ateistams yra žymiai mažesnė nei katalikų bažnyčiai sovietmečiu.”
Tik nereikia taip klaidinti kitų žmonių, gerbiamasis. Lietuvoje viskas atsiremia vien tik į finansavimo klausimus. Jei turi pinigų, spausdini beveik ką nori. Nors ir visus keturių “didžiųjų” ateistinių autorių raštus išleisti galima. Jokių problemų Jums kilti neturėtų.
V. B. :
2016-03-16 21:28
Gerb. Augustai. žodžio laisvė deklaruojama Konstitucijoje, priklauso ne vien nuo asmeninių pinigų – kur kas labiau priklauso nuo valstybinio iždo ir nuo nacionalinių žiniasklaidos šaltinių. Kas finansuoja Lietuvos Respublikinio Transliuotojo (LRT) tokias laidas kaip “Šventadienio mintys”, “Kasdieniniai Dievo žodžio skaitymai”, “‘Šv. mišių transliacijas” ir kitas?
O kodėl laisvamaniams (ateistams, skeptikams, realistams, humanistams, agnostikams) nesuteikiama tokia teisė? Ar iždas sudaromas ne visų tautiečių mokesčių sąskaita? O kokius leidinius remia Valstybinis kultūros fondas? Gal nors vieną ateistinį?
Kas nuo pat kūdikystės į nesubrendusias vaikų galveles kiša krikščioniškąją mistiką net per švietimo sistemą? Kodėl po religijotyros priedanga dedamos pastangos ne objektyviai supažindinti studentus su religijos kilme, jos raida, pagrindinėmis srovėmis, jų vaidmeniu žmogui ir socialinei raidai, o sofistiškai peršamas Kristaus “mokslas”?
Nesunku suprasti kodėl. Nors pagal Konstituciją Lietuvoje “nėra valstybinės religijos”, tačiau vyriausybė (užsienio reikalų ministro Saudargo asmenyje) yra sudariusi net tris valstybines sutartis su Vatikanu, kuriose įsipareigojo suteikti katalikų bažnyčiai įvairias privilegijas švietimo, kultūros ir kitose socialinio gyvenimo srityse. Tai primena viduramžišką “sosto ir altoriaus sąjungą”, nors veidmainiškai teigiama, kad šios struktūros turi pasaulietišką pobūdį.
Suformuota tokia slogi “šventabezdė” (vaizdinga V. Kudirkos sąvoka) viešosios pasaulėžiūros atmosfera, kad dauguma nereligingų intelektualų bevelija patylėti. Net tarpukario Lietuvoje buvo kur kas didesnė laisvė ateistinei minčiai. O dabar net ir žemėje gulinčiam talentingam laisvamaniui poetui nėra ramybės. Nuostabus kosmopolitiškos religijos atstovės N. Putinaitės “patriotizmas”, vertas specialios premijos…
Augustas :
2016-03-19 18:08
Cit.: “Kas nuo pat kūdikystės į nesubrendusias vaikų galveles kiša krikščioniškąją mistiką net per švietimo sistemą? ”
Per kokią švietimo sistemą? Jei kalbate apie valstybinę švietimo sistemą, tai joje yra laisvas tėvų pasirinkimas, ar jų vaikas lankys etikos pamokas, ar tikybos pamokas. Ir kiek man žinoma, šis pasirinkimas yra net tokiose mokyklose kaip abi Jėzuitų gimnazijos. Tai pirma. O antra, dideliam Jūsų džiaugsmui pranešu, kad tikybos pamokas valstybinėse mokyklose lanko vos vienas kitas mokinys. Dauguma mokinių vis tik renkasi etikos pamokas. (Čia tikybos mokytojų duomenys, kuriuos gavau, pasikalbėjęs su pažįstamais tikybos mokytojais.)
