Kviečiame skaitytojus  pareikšti savo nuomonę apie filosofės Neringos Putinaitės studiją „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (Vilnius: Katalikų mokslų akademija; Naujasis židinys–Aidai, 2015).  Knyga susilaukė didelio dėmesio ir diskusijų. Manome, kad ir mūsų svetainės lankytojai turės ką pasakyti. Žemiau pateikiame Poeto gerbėju pasirašiusio skaitytojo atsiliepimą.

Garsiai nuaidėjo Neringos Putinaitės vardas. Ne tiek dėl knygos „Nugenėta pušis“ turinio, kiek dėl to, kad Krašto apsaugos ministras atsisakė pasirašyti  Ministerijos skiriamos „Patriotų“ premijos komisijos sprendimą skirti ją N. Putinaitei už šią knygą dėl „gaivaus minties gūsio“ (suprask, naujo požiūrio) į tarybinę tikrovę. Ministro pozicijos priežastys įvairios. Skirtingai jas išsakė ir pats ministras savo interviu bei diskusijose. Bet, atrodo, ministras, nuolat pabrėžiantis savo prisirišimą prie katalikybės, šįkart suprato tokios premijos skyrimo už šią knygą problematiškumą. Mat knygoje pateikiama tokia vieno iškiliausių Lietuvos Atgimimo veikėjų, didžiojo lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos interpretacija, kad jos niekaip neįterpsi į šiuolaikinėje Lietuvoje diegiamą  patrioto sampratą. Suteikus šios interpretacijos autorei „Patrioto“ premiją (tiksliau pasakius, titulą), jos kritikuojamieji, jei norite moksliškiau, analizuojamieji, atsiduria už patriotizmo ribų. Tą ir norėjo pasakyti knygą išleidusios bei premijai pateikusios institucijos. Jei tai būtų lietę tik ateizmą sovietmečiu propagavusius žmones, nors tarp jų buvo ir žymių Sąjūdžio veikėjų, autorė būtų susilaukusi vien plojimų, kitaip manantiems sutartinai tylint. Bet N. Putinaitė, analizuodama ateizacijos  procesą Tarybų Lietuvoje ir nuosekliai vadovaudamasi savo pasirinktu metodu bei logika, neapėjo tylomis ir tarybinio laikotarpio lietuvių grožinės literatūros, kuri neabejotinai atspindėjo ir įtakojo šį procesą. Pavyzdžiu ji pasirinko vieną didžiausių lietuvių literatūros asmenybių ir, nieko esmingo nepasakydama nei apie jo kūrinių meninę vertę, nei apie jo veiklą Atgimimo laikotarpiu, pateikė beapeliacinę išvadą: poetas labai prisidėjo prie sovietinės valdžios vykdomo ateizacijos proceso. „Kurdamas saulės, gamtos, duonos, tėvynės vaizdinius, Marcinkevičius atliko ir propagandos kūrimo žingsnį“, – rašo ji.

Gal N.Putinaitė ir nesiekė išsamiau analizuoti Justino Marcinkevičiaus asmenybės, veiklos ir kūrybos? Juk apie Poetą parašyta tikrai nemažai.

Tokia jau didžiųjų kūrėjų lemtis: visi nori apie juos rašyti ir visi juos vis kitaip supranta ir stengiasi tą savo „matymą“, kaip dabar priimta sakyti, kuo įtaigiau išdėstyti skaitytojui. Štai žymioji literatūros kritikė Viktorija Daujotytė studijoje „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogus šiapus“ (Vilnius: Alma littera, 2012), nors ir pripažindama, kad poetas, „neišmeldęs motinai gyvenimo, liko atskirtas nuo religinės paguodos“ (p. 11), rašo: „Dievas, nežinomas, ieškomas, didžioji transcendencijos galia jaučiama Justino Marcinkevičiaus kūryboje […]. Gamtmeldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė (būsena – dar iki metaforos) neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, nenusavinamai, „neprivatizuojamai“ jo galiai.  Kas iš giliojo mentalinio pasaulėvaizdžio išlieka kaip gamtmeldystės atšvaitai, išlieka ir persmelkti krikščionybės“ (p.197).

O štai, anot N. Putinaitės, „Poetas tikėjimo į Dievą santykį transformuoja į tikėjimą žemiškais ir gamtiškais dalykais, tiksliau, estetiniais gamtiškumo ir žemiškumo vaizdiniais“ […].  „Vietoj religijos kaip ryšio su Dievu jis pasiūlo pakaitinį ryšį su materialiuoju pasauliu“ (p. 192–193).

Kuri iš šių autorių teisi?. „Bet kas žmogaus pasaulyje turi visą tiesą, ar tiesa kam nors priklauso?“ (p. 83), – retoriškai klausia V. Daujotytė. Ir vis dėlto drįsčiau sakyti, kad abi kritikės iš esmės kalba apie tą patį – apie sekuliarizuotos (norite – ateizuotos, ne ateistinės) visuomenės sekuliarizuotos pasaulėjautos poetą.  Bet kaip toks jis netinka jų koncepcijai. Todėl, pateikdamos poeto kūrybos pasaulėžiūrinę charakteristiką, kritikės ją nuspalvina savo pasaulėjauta ir intencijomis. N. Putinaitė uždeda neigiamą antspaudą ant J.Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos, teigdama: „Kūrybinis elitas (kaip Ragauskas ar Marcinkevičius) vietos valdžiai buvo svarbus ne todėl, kad būtų vykdęs valdžios ideologinį užsakymą, tam tikras ideologines tiesas įvilkdamas į meninę formą. Jis buvo svarbus kaip vykdęs politinį  užsakymą, statęs tiltus tarp valdžios ir liaudies ir siūlęs abiem pusėms priimtinas ideologemas“.

Tai, mano nuomone, nėra joks „naujas minties gūsis“, o seniai tam tikrų sluoksnių eskaluojamas požiūris į Justiną Marcinkevičių.

Viktorija Daujotytė, „Tolerancijos“ premijos laureatė, Poeto kūrybą bando sakralinti, kad padarytų jį savą ir tiems sluoksniams, kurie siekia grąžinti Lietuvai „Marijos žemės“ aureolę, bando atskirti ją nuo pasaulyje vykstančio sekuliarizacijos proceso. Bet, turint omenyje N. Putinaitės verdiktą Poetui, atrodo šios pastangos nėra labai vaisingos.

Poetas ir Lietuvos žmonės visada kalbėjo ta pačia kalba. Jo žodžiai apie Tėvynę, Meilę, Tiesą, Žemę, Gimtąją Kalbą visada atrodė išėję iš pačios tautos sielos gelmių, todėl tokie artimi ir savi. Ir priėmė juos žmonės taip, kaip jie buvo parašyti ar padeklamuoti. Be patarimų iš šalies.  Ėjo Lietuvos žmonės į jo poezijos dienas ir vakarus. Paskui Poetą ėjo jie ir į Atgimimo mitingus bei kartu su Poetu skandavo: Lie–tu–va!

                                                                             Poeto gerbėjas