Cit.: “Suformuota tokia slogi „šventabezdė“ (vaizdinga V. Kudirkos sąvoka) viešosios pasaulėžiūros atmosfera, kad dauguma nereligingų intelektualų bevelija patylėti. ”
Pala pala. O kokios viešosios pasaulėžiūros atmosferos Jūs norėtumėt? Tokios politkorekcinės, kokia yra, pvz., D.Britanijoje? Ar tokios, kokia buvo sovietiniais laikais Lietuvoje, kada viešai nė žodeliu niekas negalėjo nė prasižioti apie Dievą? Lietuvoje dauguma skelbiasi esą tikintys, tad sakyčiau, visai natūralu, jog yra laidų, kurios tenkina jų poreikius. Ateistams irgi niekas netrukdo kurti savo laidas. Kiek žinau, Rolandas Maskoliūnas tokią laidą (apie mokslą) kuria.
Ir dar dėl “šventabezdės” atmosferos, kurios realiai nėra nė kvapo. Kad tuo įsitikintum, užtenka užeiti į bet kurį prekybos centrą ar kokį nors nespecializuotą knygyną ir suskaičiuoti, kiek ten yra religinių žurnalų ar kitų religinių spaudinių (laikraščių, knygų, brošiūrų). Taip, kad nereikia skųstis dėl to, ko Lietuvoje nėra.
Cit.: “Nors pagal Konstituciją Lietuvoje „nėra valstybinės religijos“, tačiau vyriausybė (užsienio reikalų ministro Saudargo asmenyje) yra sudariusi net tris valstybines sutartis su Vatikanu, kuriose įsipareigojo suteikti katalikų bažnyčiai įvairias privilegijas švietimo, kultūros ir kitose socialinio gyvenimo srityse. ”
Ir nereikia šnekėti niekų apie privilegijas katalikams ir kitiems krikščionims, kada ateistai turi lygiai tas pačias privilegijas, kaip ir krikščionys, tik neturi noro jomis naudotis (kito paaiškinimo, kodėl ateistų beveik nesimato, aš neturiu), skleisdami savo ateistinę pasaulėžiūrą.
Jomajo :
2016-03-21 12:35
Na, ir demagogas Tamsta, pone Augustai. Jūs manipuliuojate abstrakčiu principu, kad pas mus greta religinės literatūros nedraudžiama leisti ir ateistinės. Taip, niekas už ją į kalėjimą šiandien nepasodins. Yra ir kitų būdų su ja dorotis. Pavyzdžiui, nė viename knygyne nesu matęs 2013 m. išleistos Vlado Balkevičiaus knygos „Viešpatie, išgelbėk mus nuo Viešpatavimo“. Nebuvo ji taip pat parodyta nė vienoje knygų mugėje.
Štai šiųmetinėje knygų mugėje net kelios katalikiškos leidyklos pristatė savo produkciją, o ir kitos, leidžiančios tiek mokslinę, tiek grožinę literatūrą, savo stendus puošė religinio turinio knygomis. Naujai išleistos kad ir verstinės ateistinės knygos nesimatė nė vienoje lentynoje. Paklausus leidėjų, kodėl taip yra, leidėjai tuoj pat klausimu į klausimą: „Kas finansuos?“ – „O religinių knygų leidybą finansuoja?“ – „ Be abejo“. Taigi, su finansais viskas aišku. Bet ar turime autorių? Nežinau. Anksčiau rašę ateizmo tematika arba jau mirę, arba yra garbaus amžiaus. Tie, kurie šiandien kitomis sąlygomis būtų rašę ateistinius kūrinius, N. Putinaitės terminu, „prisitaikė“ prie naujos, tik jau kitos, bažnyčiai ir religijai palankios situacijos. Turbūt nė vienoje aukštojoje mokykloje ar tyrimo įstaigoje nėra humanitaro, kuris viešai būtų deklaravęs savo ateistines pažiūras, dėstytų jas studentams, skatintų juos, remiantis ateizmo metodologija, rašyti mokslinius darbus. Matyt, turi praeiti nemažai laiko, kol bus atsitokėta ir atsiras toks mąstytojas, kuris pasakys tiesos žodį.
Augustas :
2016-03-21 18:16
Cit.: “Turbūt nė vienoje aukštojoje mokykloje ar tyrimo įstaigoje nėra humanitaro, kuris viešai būtų deklaravęs savo ateistines pažiūras, dėstytų jas studentams, skatintų juos, remiantis ateizmo metodologija, rašyti mokslinius darbus.”
Aš asmeniškai pažįstu du humanitarinių dalykų dėstytojus VU, kurie visiškai neslepia ir atvirai deklaruoja, kad yra ateistai. (Pastaba: Nė vienas iš tų mano pažįstamų ateistų nėra šios Interneto svetainės Autorius.) Ir jie tikrai nėra periferijoje. Tai pirma. Antra, Tamsta, gerb. Jomajo, užsimirštate, kad nėra ateistinio ar teistinio mokslo. (Na, kaip Jūs įsivaizduojate, pvz., ateistinę (ar teistinę) anglų filologiją?) :) O yra tik ateistinė ar religinė pasaulėžiūra. Ir trečia, mano studijų laikais, t.y., bent jau 1998-2000 metus, VU Istorijos fakultete buvo dėstomas toks rimtas kursas rimtu pavadinimu “Gamtamokslinės pasaulėžiūros pagrindai”. Koks dabar šio kurso likimas, aš negaliu pasakyti, nes jau seniai esu baigęs studijas. Bet tokio kurso egzistavimas reiškia, kad toks kursas yra įmanomas ir universitete. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad Jūsų teiginiai apie prispaustus ateistus yra tiesiog neteisingi.
P.S. O V.Balkevičiaus knygą Vilniaus centriniame knygyne Gedimino prospekte tikrai esu matęs. Tik dabar nepamenu, kokiame skyriuje yra ta knyga.
Laisvamanis :
2016-03-17 11:56
Kažkodėl prie laivananių nenorima priskirti ir tokius garsius Lietuvos švietėjus kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. O pasigilinus tai ir tarp Vasario 16 akto signatarų rastume laisvamanių arba abejingų religijai. Kodėl šiandien religija vėl keliama į ideologijos lyderės vaidmenį. Tikrai išsilavinę ir mokslu aosiginklavę žmonės negali būti davatkiški , nors jie žinoma stengiasi neužgauti ir tikinčiųjų, t.y. mažiau išsilavinusiųjų jausmų. Tik kovingieji “kryžuočiai” vis dar nesugeba susilaikyti nuo kovos su “netikėliais “
Girdėjęs :
2016-03-18 16:48
Gerbiamasis, pataikėte kaip pirštu į akį. Dar mūsų žymusis laisvamanis Jonas Šliūpas yra džiaugęsis, kad lietuvybės ir galiausiai Lietuvos nepriklausomybės lopšį supo tokie laisvos minties vyrai, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. Gaila, bet šiandien ne tik siekiama juos nutylėti, bet ir sumenkinti jų reikšmę. Štai šiųmetėje knygų mugėje net išsižiojau, išgirdęs dabar garsios ir populiarios rašytojos ištarą, jog Vincas Kudirka jai nepatinkąs ir nepriimtinas nei savo kūryba, nei veikla, ypač nepalankiais religijos vertinimais ir pasišaipymais iš žydų. Ne, rašytojai, matyt, nesvarbu nei istorinės aplinkybės, nei kontekstas, kuriame Vincas Kudirka pasakė aštresnį žodį apie žydus. Ne, prasta publicistika, ir tiek. Matyt, kad galėtų, tai ir paminklą Vilniuje Lietuvos himno autoriui nuverstų.
V. B. :
2016-03-20 11:16
Augustas teigia, kad ateistai turi tas pačias privilegijas kaip ir krikščionys, kad ateistams niekas netrukdo kurti savo laidas televizijoje.
Tai juokingi teiginiai, neverti net ir polemikos. Vieną vienintelę laidą pavadinimu “Netikinčiųjų pasaulėžiūra”, tiesa, neseniai teko matyti, bet jos nepavadinsi ateistine. Tai viena. O antra, pasižiūrėjau į TV programą – ten net šios laidos pavadinimo nėra. Mokslinės religiotyros mūsų žemiškieji “viešpačiai” bijo kaip velnias kryžiaus.
Tačiau mokslinio skalpelio išvengti neįmanoma, nes mokslas tiria viską, kas tik prieinama žmogiškajam pažinimui. “Nesustabdysi upės bėgimo”. Todėl anksčiau ar veliau sugrius “šventabezdė” politinė uždanga laisvajai minčiai ir Lietuvoje. Vakarų Europoje krikščioniškoji mistika jau nėra vertybė. Tikėti “dievą ant kryžiaus” gali tik nukryžiuotas protas.
Augustas :
2016-03-20 12:05
Cit.: “Augustas teigia, kad ateistai turi tas pačias privilegijas kaip ir krikščionys, kad ateistams niekas netrukdo kurti savo laidas televizijoje.
Tai juokingi teiginiai, neverti net ir polemikos. Vieną vienintelę laidą pavadinimu „Netikinčiųjų pasaulėžiūra“, tiesa, neseniai teko matyti, bet jos nepavadinsi ateistine. Tai viena. O antra, pasižiūrėjau į TV programą – ten net šios laidos pavadinimo nėra. Mokslinės religiotyros mūsų žemiškieji „viešpačiai“ bijo kaip velnias kryžiaus.”
Tikėjausi konkretesnių kliūčių įvardijimo. :) O dabar vien tik tušti gerbiamojo V.B. epitetai. Tad dar kartą pakartosiu savo klausimą, kokios konkrečios (teisinės, administracinės, ekonominės) kliūtys, išskyrus pačių ateistų tingėjimą, trukdo kurti ateistines radijo ir televizijos laidas, leisti ateistinius žurnalus, laikraščius ir knygas.
V. B. :
2016-03-22 12:29
Nuo mažens vaiko pasaulėžiūros formavimąsi turėtų nulemti mokslo žinios (ypač evoliucijos teorija), tikrovės dėsniai ir asmeninis patyrimas, o ne jau kažkiek atsilikę nuo gyvenimo močiutės ar tėvų įsitikinimai. “Tėvų pasirinkimą” Augustas (tikriausiai kunigas) laiko savaime suprantama teise. Tai gal krikštijant kūdikį pagal tėvo politinius įsitikinimus iš karto jį įrašyti ne tik į katalikus, bet ir į liberalus ar konservatorius? Ar tai teisėta? Humaniška?
Kunigai, kovodami prieš abortus, net embrioną vadina žmogumi ir reikalauja jo nežudyti. Tai ar jau gimęs žmogus neturi jokių teisių? Ar jis yra daiktas – privati tėvų ar bažnyčios nuosavybė? Jį iš karto galima paversti stačiatikiu, kataliku, musulmonu?
Demokratiškesni tikintieji krikštijasi tik suaugę, jau sąmoningai priimdami protestantiškąjį tikėjimą. Net ir pats Jėzus krikštijosi (žmogus pakrikštijo dievą…) tik būdamas brandaus amžiaus. O katalikai primeta savo tikėjimą, kai vaikelis pats dar nepajėgia ką nors spręsti. Taip ir prikepama tų katalikų, kurių dauguma vėliau nenori praktikuoti beprasmiškos magijos.
Bažnyčiai taip “diplomatiškai” veikiant lieka jai ir ištikimų “avelių”, kurios kartais net ir išsilavinę nepajėgia atsikratyti “žydų karaliaus” paslaugų – pažado sulipdyti jų pelenus laimingai amžinybei. Jų darbuose gali būti vertingos informacijos, bet kur kas svarbiau iš jų daromos neadekvačios išvados, kurias lemia išankstinis religinis nusistatymas.
Tačiau tai dar ne didelė bėda. Galima būtų net palinkėti jiems sėkmės. Blogiau, kai religingi “intelektualai” ima žeminti ir teršti net tokias iškilias lietuvių tautos asmenybes kaip J. Basanavičius, V. Kudirka. J. Marcinkevičius. Mat atstovaudami VIEŠPATĮ, “jaunieji kritikai” jau nieko nesivaržo – net ir rizikos, kad jų erudicija gali atrodyti tik kaip išoriškai dar neblogai atrodantis kiaušinis, kuriam atsivėrus ima sklisti nemalonus ir niekam nenaudingas kvapas.
Augustas :
2016-03-23 16:48
Cit.: “Nuo mažens vaiko pasaulėžiūros formavimąsi turėtų nulemti mokslo žinios (ypač evoliucijos teorija), tikrovės dėsniai ir asmeninis patyrimas, o ne jau kažkiek atsilikę nuo gyvenimo močiutės ar tėvų įsitikinimai. „Tėvų pasirinkimą“ Augustas (tikriausiai kunigas) laiko savaime suprantama teise. ”
Taip, dėl tėvų teisių Jūs teisus. Tėvai turi turėti teisę auklėti savo vaikus pagal savo pasaulėžiūrą. Toks auklėjimas, beje, vyksta visiškai natūraliai, be jokios ypatingos prievartos, nes vaikai automatiškai perima tėvų politines ir kitokias pažiūras, įpročius, stereotipus ir pan. :)
Tarp kitko, religinės pažiūros ir yra asmeninio patyrimo išdava. Tad katalikiškos pasaulėžiūros tėvai, auklėdami savo vaikus pagal savo religinį asmeninį patyrimą, visiškai patenkina šį Jūsų nurodytą auklėjimo kriterijų, t.y., kad vaiko auklėjimas turi būti grindžiamas ir asmeniniu vaiko tėvų patyrimu. :)
Cit.: “Tai gal krikštijant kūdikį pagal tėvo politinius įsitikinimus iš karto jį įrašyti ne tik į katalikus, bet ir į liberalus ar konservatorius? Ar tai teisėta? Humaniška?”
Jokių problemų aš tame nematau. :)
P.S. Augustas nėra kunigas. :)
Karuža J. :
2023-08-08 19:42
Nerijos Putinaitės pradėta vieša kampanija prieš didįjį Lietuvos dainių Justiną Marcinkevičių šiandien įgauna naują pagreitį. Jei tada buvo bandoma nuvertinti J. Marcinkevičiaus kūrybą, paversti poetą sovietinės valdžios ruporu, tai šiandien jau imamasi veiksmų – neleisti įamžinti Poeto atminimo paminklu Vilniaus senamiestyje. Greit turbūt išgirsime ir siūlymą uždrausti leisti didžiojo kūrėjo knygas arba bent jau adaptuoti jas pagal šiuolaikinių ideologų diktatą.
Neperdedu taip rašydamas. Juk vos ne kasdien tenka išgirsti siūlymą kokiame nors mieste pakeisti Salomėjos Nėries gatvės pavadinimą kažkokios trečiarūšės poetės arba paprasčiausios eiliuotojos pavarde, mat, ja besivadinusioji atitinka šiuolaikinę politinę konjunktūrą.
Piktina ir tuos siūlymus lydinti demagogija. Girdi, „to pageidauja gyventojai“ arba „galutinis žodis priklausys gyventojams“. Kas jų klaus ar klausys, jeigu jau priimtas įstatymas? Dar kurioziškesnis šiuolaikinės politikos klapčiukų samprotavimas: girdi, paminklus statom šimtmečiams. Suprask, Justinas Marcinkevičius – vienadienis, o dar sovietinis poetas ir veikėjas. Didesnę neteisybę sunku įsivaizduoti.
Turbūt Justino Marcinkevičiaus niekintojai neteigs, kad Atgimimas ir Nepriklausomybės atkūrimas – vienadienis reiškinys? Argi J. Marcinkevičius nebuvo lietuvybės žadintojas, Atgimimo šauklys ir jo aktyviausias bei patraukliausias veikėjas, paskui kurį ėjo masės, kurio poetinis žodis suvirpindavo širdį kiekvienam jo besiklausiusiam. Argi jo poezija, kurios didelę dalį žmonės mokėjo atmintinai, – vienadienis reiškinys? Tiems, kurie jo poezijoje pasigenda religinės ekstazės ir bažnyčios adoracijos, siūlau pasiskaityti gausiai eiliavusią tokią Lackrimą. Gal jai reikia paminklus statyti?